Parengė Silvija Stankevičiūtė
Jolita Herlyn – septynių romanų, kurių gretose „Trys mano vieninteliai“, „Mano vyrai ir jų žmonos“, „Svaigulys“, „Angelai neverkia“, interviu ciklo su užsieniečiais, apsilankiusiais ar gyvenančiais Lietuvoje, daugybės straipsnių apie keliones, vyrų ir moterų santykius bei kitas temas autorė. Nuo 2006-ųjų užsienyje gyvenanti rašytoja romanus pradėjo rašyti su šeima įsikūrusi Hamburge. Praeityje palikusi filosofijos dėstytojos, valdininkės, žurnalistės, televizijos laidų vedėjos ir rinkodaros specialistės karjerą, ji pasirinko uždaresnį ir ramesnį gyvenimo būdą. Ėmė kurti istorijas, kuriose vyrauja dvi pagrindinės – meilės ir emigracijos – temos. Koks J. Herlyn santykis su Lietuva, lietuvių literatūra bei kultūra? Kodėl aktyviai viešojoje erdvėje veikusi, įvairialypę profesinę veiklą plėtojusi moteris nutarė kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą ir kokios šio pasirinkimo išdavos? Ką rašytoja nori pasakyti savo kūryba ir ką knygų rašymas davė jai pačiai? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų interviu su J. Herlyn.
– Prieš kelis mėnesius Vilniuje vyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Ar, Jūsų manymu, svarbu suburti diasporos rašytojus? O gal – lietuvių autorius, kuriančius čia, Lietuvoje, ir diasporos rašytojus?
– Sumanymas surengti pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimą tikrai pasiteisino. Tai buvo nuostabus renginys, subūręs tokius skirtingus kūrėjus iš viso pasaulio. Ir kad ir kaip patetiškai tai nuskambėtų, bet mus išties jungė meilė Lietuvai ir literatūrai. Tikiuosi, kad tai bus tęstinis renginys. Glaudesnis bendradarbiavimas su lietuvių autoriais mums padėtų geriau pažinti vieni kitus ir pristatyti savo kūrybą platesnėse auditorijose.
– Ar bendravimas su savo kolegomis lietuviais rašytojais Jums yra kuo nors ypatingas?
– Taip. Pradėjusi rašyti romanus, iškart pradėjau megzti asmenines pažintis su lietuvių rašytojais. Pavyzdžiui, su Gina Viliūne mes susipažinome 2014 metais, kai mūsų antrieji romanai vienu metu pateko į perkamiausių „Pegaso“ knygų dešimtuką. Nuo tada kartu rengiame knygų pristatymus ir kūrybos vakarus tiek Lietuvos bibliotekose, tiek užsienio lietuvių susibūrimuose. Mūsų devizas: „Draugystė prasideda nuo knygų”. Juo norime paneigti, kad knygų autoriai yra vienišiai ir tarpusavyje tik konkuruoja.
Gina pirmoji atidžiai perskaito mano būsimo romano rankraštį, o aš jos. Kol būsimoji knyga neiškeliavo į spaustuvę, negailime viena kitai kritikos ir patarimų. Tai labai vertinga patirtis. Tikromis draugėmis tapo ir užsienyje gyvenančios rašytojos – Rūta Mataitytė iš Norvegijos, Lina Ever, Jutta Noak ir Jolita Zykutė iš Vokietijos, Indrė Jonušytė iš Graikijos. Mes vieną kitą konsultuojame, patariame, dalinamės patirtimi. Esu be galo dėkinga Meksikoje gyvenančiai Jolantai Vitkutei, be kurios pagalbos meksikietiško gyvenimo epizodai romane „Veidu į saulę“ tikrai nebūtų tokie tikroviški ir įtaigūs.
– Daugiau nei dešimtmetį gyvenate ir kuriate svetur. Koks Jūsų santykis su lietuvių literatūra? Galbūt yra lietuvių autoriaus knyga, kūrinys, kuris Jums paliko gilų įspūdį ir kurį galėtumėte rekomenduoti kitiems?
– Gyvendama užsienyje lietuvių literatūrą atradau iš naujo. Tiek lietuvių autorių kūrinių kaip pastaraisiais metais nebuvau skaičiusi nuo mokyklos laikų. Man įdomu per literatūrą prisiliesti prie to, kuo kvėpuoja šiandieninė Lietuva. Tuo pačiu metu pajutau savotišką misiją – supažindinti lietuvių emigrantų bendruomenes su šiuolaikiniais mūsų autoriais, tiek gyvenančiais Lietuvoje, tiek užsienyje. Mano asmeninis favoritas – Jaroslavas Melnikas. Jo kūrinių gylis ir filosofinės įžvalgos keri. Nesu fantastinių romanų mėgėja, bet „Tolima erdvė” mane sužavėjo. Tai tarsi Platono olos alegorijos moderni interpretacija.
– Daugybę metų gyvenote labai aktyviai, buvote pasinėrusi į įvairialypę profesinę veiklą. Persikėlusi gyventi į Vokietiją labiau susitelkėte į rašymą ir, regis, Jūsų gyvenimas tapo kiek uždaresnis, ramesnis. Ar toks pokytis buvo sąmoningas pasirinkimas? Ar nebuvo sunku susigyventi, prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo, gyvenimo Vokietijoje?
– Su šeima persikėlus gyventi į Vokietiją man buvo labai sunku. Pirmiausia todėl, kad nemokėjau nei žodžio vokiškai, neturėjau draugų ir staiga iškritau iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo. Dabar suprantu, kad knygų rašymas išgelbėjo mane nuo besiartinančios depresijos. Aš vytau kaip į svetimą dirvą persodintas augalas. Knygos man nutiesė tiltus į Lietuvą ir sugrąžino į tėviškę. Nežinau, ar Lietuvoje būčiau pradėjusi rašyti romanus. Gyvenimas pulsavo taip intensyviai, kad tokiam susikaupimo reikalaujančiam darbui nebuvo nei laiko, nei poreikio. Gal kiek ir keistokai skamba, bet milijoninis Hamburgas man tapo ramybės oaze, kurioje galiu kurti. Vaikštinėdama Elbės pakrante ar parkuose, šimtamečių ąžuolų paunksmėse, nuotykiauju savo galvoje, ganau mintis, o paskui jos sugula į knygos puslapius.
– Šiomis dienomis žmonėms, regis, neretai sunku apibrėžti savo tapatybę, ypač jei tėvai skirtingų tautybių, o gimsti ir augi šalyje, kuri nė vienam iš jų net nėra tėvynė. Ką Jums reiškia lietuviška tapatybė ir kaip apibrėžtumėte savo tapatybę? Ar apskritai „tautybė“ – svarbi sąvoka? Jausena? Ką manote apie save laikančius „pasaulio piliečiais“?
– Aš gimiau ir mirsiu lietuve. Vyrui ir vaikams esu prisakiusi, kad mano pelenai turi atgulti Priekulėje, kur palaidoti mano seneliai. Suprantu, kad tai skamba sentimentaliai, bet čia mano šaknys. Lietuva mane užaugino, čia aš subrendau. Tik lietuvių kalboje jaučiuosi laisvai skrajojančia paukšte. Lietuvybė mano savasties dalis, mano likimas. Per lietuviškumo prizmę matau ir vertinu pasaulį. Nežinau, ar tai gerai, ar tai blogai. Taip yra. Ir savo likimo neišsižadėsiu. O būti lietuve ir tuo pačiu metu pasaulio piliete niekas netrukdo. Įvairias sąvokas mes dažnai užpildome skirtingu turiniu ir todėl nesusikalbame, pasinerdami į beprasmius ginčus. Kadangi labai vertinu laisvą pasirinkimą, manau, kad kiekvienas asmeniškai privalo nuspręsti, kiek jam svarbi „tautybė”. Man tauta – tai išplėstinė šeima, ypač tai jaučiu gyvendama užsienyje. Vieniems šeima reikalinga, kiti jos šalinasi. Kiekvienas iš mūsų renkasi ir yra atsakingas už savo pasirinkimą.
Taip susiklostė gyvenimas, kad mano pirmo sūnaus Karlo, gimusio Maskvoje, tėtis – argentinietis, o antrojo, Jono, gimusio Kopenhagoje – vokietis. Ar jiems tautinė savimonė bus svarbi – nežinau. Karlas, nuo mažumės gyvenęs Lietuvoje, manau, jaučiasi lietuviu ir tuos „lietuviškumo genus“, tokius kaip darbštumą, ypač jaučia nuvykęs pas giminaičius į Lotynų Ameriką. Tačiau Lietuva jo tikrieji namai, jis net studijuoti užsienyje nepanoro, nors tam turėjo visas galimybes. Pamenu, paauglišku žargonu pasakė: „Man Lietuva limpa”. Ir tuo aš džiaugiuosi, nes bijau, kad išsipildys mano didysis nuogąstavimas, kad ateity daugelio tėvyne ir svajonių žeme taps virtualybė, nuasmeninanti ir suvienodinanti visus. O Jonukas, tikriausiai, užaugęs labiau jausis vokiečiu. Nors kalbu su juo tik lietuviškai. Kiekvieną vasarą jis praleidžia Lietuvoje, bent porą savaičių stovykloje su bendraamžiais. Iš ten parsineša ir naujų žodžių, kurių mano kasdieniniame žodyne nėra: „varom”, „užkniso” ir t.t. Tik visai neseniai suvokiau, kad jis didžiuojasi, jog esu rašytoja.
– Skirtingais gyvenimo tarpsniais gyvenote Lietuvoje, Danijoje, dabar – Vokietijoje. Ar gyvenimas skirtingose šalyse Jums ženkliai skiriasi? Galbūt kažkuris kraštas artimesnis už kitus?
– Labai skiriasi. Lyg spektakliai, kuriuose man skirtas vis kitas vaidmuo. Lietuvoje aš nuolat būdavau visuomeninio gyvenimo sūkuryje. Tuo metu, kai dirbau Klaipėdos miesto savivaldybėje, degiau įvairiausiais projektais. Buvau nuoširdžiai įtikėjusi, kad Klaipėda – geriausias pasaulio miestas, kuriame ne tik gera gyventi ir kurti, bet kurį būtina parodyti pasauliui. Man norėjosi, kad į ją atplauktų didžiausi pasaulio burlaiviai, kad čia vyktų didžiausias tarptautinis Europos folkloro kultūros festivalis Europiada. Džiaugiuosi, kad daugelis projektų tapo realybe. Ir kas vasarą sugrįžusi į Klaipėdą atostogų, pasitvirtinu, kad man tai socialinių kontaktų ir ryšių miestas. Nors teigti, kad jis geriausias pasaulyje, tikrai nebeišdrįsčiau.
Danijoje buvau įmesta į visai kitą terpę. Tai buvo pažintis su visiškai kitu mentalitetu ir neįkainojama patirtis tarptautinėje profesionalų komandoje šalyje, kuri tiesiog apstulbino socialinės apsaugos sistema. Čia darbo stalą, kėdę ir kompiuterio pelę tau pritaiko ergonomikos specialistai, čia darbo metu gali užsisakyti masažą, kurio pusę kainos apmoka darbdaviai. Čia rūpinamasi, kad darbuotojai valgytų sveiką ir ekologišką maistą, todėl vaisius nemokamai gali kirsti visą dieną. Čia svarbi šeima, todėl be jokių skrupulų ar priekaištų iš darbo gali išeiti anksčiau, jei reikia iš darželio pasiimti vaiką. Kolegos danai penktadienį po darbo tradiciniam alaus bokalui nepasilikdavo, skubėdavo namo, pas šeimą. Tokia buvo mano asmeninė patirtis, bet ji nebūtinai visiems vienoda. Ir gal „mano Danija“ kardinaliai skiriasi, nuo tavo, jos ar jo Danijos. Kaip skirtingos vieno ir to paties paveikslo interpretacijos.
Vokietijoje aš – žmona ir mama. Tvarkingoje šalyje, kur kas antras jaučiasi mokytoju ir stengiasi tave paprotinti, kaip teisingai reikia elgtis. Parduotuvėje, važiuojant dviračiu ar perone laukiant traukinio. Pradžioje man atrodė, kad tokių iššūkių šiam gyvenimo tarpsniui ir pakaks. Nepakako. Taip tapau rašytoja. Šis amplua man patinka, bet esu dėkinga likimui už kiekvieną gyvenimo periodą, labai skirtingą, bet subrandinusį mane kaip asmenybę.
– Jūsų knygų herojės – stiprios moterys, ieškančios savo kelio, mylinčios, abejojančios, klystančios, bet nepalūžtančios. Ką norite pasakyti savo kūryba?
– Mano kūryboje vyrauja dvi pagrindinės temos – meilė ir emigracija. Meilės fenomenas man visada buvo įdomus kaip filosofei. Savo laiku net dėsčiau meilės filosofijos kursą, o dabar, rašydama romanus, bandau įžvelgti kaip tos filosofinės teorijos, pradedant nuo Platono ir Vladimiro Solovjovo, baigiant Vydūnu ir Ėriku Fromu, skleidžiasi kasdieniniame gyvenime. Meilė gali būti kaip dovana ir didžiausias prakeiksmas. Ji kaip jūra, vienus atgaivina, o kitus paskandina, todėl ne visiems pakanka drąsos nerti į gylį. Tačiau be meilės gyvenimas būtų bespalvis.
Asmeninės patirtys privertė apmąstyti ir emigracijos temą. Visus emigrantus veikia keli faktoriai: klimatas, kalba, vietos papročiai ir tradicijos. Todėl lietuvaitė, apsigyvenusi Italijoje, ar meksikietė Lietuvoje, susiduria su tomis pačiomis problemomis. „Svetimo” pojūtis yra neišvengimas ir jis paaštrina egzistencines problemas. Pagrindinė žinutė, kurią siunčiu savo skaitytojams yra viena: nebijokite gyventi, nes gyvenimas su visais savo pakilimais ir nuopuoliais, yra žavus.
– Ką Jums reiškia lietuvių skaitytojų pripažinimas ir įvertinimas? Ar Jums svarbu būti įvertintai gimtajame krašte, ar gvildenate sau rūpimas, aktualias temas nesusitelkdama į mąstymą apie būsimą tikslinį skaitytoją?
– Tiesą pasakius, leisdama pirmą romaną, to pripažinimo ir įvertinimo nei laukiau, nei tikėjausi. Dabar suprantu, kad „Trijų mano vienintelių“ sėkme net nesugebėjau tinkamai pasimėgauti. Tada man atrodė normalu, kad pirmosios knygos autorių kalbina žurnalas „Žmonės“, kad nieko čia stebėtino, jog jis atsiduria perkamiausių „Pegaso“ knygų sąraše. Buvau naivi ir nepatyrusi. O dabar labai džiaugiuosi, kad jau trečius metus iš eilės, LATGA organizacijos duomenimis, esu išrinkta į skaitomiausių lietuvių autorių dešimtuką. Tai patvirtina, kad mano mintys ir patirtys kažkam reikalingos ir įdomios.
– Lietuvoje gana skeptiškai žvelgiama į kūrybinio rašymo mokymąsi. Neretai teigiama, kad rašytoju tampama dėl talento, ne dėl darbo ir mokymosi, nors užsienyje net universitetų lygmenyje galima studijuoti kūrybinį rašymą. Kokios pozicijos laikotės Jūs: rašytoju gimstama, ar tampama? Kada ir kaip rašytojos gyslą atradote savyje?
– Aš skeptiškai žiūriu ne į kūrybinio rašymo mokymąsi, o į pažadą, kad po tokių mokslų tu tikrai tapsi rašytoju ir išleisi knygą. Nežinau, kaip esti su poezija, bet iš patirties galiu pasakyti, kad norint parašyti romaną reikia labai labai daug darbo. Talento tam nepakanka. Pamenu šia tema diskutavome su garsia rusų rašytoja Marina Stepnova, „Lazario moterų”, romano, kuris yra išverstas į dvidešimt penkias kalbas, autore. Ji taip pat pritarė, kad pirmiausia – darbas, darbas, darbas. O paskui – dar ir truputis sėkmės. Žinoma, jei esi iš prigimties talentingas, jei kalbos pojūtis teka tavo kraujyje, jei tavo požiūris į pasaulį išskirtinis – šansai parašyti labai gerą romaną tik didėja. Bet be darbo ir geležinės valios nieko nebus.
– Polinkį rašyti pajutau pirmose klasėse. Mano pirmąją žinutę, kad noriu tapti architekte kaip tėtis, išspausdino „Lietuvos pionierius“, kai man buvo dešimt metų. Nuo tada pomėgis fiksuoti gyvenimo realijas ir jas aprašyti tik stiprėjo. Bet pradėjusi studijuoti nuo „žurnalistikos“ atitrūkau. Naujas etapas prasidėjo 2002 metais, kai aplankiusi studijų draugus Libane jiems pažadėjau parašyti apie šią egzotišką viešnagę. Nuo šio pažado prasidėjo rašinių ciklas apie keliones dienraštyje „Klaipėda“. Vėliau ir „Vakarų eksprese“ turėjau savo rubriką „Sveiki, atvykę“, kurioje kalbinau užsieniečius, besisvečiuojančius ar gyvenančius Lietuvoje. Išvykusi į Daniją rašyti beveik nustojau. O persikėlus į Vokietiją rašymas tapo mano gelbėjimo ratu.
– Ar buvote susilaukusi tokio komentaro, nuomonės, kuri būtų privertusi suabejoti savo talentu?
– Kadangi nemanau, jog turiu išskirtinį talentą, todėl ir svarstymų ar abejonių tokiu klausimu nekyla. Nuomonių apie mano kūrybą yra įvairių, mes visi skirtingi, mūsų skoniai skirtingi, todėl visiškai natūralu, kad ne visiems patiks mano romanai. Aš sąmoningai pasirinkau populiariosios literatūros žanrą. Kartais susilaukiu priekaištų, kodėl nerašau filosofinių esė. Esu įsitikinusi, kad filosofines tiesas galima rasti ir lengvai skaitomuose romanuose. Kiekvienas neriame tiek, kiek leidžia mūsų įgūdžiai ir patirtis.
– Kokie Lietuvos viešojo gyvenimo, visuomenės bruožai – tiek teigiami, tiek neigiami – iš nuotolio labiausiai krinta į akis? (Jeigu apskritai jaučiate, kad susiformavo didesnė ar mažesnė distancija.)
– Liūdna, bet pastebiu tokias tendencijas kaip biurokratijos didėjimas, lyginant su Danija ir praeitimi, ir visuomenės susiskaldymas. Lietuvoje gyvenau su savotiškais „rožiniais akiniais“, kurie leido nekreipti dėmesio į daugelį dalykų ir entuziastingai su kolegomis siekti miesto bendruomenei naudingų rezultatų. Tik dabar suprantu, kodėl mano buvusio kolegos a. a. Leonido Donskio vedama televizijos laida vadinosi „Be pykčio”. Šiuo metu Lietuvoje ji būtų dar aktualesnė.