Teksase gimusi lietuvių kilmės rašytoja M. M. De Voe (tikr. Milda Motekaitis) gyvena ir kuria Niujorke, Manhatane. Kūrybinį rašymą studijavo Kolumbijos universitete (Niujorkas), priklausančiame elitinei Gebenės lygai (angl. Ivy League). Gegužės pradžioje M. M. De Voe lankėsi Lietuvoje ir dalyvavo pirmajame pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavime. Ištrauka iš jos apsakymo „Palik mane“ įtraukta į pasaulio lietuvių rašytojų antologiją „Egzodika“ (LLTI, 2019).
Kodėl svarbu suburti diasporos rašytojus? O gal – lietuvių autorius, kuriančius čia, Lietuvoje, ir diasporos rašytojus?
Menai suveša bendruomenėje. Taip, ir atsiskyręs autorius gali pasistūmėti kurdamas, tačiau tam, kad iš tiesų realizuotų savo potencialą, jam turi būti mestas įkvepiantis iššūkis. Kuo daugiau idėjų menininkai ir rašytojai aptaria susitikę, tuo įdomesnės naujos idėjos iškyla į paviršių it burbuliukai – vietoje alaus gauni šampano. Diasporos rašytojai mato Lietuvą iš kitokios perspektyvos, iš šiokio tokio nuotolio. Ar žinote pasakėčią apie dramblį ir aklus žmones? Vienas aklasis matė sieną, kitas virvę, trečias medį, o ketvirtasis – ietį, ir tik visus savo reginius sujungę jie suprato, kad tai – dramblys. Įdomu išgirsti, kaip kiti rašytojai dirba, randa ramybę, įveikia rašytojo blokus (angl. writer’s block), kokios temos ir idėjos jiems svarbios, – visa tai įkvepia. Nepaprastas jausmas būti kambaryje, pilname žmonių, kuriems tiek pat, kiek ir tau, rūpi ištobulintas žodis, o tada suprasti, kad, nors pašnekovas gyvena kitoje planetos pusėje, vis tiek turite panašias šaknis, abu žinote rugiagėlių mėlynumą, abu iš vaikystės atsimenate, kaip kažkas iš suaugusiųjų sutrynė rūtos lapelį tarp nykščio ir smiliaus, kad parodytų, kaip išgauti aštrų, kartų kvapą; abu pažįstate ir sūroką krapų skonį. Pasaulis susitraukia, tarytum būtų guminis. Ką pasilieki savo paslapčių maišelyje – tavo reikalas, tačiau gera žinoti, kad kiekvienas nešiojamės bendrų prisiminimų.
Gal galėtumėte papasakoti apie kūrybinio rašymo studijas Kolumbijos universitete? Tarp Jūsų dėstytojų buvo Michaelas Cunninghamas, romano „Tos valandos“ (angl. The Hours) autorius.
Taip! Jis buvo nuostabus mokytojas. Tai buvo metai prieš pat jam gaunant Pulitzerio premiją, jis teberašė tą knygą ir tuo pat metu vedė mums kūrybinio rašymo dirbtuves. Niekada nepamiršiu dienos, kai atėjo kiek vėluodamas ir labai nelaimingas, nes berašydamas įstrigo ir jautėsi prislėgtas. Kreipėsi į mus:
– Rašau knygą apie savo motiną ir Virginią Woolf. Ar tai pamišėliška?
Mintimis sugrįžtu į tą dieną, kai tik imu jausti abejones dėl savo kūrybiškumo, kai pradedu dvejoti dėl labai keisto pasakojimo, ties kuriuo dirbu.
Vieną dieną kūrybinio rašymo dirbtuvėse pateikiau ilgą pasakojimą apie močiutę ir jauną dainininkę. Manajam pasakojimui kiti dirbtuvių dalyviai neparodė didelio palankumo. Michaelas pasikvietė mane į savo kabinetą ir pasakė, jog turiu perliuką, tačiau jį reikia išgryninti. Jis patarė niekada nebijoti karpyti teksto – ir, paėmęs tikras žirkles, karpė ir karpė tol, kol mano 24 puslapių pasakojimas tapo 12 puslapių pasakojimu, antroji pastraipa tapo paskutiniąja pastraipa… Tekstą pavyko publikuoti iš pirmo karto. Michaelas buvo nuostabus ir itin įžvalgus mokytojas.
Turėjau ir kitų puikių mokytojų, Helena Schulman buvo viena iš jų. Ji davė patarimą, kad rašyčiau apie viską, kas man sukelia skausmą, niekada nebijočiau įžengti į tamsius užkaborius. Dirbtuvės išmokė atsirinkti, kas yra geri kritikai, ir savo dėmesį skirti tik jiems, ignoruojant žmones, kurie visiškai nesupranta tavo darbo – lai jie susiranda kitų rašytojų, kad pasimėgautų kritikuodami. Reikia rašyti žmonėms, kuriems patinka tavo tekstai.
2002 m. pasirodė Cunninghamo romano „Tos valandos“ ekranizacija
Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriuje puoselėjame svajonę rengti kūrybinio rašymo seminarus. Kai kurie lietuvių rašytojai, į kuriuos kreipėmės kaip į potencialius lektorius, mums atsakė, kad kūrybinis rašymas yra grynai talento klausimas – jį arba turi, arba ne. Kokia yra Jūsų pozicija?
Aš tikiu, kad talentas rašyti yra kažkas, ką tu turi, ir kad jis susijęs su tavo galiomis 1) stebėti ir 2) sudominti žmones savo stebėjimais per gebėjimą komunikuoti. Smalsumo ir troškimo komunikuoti neįmanoma išmokyti, tačiau neabejotinai įmanoma išmokyti, kaip atkurti ryšį su savo kūrybiškumu, vartoti turtingesnį žodyną, laisvesnius apibūdinimus – rašymo amato neabejotinai išmokoma. Geras mokytojas paskatins paleisti nesaugumo jausmą keliančius dalykus ir blokus – jis tau gali parodyti, kas yra tavo, kaip rašytojo, stiprybės ir silpnybės. Ar tu visada gali tai peržengti? Ne visada. Tačiau neabejotinai gali tapti geresniu rašytoju per lavinimą ir praktiką. Ar tai garantuoja, kad parašysi nuostabų romaną, kuris taps bestseleriu? Ne, bet neįmanoma tikėtis, kad kiekvienas gydytojas taps puikiu smegenų chirurgu, kad ir kaip to norėtų. Tai yra pasišventimo, sunkaus darbo, troškimo ir, taip, talento derinys.
Tarp autorių, paveikusių Jūsų kūrybą, nurodote Margaretą Atwood. Ar feminizmas vaidina vaidmenį Jūsų gyvenime?
Aš pati stebiuosi sakydama, kad vaidina. Ilgai buvau tos nuomonės, kad moterys ir vyrai yra lygūs, ir jeigu būtume vertinami aklai (be jokių vardų, ne pagal išvaizdą), už mus kalbėtų mūsų gebėjimai, o ne lytis. Nors tuo tebetikiu, pastarąjį dešimtmetį pradėjau manyti, kad egzistuoja sisteminis seksizmas, neleidžiantis moterims pasiekti karjeros aukštumų vien dėl to, kad jos – moterys. Manau, moterys turi dirbti sunkiau, kad pelnytų tokį pat pripažinimą kaip vyrai. Tikrai manau, kad savitvardą praradusi moteris įvertinama neigiamai, nors taip pat pasielgęs vyras nesukelia jokios reakcijos. Vien pats faktas, kad kažkas tebekelia klausimą, ar moterys gali būti / turėtų būti lygios vyrams, rodo, kad dar liko feministinio darbo, kurį reikia nudirbti, – tikslas yra visus žmones matyti kaip žmones. Žmones, kurie turi stiprybių ir ydų. Nė vienas nėra geresnis ar blogesnis už kitus, tik daugiau arba mažiau naudingas, geriau ar prasčiau sutariantis su aplinkiniais, daugiau ar mažiau talentingas ir t. t. – tačiau tai labai individualu. Kodėl mes pasiruošę susiskirstyti į grupes? Juk aš nemąstau kaip visos kitos moterys pasaulyje. Nemąstau kaip visi kiti niujorkiečiai. Netgi nemąstau kaip visi kiti lietuviai, kurie gimė Teksase. Aš vargiai mąstau taip pat, kaip kiti mano pačios šeimos nariai! Mes visi esame individai. Kodėl, užuot kovojus su grupėmis, kurios labiausiai skiriasi nuo mūsų, nepabandžius susiburti į dar didesnę grupę?
Rugsėjo 11-ąją turėjote butą netoli nuo Pasaulio prekybos centro bokštų. Ar neprieštarautumėte papasakoti apie šią patirtį?
Tai buvo siaubinga diena, tačiau iki šiol tebegyvenu tame pačiame bute. Mano gyvenimas visiškai pasikeitė nuo tos dienos – dabar turiu du beveik suaugusius vaikus, visiškai pasikeitė ir kaimynystė. Jeigu kas nors iš skaitytojų lankėsi šiose vietose, tai žino, kad dabar čia yra nuostabus parkas su dviem išskirtiniais kriokliais, paminklais bokštams dvyniams ir gyvybėms, pražuvusios tą dieną, yra muziejus, drabužių parduotuvių ir restoranų, butikų, nauja traukinių stotis, visur kunkuliuoja gyvenimas.
O toji diena buvo labai šokiruojanti: buvau suplanavusi rytinį susitikimą, – tą rytą turėjau aikštėje gerti kavą su kolega, dirbančiu prie muzikinio kūrinio, tačiau iš vakaro susitikimą atšaukiau. Vis dar miegojau, kai didžiulis trenksmas išmetė mane iš lovos. Mano vyras turėjo būti jau išėjęs į darbą, tačiau tebebuvo namie ir pasakė, kad tai bomba, – aš atlėkiau bėgte. Už lango tarytum snaigės stikliniame sniego rutulyje skraidė biurų popieriai. Chaotiškai suposi visur, kur aprėpė žvilgsnis. Atėjo kaimynė su kūdikiu: jų buto langai išėjo į bokštus, o ji nenorėjo, kad kūdikis pamatytų gaisrą ir iš pastatų pro langus šokinėjančius žmones. Ji paliko kūdikį su įduotu bananu mūsų belangiame miegamajame, o patys stengėmės susiekti su kitais žmonėmis, kad sužinotume, kas vyksta. Įsirėžė antrasis lėktuvas, vėl sudrebindamas pastatą. Atrodė, kad vyksta žemės drebėjimas. Kiti kaimynai pranešė, kad pastatas evakuojamas. Kol tarėmės, ką daryti, sugriuvo pirmasis bokštas, panardindamas mūsų butą į tamsą. Tądien buvo taip vaisku, kad nebuvome įjungę nė vienos lempos, o tirštos griuvėsių dulkės taip apgulė langus, kad iš lauko nebesimatė saulės šviesos. Mano vyras (herojus!) paėmė šlapių rankšluosčių, kad galėtume kvėpuoti, liepė apsimauti ilgas kelnes ir apsiauti žygio batus, kad būtų lengviau eiti per nuolaužas. Aš pačiupau pasus ir savo fotoaparatą, fotografavau mums beeinant. Antrasis bokštas sugriuvo, kai jau buvome gatvėje. Metėmės tolyn nuo atsiritančio dulkių debesies į atsitiktinį biurų pastatą, kur ugniagesys davė mums vandens ir leido pasilikti tiek, kiek norėsime. Viskas baigėsi tuo, kad pėsčiomis nuėjome visą kelią iki mano anytos namų, esančių netoli Metropoliteno meno muziejaus. Iš žygio įsiminė du dalykai: 1) diena buvo nuostabiai giedra ir karšta, tad, kai išėjome iš dulkių debesies, turėjome eiti apsipirkti – šortų ir įspiriamų basučių, kad neperkaistume; 2) mums prireikė daug laiko, kad nutartume, kuriuo keliu patraukti, nes baiminomės, kad į kitus pastatus taip pat yra taikomasi. Galiausiai pasukome Antrąja aveniu, nes joje nebuvo išskirtinių objektų.
Ar Niujorkas ir Manhatanas užima išskirtinę vietą Jūsų širdyje?
Myliu Manhataną. Myliu Niujorką. Kai čia atvykau prieš tris dešimtmečius, pirmąkart pasijutau esanti namie. Čia niekas nemanė, kad esu keistuolė ar „iškrentanti iš konteksto“ – kad ir kas buvau, kad ir kokia kalba kalbėjau, kad ir ką vilkėjau, kad ir ką mąsčiau, – Niujorkas galėjo pakęsti viską nuo normalumo iki visiškų keistenybių, tiesiog tai priimdamas. Aš tai iki šiol myliu. Myliu nesibaigiančią kaitą ir nesibaigiantį judėjimą. Tokia daugybė skirtingų žmonių, šnekančių skirtingomis kalbomis, žiūrinčių šimtu skirtingų krypčių, sutaria tarpusavyje (dažniausiai). Tai yra namai kiekvienam, kuris niekur kitur nepritampa. Tai yra mano namai.
Gal galėtumėte papasakoti apie savo projektą „Pen Parentis“?
Tai yra meilės vaisius. Su bičiule surengėme skaitymų ciklą, kur kvietėme vaikų turinčius rašytojus pasikalbėti apie tai, kaip jiems sekasi ir toliau rašyti knygas auginant vaikus. Išgirdome daug nuostabių pasakojimų, tačiau visi sutiko, kad tokiu momentu yra svarbi bendruomenė. Svarbu jausti draugų, kurie taip pat yra rašytojai, paramą. Taigi nutariau inicijuoti tokios bendruomenės kūrimą. Joje siūlome narystę rašytojams, kurie yra tėvai, juos kas mėnesį kviečiame į literatūrinius salonus, kurie atviri ir plačiajai publikai, – tai leidžia žmonėms suprasti, ką vaikų turintis rašytojas gali pasiekti. Taip pat suteikiame metinę stažuotę vienam talentingam rašytojui, turinčiam vaikų. Svetainė vadinasi penparentis.org – visus raginu ten žvilgtelėti!
Gegužę, per suvažiavimą, Jūs nepaprastai mėgavotės apsilankymu Vaikų ir jaunimo literatūros departamente Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje. Kas Jums sukėlė tokį susidomėjimą?
Ten viskas taip gražu ir apgalvota. Man patiko stebėti, kokie savarankiški yra vaikai: patiko tylioji skaityklą, kur visi, kuriuos mačiau, iš tiesų mokėsi. Pamačiau vos vieną mergaitę su mobiliuoju telefonu, tačiau ir ji padėjo telefoną žvilgtelėjusi vos akimirką. Nuostabi savidisciplina. Man taip pat paliko įspūdį knygų kiekybė ir kokybė vaikams skirtoje dalyje: patiko, kad yra klasikos iš viso pasaulio tiek originalo kalba, tiek išverstos į lietuvių kalbą. Buvau nustebusi, kad biblioteka siūlo vaikų priežiūros paslaugą, kad suaugusieji galėtų padirbėti nepertraukiami. Vaikams skirta erdvė didžiulė ir svetinga, o vaikai stropūs ir gerų manierų.
Gal galėtumėte Nacionalinės bibliotekos lankytojams rekomenduoti knygą ar trumpesnį literatūros kūrinį? Tai gali būti tiek lengvas vasaros skaitinys, tiek kas nors rimčiau.
Mačiau, kad lentynose turite Gabrielio García Márquezo „Šimto metų vienatvės“ vertimą į lietuvių kalbą – tai nuostabi knyga, kuri atrodo tokia realistiška, nors ir yra visiška fantazija. Nepavadinčiau jos lengva, bet tai geras skaitinys vasarai, nes taip paprasta į jį giliai pasinerti. Vasarą mėgstu knygas, kurios perkelia skaitytoją į nepažįstamus pasaulius.
Kokie yra geriausi patarimai siekiant įveikti rašytojo bloką?
Tai, kas tinka man, nebūtinai tiks visiems, tačiau man patinka išeiti pasivaikščioti. Tai suaktyvina kraujotaką, bevaikščiodamas pamatai dalykus, kurie tinkami pasakojimui – kartais galì pataisyti siužeto problemą arba išspręsti su personažu susijusią klausimą ganėtinai natūraliai. Tiesiog įsitikinkite, kad jūsų telefonas išjungtas!
Rašytojos asmeninė svetainė >>
Tekstas „Reflections on Belonging“ žurnale „Vilnius Review“ >>