Parengė Dalia Cidzikaitė
Šių metų liepos 18 d. atėjusi žinia apie Marijos Paškevičienės mirtį yra priminimas apie ne tik dar vieną Anapilin iškeliavusią veiklią JAV lietuvę, bet ir su ja vis giliau praeitin grimztančią santariečių-šviesiečių istoriją Jungtinėse Amerikos Valstijose. Marija Sakaitė-Paškevičienė (1928.09.12 Papilė – 2023.07.18 Čikaga) buvo viena iš federacijos „Santara-Šviesa“ ilgamečių narių, patikimų šios organizacijos ramsčių, nuo 1967 m. padėjusių organizuoti „Santaros-Šviesos“ suvažiavimus, nuo 1968 m. administravusių federacijos įsteigtą, dukart į metus Čikagoje leistą literatūros, meno, sociologijos ir politikos žurnalą „Metmenys“ (1959–2006); iki pat žurnalo uždarymo buvusių dešiniąja vyriausiojo redaktoriaus Vytauto Kavolio ranka.
Prikalbinti Marytę atsakyti į man rūpimus klausimus apie „Santarą-Šviesą“, „Metmenis“ ir jos dalyvavimą jų veikloje nebuvo lengva. Tiesą pasakius, netikėjau, jog ji sutiks – kiek kartų iki tol prašiau, tiek kartų man buvo mandagiai atsakoma, be to, mano klausimai ją pasiekė el. paštu, o Marytė, kaip daugelis ją pažinojusių gerai žinojo, silpnai matė, nors šiai negaliai nepasidavė – ne tik skaitė knygas, domėjosi Lietuvos ir pasaulio naujienomis, bet ir kone iki pat savo mirties susirašinėjo su daugybe žmonių.
Šis mudviejų apsikeitimas el. laiškais įvyko 2022 m. rudenį, man sugrįžus iš kelionės į Čikagą, kurios metu aplankiau ir Marytę. Marytės atsakymai, dėl aiškumo ir tikslumo keliose vietose pataisyti, skelbiami pirmą kartą. Tvarkydama tekstą nusprendžiau atsisakyti savo klausimų – tebūnie tai nepertrauktas Marytės liudijimas apie jos laiką dirbant „Santarai-Šviesai“ ir „Metmenims“.
Skaitau klausimus, kai kurie yra lengvai atsakomi, kiti – komplikuoti. Į kai kuriuos jų atsakysiu, bet ne iš eilės ir be lietuviškų raidžių.
Lengviausia atsakyti yra apie mano dalyvavimą „Šviesoje“. Kaip anksčiau minėjau, Henrikas [Marytės vyras Henrikas Paškevičius – D. C.] priklausė sambūriui jau Vokietijoje. Čikagos skyriui priklausė dauguma jų iš Vokietijos laikų. Man buvo natūralu būti tarp Henriko draugų, ypač su Dalia Sruogaite. Kai „Šviesa“ ir „Santara“ susijungė, dalis šviesiečių pasitraukė, dalis liko, tarp jų ir mudu su Henriku. Skautavau nuo pradinės mokyklos laikų, vėliau ir gimnazijoje Vokietijoje, bet niekuomet nebuvau veikli. „Šviesa“ buvo įdomesnė dėl savo žmonių. Mudu [su vyru] turėjom nepataisomą charakterio bruožą – buvom užsidarę, nemėgom viešumos, tokia esu ir dabar.
Apie „Metmenų“ gimimą galėtų papasakoti daugiau Henrieta Vepštienė [„Metmenų“ techninė redaktorė – D. C.]. Aš tuo metu auginau dukras, slaugiau uošvienę. Esu tikra, kad „Metmenų“ leidimo sumanymas yra 100% Kavolio darbas. Jis norėjo leisti žurnalą, jame spausdinti kitokios pakraipos straipsnius. Man tuo „Metmenys“ ir buvo įdomūs.
Sutikau būti „Metmenų“ administratore, nes reikėjo žmogaus žurnalui tvarkyti. Nedalyvavau pirmųjų numerių leidime, todėl nežinau, kokios buvo tuo metu problemos, manau, kad leidybos pradžioje buvo tos pačios problemos kaip ir daugelio kitų: lėšų stoka, straipsnių suradimas, o talkininkams – laiko stoka.
Kai pradėjau dirbti „Metmenyse“, prenumeratorių skaičius galėjo būti tik apie 200, vėliau, jau man rimtai prenumeratą tvarkant, jų skaičius siekė apie 500 ir daugiau. Buvo rengiami įvairus lėšų telkimo vajai, tokie kaip loterija, kortelių [atvirukų – D. C.] išleidimas – Vytautas Virkau Newberry bibliotekoje surado įdomių senovės lietuvių gyvenimo iliustracijų, išrinkę 10, nutarėm jas išleisti. Tuomet dar buvo rašomi laiškai… Neprisimenu, kiek buvo prašoma už komplektą, bet pasisekimas buvo didelis. Kavolis visuomet būdavo informuojamas apie tokius mūsų sumanymus, visuomet jiems pritardavo.
Kavolis buvo „Metmenų“ redaktorius nuo pat pirmo numerio. Jis rūpinosi straipsnių gavimu, kontaktais su autoriais. Henrieta [Vepštienė] buvo techninė redaktorė, Virkau rūpinosi suradimu jaunų dailininkų, jų darbų atspausdinimu su trumpu aprašymu. Vėliau, tikriausiai dėl lėšų stokos, to buvo atsisakyta. Visi kiti darbai, rūpesčiai – ypač piniginiai – buvo mano rankose. Kavoliui visa tai nerūpėjo, jis buvo atsidavęs redaktorius, nepamainomas savo darbe. „Metmenys“ buvo Kavolis.
Mano santykiai su Kavoliu iš pradžių buvo trumpi ir dalykiški. Mudviejų ilgesni pasikalbėjimai prasidėjo tada, kai pablogėjo mano regėjimas, jis skambindavo, rūpinosi mano gydymusi. Tada jau reikėjo prenumeratą perkelti į Floridą Broniui Vaškeliui, Čikagoje samdyti studentą prenumeratos išsiuntinėjimui. Pamažu mudviejų pasikalbėjimai padažnėjo, suasmeniškėjo. Juokdavomės, kad nepletkinam, o pasidalinam nuomonėmis apie bendradarbius bei draugus.
Todėl paskutinis susitikimas [su Kavoliu] buvo gilus, neįprastas. „Baltų lankų“ redakcijoje vyko suėjimas prieš įvyksiantį Lietuvoje [„Santaros-Šviesos“] suvažiavimą. Darius Kuolys vėlavo atvežti Kavolį. Mudu su Henriku ir dukra stovėjom koridoriuje. Atvažiavęs Kavolis, trumpai pasisveikinęs su visais, atėjo prie mūsų. Sakė esąs labai pavargęs, negalėjo suprasti, kodėl jį šį kartą apgyvendino Čiurlionio gatvės bendrabutyje, aukšte, kur nebuvo telefono. Kitais kartais Kavolį priimdavo draugai. Paklausė, ar būsim suvažiavime, atsakėm, kad jau skrendam namo. „Ir aš labai norėčiau, bet, deja, esu įsipareigojęs“, ir visai nelauktai stipriai apkabino mane – visuomet pakakdavo rankos paspaudimo – ir pabučiavo. Išėjau verkdama, visi buvom sujaudinti tokio atsiskyrimo.
Daug vėliau man pradėjus dalyvauti „Santaros-Šviesos“ suvažiavimų rengimuose, Kavolis atsiųsdavo jo numatytų paskaitininkų sąrašą, norėdamas patikrinti, ar yra pakankamai lėšų juos pasikviesti. Dažnai kai kurias pavardes išbraukdavau – gyveno per toli, buvo neįdomūs, nepritraukiantys dalyvių. Henrikas juokdavosi, kad jei aš taip tvarkyčiau mūsų šeimos pinigus, kaip tvarkau „Metmenų“ ir „Santaros-Šviesos“, seniai būtume milijonieriai…
Kavoliui mirus, keletą žurnalo numerių redagavo Rimvydas Šilbajoris ir Violeta Kelertienė, bet dėl laiko stokos jiedu atsisakė to darbo, ir „Metmenų“ leidimas sustojo. Buvo iškeltas pasiūlymas „Metmenų“ leidimą perkelti Lietuvon, bet, prisiminus „Akiračių“ likimą, tokios minties atsisakyta. Užsidarius „Metmenims“, visa archyvą persiunčiau VDU Lietuvių išeivijos institutui.