Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje kaupiama ir saugoma poeto, viešojo intelektualo, literatūros tyrinėtojo prof. Tomo Venclovos kolekcija – tarytum gyvas, nuolatos augantis organizmas. Net tada, kai gyveno JAV, T. Venclova naujus leidinius dažnai atnešdavo pats, viešnagių Lietuvoje metu. Dabar, visam laikui sugrįžęs į Lietuvą, poetas dažnai užsuka į Nacionalinę biblioteką kaip lankytojas. Praėjusią savaitę jis atėjo su savo kolekcijos papildymu: dviem žurnalais ir naujutėle knyga.
Sausį T. Venclova lankėsi Berlyne, kur Menų akademija ir jos leidžiamas žurnalas „Sinn und Form“ („Prasmė ir forma“) jam surengė literatūrinį vakarą[1]. Pirmajame šių metų žurnalo numeryje publikuojamas T. Venclovos tekstas apie Prospero Mérimée novelę „Lokys“ („Prosper Mérimées letzte Novelle“; 2020, H. 1, p. 25-35). Kiek senesniame numeryje publikuojama T. Venclovos esė apie kunigaikščio Andrejaus Kurbskio (1528–1583), pasitraukusio į Lietuvą, ir caro Ivano IV Rūsčiojo korespondenciją („Der Fürst und sein Zar. Briefe aus dem Exil“; 2018, H. 2, p. 207-218). Esė originalo (anglų) kalba buvo paskelbta 1988 m. „New York Times Book Review“ (1988, Febr. 14, p. 36-37).[2] Tekstas gali būti įdomus besidomintiesiems migracija, diasporos studijomis: T. Venclova jį pradeda nuo minties, kad pasaulio šalys gali būti padalytos į dvi klases – emigrantų šalis ir imigrantų šalis. JAV priklausytų pastarajai klasei, o Rusijos (ir Lietuvos) kultūrą didele dalimi kūrė emigrantai. Pasak Venclovos, prieš šimtus metų gyvenęs kunigaikštis Kurbskis tam tikra prasme yra emigrantų patronas, protėvis. (Abu T. Venclovos tekstus į vokiečių kalbą išvertė Claudia Sinnig.)
Slavistės, vertėjos Valentinos Parisi knyga „Una mappa per Kaliningrad“ (Roma : Exorma, 2019) primena ne tokią seną istoriją. Kaip pažymima knygos anotacijose, Kaliningradas ir Karaliaučius yra du „K“, kurie topografiškai sutampa, bet nėra tas pats miestas. Karaliaučiaus vardas primena Kantą ir Hanną Arendt, o Kaliningradas yra abstraktus, nepermatomas toponimas. V. Parisi žino, kad jau nesuras senojo Karaliaučiaus, tačiau paklaidžios po griuvėsius, aptiks poetų Rusiją. – Būtent skyriuje apie poetus („I poeti tra le rovine“, p. 183-207) šmėžuoja T. Venclovos pavardė.
[1] https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1135810/tomo-venclovos-vakaras-berlyne-ir-ilgieji-simtmecio-seseliai
[2] http://www.nytimes.com/1988/02/14/books/the-prince-and-his-czar-letters-from-exile.html?pagewanted=all&src=pm