Saulėgrąžų soduos pabunda ir gieda strazdai.
Nušoka per akmenis šaltas šaltinių vanduo.
Putojančių liepų žiedų sklidini šuliniai.
Įkaitę vėjų pėdos nudulka per vieškelį kietą.
Išdegę grioviai kvepia moliu ir žemuogėm.
Seno tilto turėklai prakaituoja sakais.
Lanka atlinguodami vyrai vienmarškiai neša
ant žvilgančių dalgių baltą dienovidžio saulę.
Sukasi kregždžių verpetai jiems virš galvų.
Padūmavusi erdvė dreba. Žydrą voratinklį
karpo lėtais sparnų mojavimais gandras.
Žadą prikandę žiūri žaliom akim miškai.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. – Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.