XIX a. Rusijos imperijos sostinėje Peterburge apsigyveno galvotas ir verslus švedas Immanuelis Nobelis. Nobelis turėjo keturis sūnus: Alfredą, Emilį Oskarą, Robertą ir Ludvigą. Tėvas ir sūnus laisvalaikį leido išradingai, pvz., eksperimentuodavo su nitroglicerinu. Iš keturių sūnų čia mus domins ne tas, kuris sugrįžo į Švediją, padarė tam tikras išvadas dėl nitroglicerino, dabar šiek tiek žinomas dėl uždirbtų pinigų paskyrimo vienos kuklios premijos fondui, o Robertas ir Ludvigas, patraukę į pietus ir saulėtame Baku mieste, Azerbaidžane, įsteigę naftos kompaniją „Branobel“ (trumpinys iš rus. „братьев Нобель“). Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad mūsų agrarinio krašto gyventojams visa tai nelabai rūpėjo, bet šiek tiek pasidomėjus panašu, kad prakutusius Lietuvos ūkininkus pasiekdavo Nobelių šeimos talento vaisiai – pieno separatorių pavidalu. Nuotrauką iš separatorių fabriko Peterburge rasite čia >> (1905 m., kai atspausdintas šis reklaminis leidinys, fabriką valdė Ludvigo sūnūs).
P.S. Pasakojama, kad minėtoji kukli premija buvo įkurta po to, kai Švedijoje gyvenusį Nobelį pasiekė ir susimąstyti paskatino gerokai perdėti gandai apie jo paties mirtį. Esą, viename Prancūzijos laikraštyje pasirodė nekrologas, kur jis įvardintas kaip „mirties pirklys“. Iš tiesų 1888 m. Prancūzijos pietuose netikėtai mirė Ludvigas Nobelis. [1]
[1] https://www.history.com/news/did-a-premature-obituary-inspire-the-nobel-prize