Parengė Silvija Stankevičiūtė
Nuo 2000-ųjų Danijoje gyvenanti rašytoja ir vertėja Neringa Abrutytė gimė 1972 m. gruodžio 27-ąją Nidoje. 1998 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Išleido eilėraščių rinkinius „Rojaus ruduo“ (1995), „Iš pažintis“ (1997) ir „Neringos M.“ (2003). 2017 m. rinkinys „Atostogos“ publikuotas tik elektroniniu pavidalu. Parašė pjesę „Barono Miunchauseno meilė ir kt… nusivylimai“, kelias noveles, literatūros apžvalgų, recenzijų. Išvertė Jacques‘o Prevert‘o eilėraščių (rink. „Puokštė“, 1999), Jean‘o Baudrillard‘o veikalą „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“ (2010). Nuo 1998 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Neringos Abrutytės kūryba – išraiškinga, atvira, drąsi, kartais šokiruojanti, moderni, savita. Autorė imasi kontraversiškų temų, kai kuriais atvejais trauminių patirčių aprašymo. N. Abrutytė į lietuvių poeziją yra įvedusi ne tik provokuojančias temas, bet ir kalbėjimo stilių, atpažįstamą iš išradingų sintaksinių eksperimentų, kuriančių savitą ritmą, intonaciją ir kelias perskaitymo galimybes [1].
Literatūrologės Viktorijos Daujotytės teigimu: „Abrutytė prasmingai žaidžia rašto „neraštingumu“ (taisyklių nepaisymu). Trumpindama (ypač l. – labai; manytina, kad iš mokyklinių pažymių – l. gerai), didžiąją raidę parašydama sakinio viduryje, atsisakydama kablelių, net būtinų prasmei, netikėtai įsiklausydama, laisvai traktuodama frazes ir sakinio ribas“.[2] Pavyzdžiui, eilėraštyje „…banali…(laiškas sau)“ rašoma: „nors jaučiausi l. svetima ir kritusi / (gražus tavo mylimosios veidas Britt). Anot menotyrininkės L. Kreivytės, svarbiausia N. Abrutytei – ne jos išgyvenimai, o gyvas pulsuojantis kalbos organizmas. Ne sudėtingi vaizdiniai, poetinės puošmenos, o žodžio, sakinio, net skiemens kvėpavimo ritmas.
N. Abrutytės eilės ne vieno literatūros kritiko analizuojamos atsiremiant į postmodernizmo įtaką ir kontekstus. Jose regimas pesimizmas, ciniškumas, daugiastilistiškumas. Pasak literatūrologo Rimanto Kmitos, kartais atrodo, jog viskas, kiekvienas žodis yra netikras, paimtas į keliariopas kabutes, ir susidaro įspūdis, kad kalbėti rimtai apie meilę ir mirtį jau nebeįmanoma. Tai iliustruoja eilėraštis „Istorija su dviem vedusiais vyriškiais“:
abu gerokai vedę
vienas porą kitas penkis
Mylėjau tik vieną
O gal ir visus tris
vieno vaikai suaugę
kito – maži
mane mylėjo suaugęs
o kitam – graži
norėjau vieno –
mylėjau abu
kas mane taip gena? –
prie jų abiejų
abu gerokai vedę:
vadinas – laisvi
ir jeigu jiems ne gėda
tegul eina Š…[3]
Kalbėdami apie N. Abrutytės poeziją, kritikai pabrėžia, kad jos stiprioji pusė – dėmesys moters emociniam pasauliui, intymus, dienoraštį primenantis rašymo būdas. Susidaro įspūdis, kad rašydama apie vaikystės prisiminimus ar meilės išgyvenimus, N. Abrutytė siekia absoliutaus atvirumo ir autentiškumo[4]. Pasak pačios autorės: „Kiekviena gera poezija išduoda jos autorių. Todėl man visi geri poetai ir prozininkai – vienokia ar kitokia forma išpažintiniai. Jie išpažįsta savo patirtis, skaitytą literatūrą, sapnus, sutiktus žmones, įvykius, kelio kontūrus ar kalbos ženklus taip suplaka, kad, dingojasi, per visa tai išpažįsta savo sielą. Tiesa, vienuose tekstuose labiau viskas (at)pažįstama, kitiems reikia daugiau (intelektualinių) pastangų ir papildomos informacijos iššifruoti potekstes. Nors nebūtina“.[5] N. Abrutytė poezijoje atvirai pasakoja apie draudžiamą meilę vyresniam vyrui, panieką tėvams ir savo norą įsitvirtinti poezijos Olimpe. Kita vertus, jos poezijoje svyruojama nuo nepriklausomos laikysenos iki noro įsipareigoti, atsiverti, bet vengiama būti pernelyg atvira ir pažeidžiama. Tai savitai atsispindi eilėraščio „Padėkoju Kažkam kad ir baisūs“fragmentuose:
dėkoju man jie baisūs
man savo motinos (- tėvo negaila? –
juk ne taip dar blogai)
mano tėvai (mano Tėvai!)
šalia manęs keikia visus mano menkniekius laiko
didžiuojasi kai atsiliepia gražiai jie
prekiauja o mano nedidelė kaina ir tai
padėkoju kad baisūs aš jauna
ne kažin ką nuveikusi ir kol kas
vien tik siaubas kažkas neišeina ir aš nusikeikiu
atrodo jie jau nesimyli seniai
girdžiu: užsirakina
neklausau: susipyksta
užsidengiu galvą paklode: sueina
<…>[6]
Pati poetė pokalbyje su Tomu Vilucku svarstė, jog atvirumas poezijoje pasiteisina tada, jei jis nuskamba ironiškiau, ne banaliai, tarsi juokaujant (linksmai ašarojant)[7]. Todėl naivų ir sentimentalų toną N. Abrutytės eilėraščiuose staiga gali pakeisti gatvės leksika, negatyvių jausmų šuorai. Pirmuose rinkiniuose buvusi ironiška, koketiška trečiame rinkinyje N. Abrutytės poezija suįžūlėjo, tapo grubesnė, kartais net agresyvi (eilėraščiai „Lauktuvės“, „,Mintys, depresija“, „Iš kriminalinės kronikos“, „Kaip surasti įkvėpimą, sekretas“, „Ritmas“ ir kt.).
Įvairiuose pasaulio kraštuose kuriantys menininkai save laiko lietuviais, nors kai kurie rašo ne lietuvių kalba, o lietuviškumo požymiu tampa tik autoriaus ar personažo pavardės galūnė. Tai leidžia daryti išvadą, kad lietuvių kalba nebėra esminis veiksnys, skatinantis tapatintis su Lietuva. Skirtingų kartų, patirčių kūrėjų pasaulėvokose regimas individualus tapatybės suvokimas. Efemeriškas bei individualus tapatybės suvokimas regimas skirtingų kartų, patirčių kūrėjų pasaulėvokose. Nuo 2000-ųjų Danijoje gyvenanti rašytoja N. Abrutytė antologijoje „Egzodika“ dalijosi mintimis, jog tauta, kalba yra abstrakčiausias tapatybės elementas. Anot jos: „Labiausiai ir konkrečiai esu tapati – pati sau, t. y., savo sielai, kuri turi įvairių išraiškos formų ir priklauso tapatybei ten ir čia, tada ir dabar, niekur ir visur.“ 2012 m. interviu su L. Kreivyte poetė savitai interpretavo savo patirtis Lietuvoje bei užsienyje svarstydama: „Kopenhagą galėčiau pavadinti savo gyvenimo rojumi, Vilnių – skaistykla ir universiteto skaitykla, o gimtąją Nidą – pragaru. Rojaus ruduo – ruduo Kopenhagoje. Nors tada to dar nežinojau“.[8]
Daugiau minčių apie kūrybą, rašymo procesą, kasdienybę ir kita – pokalbiuose su N. Abrutyte:
VU lankysis poetė Neringa Abrutytė, in: naujienos.vu.lt, 2018 m. vasario 21 d., internetinis išteklius: <https://naujienos.vu.lt/vu-lankysis-poete-neringa-abrutyte/>.
Neringa Abrutytė: atvirumas poezijoje pasiteisina, jei nuskamba ironiškai, in: bernardinai.lt, 2005 m. kovo 22 d., internetinis išteklius <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-03-22-neringa-abrutyte-atvirumas-poezijoje-pasiteisina-jei-jis-nuskamba-ironiskai/6154>.
Neringa Abrutytė skaito eilėraščius iš rinkinių „Rojaus ruduo“, „Iš pažintis“ ir „Neringos M.“: Panevėžio literatūrinėje žiemoje 2012 (vaizdo įrašas, 2012): http://www.tekstai.lt/tekstai/138-abrutyte-neringa/7036-neringa-abrutyte-panevezio-literaturineje-ziemoje-2012-vaizdo-irasas-2012
Kūryba:
Neringa Abrutytė. Eilėraščiai iš rinkinio „IŠ PAŽINTIS“ (1997)
Neringa Abrutytė. Eilėraščiai iš rinkinio „NERINGOS M.“ (2003)
Neringa Abrutytė. Eilėraščiai iš rinkinio „ROJAUS RUDUO“ (1995)
[1] Laima Kreivytė, Abrutytė Neringa, in: tekstai.lt, internetinis išteklius: < http://www.tekstai.lt/138-tekstai/abrutyte-neringa>
[2] Viktorija Daujotytė, Parašyta moterų, Vilnius: Alma littera, 2001, p. 661–662.
[3] Neringa Abrutytė, Istorija su dviem vedusiais vyriškiais, in: Neringos M., Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, p. 13.
[4] Laurynas Katkus, Gimusieji aštuntajame dešimtmetyje, in: šaltiniai.info, internetinis išteklius: < http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1543>.
[5] Neringa Abrutytė: atvirumas poezijoje pasiteisina, jei nuskamba ironiškai, in: bernardinai.lt, 2005 m. kovo 22 d., internetinis išteklius: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-03-22-neringa-abrutyte-atvirumas-poezijoje-pasiteisina-jei-jis-nuskamba-ironiskai/6154>.
[6] Neringa Abrutytė, Rojaus ruduo: Eilėraščiai, Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 39.
[7] Neringa Abrutytė: atvirumas poezijoje pasiteisina, jei nuskamba ironiškai, in: bernardinai.lt, 2005 m. kovo 22 d., internetinis išteklius: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-03-22-neringa-abrutyte-atvirumas-poezijoje-pasiteisina-jei-jis-nuskamba-ironiskai/6154>.
[8] Laima Kreivytė, Trys knygos, viena dukra: poetę Neringą Abrutytę kalbina Laima Kreivytė, in: 7md.lt, 2012 m. gruodžio 14 d., internetinis išteklius: < https://www.7md.lt/pasnekesiai/2012-12-14/Trys-knygos-viena-dukra>.