Paskutinio savo apsilankymo šį birželį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje metu JAV lietuvių rašytoja dr. Laima Vincė padovanojo tris neseniai išleistas savo knygas: Karantino dienoraštis (Vilnius: Dominicus Lituanus, 2021), Matilda Olkinaitė, The Cerulean Bird (UK: Arc Publications, 2023) ir Back Onto the Map: Essays on a Lithuanian American Identity (Kennebunk, Maine: Amber Bay Press, 2024).
2021 metais pasirodžiusi esė knyga Karantino dienoraštis – jau dešimtoji Laimos Vincė knyga. Joje autorė užfiksavo savo mintis, pojūčius ir įspūdžius keturiasdešimties dienų izoliacijoje Neringoje nuo 2020 m. kovo 19 d. iki balandžio 27 d. Knyga gimė, galima sakyti, atsitiktinai. Pirmomis karantino dienomis socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijusi linksmu pasakojimu apie karantiną (beje, žodis „karantinas“ yra kilęs iš italų „quaranta“, kuris reiškia keturiasdešimt), Laimė Vincė sulaukė komentarų, kurie paskatino ją rašyti toliau. Ėmusi rašyti, autorė laikėsi keleto taisyklių: kad ir kas nutiktų, rašyti kasdien; gyventi įprastu kasdienio gyvenimo ritmu, laikantis sąžiningumo ir autentiškumo standartų; visada rašyti iš stebėtojo ar atviro žmogaus pozicijos. Dar viena taisyklė: likti sąžininga sau ir kalbėti tiesą. Visi keturiasdešimt esė pasirodė „Facebook“. Kiekvieną rytą juos mielai skaitė Lietuvoje gyvenantys lietuviai, vėliau estafetę perimdavo Vakarų Europoje, o dar vėliau – ir JAV gyvenantys rašytojos gerbėjai.
„Kas gal ton pasakity kodel aš norėjau visko aprašyti […] O delto storojaus vėsko rašity […] aš ton myslijau kas nors turės skajtity“, – šie žodžiai yra iš Ignaco Saudargo dienoraščio, rašyto Pirmojo pasaulinio karo metais. Dienoraštis, neaišku kokiais keliais patekęs į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, saugomas Retų knygų ir rankraščių skyriuje (F130-2301) Pavienių dokumentų fonde.
Autoriaus noras, kad jo tekstas būtų skaitomas, regis, pildosi. Jau daugiau kaip prieš dešimtmetį dienoraštį „atrado“ Pirmojo pasaulinio karo sukrėtimus ir lūkesčius lietuvių dienoraščiuose ir kituose egodokumentuose tyrinėjantys istorikai – pavyzdžiui, Vilma Bukaitė. Karantino metu, priversta dirbti nuotoliu, pasirinkau transkribuoti šį žemaitišką rankraštį. Po intelektualaus, „dvarininkiško“ Władysławo Wielhorskio dienoraščio (su jo tekstu dirbau prieš tai), iš pradžių erzino Ignaco naivumas, amžinas bėdavojimas, sentimentalumas, bet vėliau tas nuoširdus paprastumas, persipynęs su valstietišku racionalumu, savita gyvenimo filosofija, pagražintas savos kūrybos „dainelėmis“, mane labai įtraukė.
Pasidarė įdomu, koks to karo veterinarijos felčerio iš Jankaičių kaimo netoli Rietavo likimas. Paskutinis dienoraščio įrašas iš 1918 m. gegužės 19 d. Suchovčicų dvare Baltarusijoje. Iš jo visiškai neaišku, kas buvo toliau: grįžo, negrįžo, jei grižo, tai kaip gyveno, kaip atrodė, gal dar ką rašė, gal išliko laiškai, nuotraukos, gal, gal?.. Prasidėjo ieškojimai. Iš suskaitmenintų Rietavo bažnyčios metrikų knygų sužinojau, kad Ignaco sesuo Agnieška turėjo būrį vaikų, pavyko surasti jos anūkus. Žinia, kad turėjo giminaitį, kuris dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, jiems nebuvo naujiena, užtat jo rašytas dienoraštis buvo visiškas netikėtumas ir džiaugsmingas atradimas. O man buvo gera sužinoti, kad dienoraščio autorius ir jo brolis Povilas iš karo gyvi grįžo į gimtuosius Jankaičius. Tiesa, Ignacas savo šeimos nesukūrė, grįžęs ūkininkavo ir padėjo netekėjusiai seseriai Amelijai. Pergyvenęs dar vieną karą, mirė 1949 metais.
Nuotraukoje matote Ignaco sesers Agnieškos anūkus – Vandą, Algirdą ir Steponą Saudargus Retų knygų ir rankraščių skaitykloje vieną karštą birželio pabaigos dieną. Esame nuoširdžiai jiems dėkingi už pasidalinimą šeimos istorija ir dienoraščio autoriaus nuotrauka. Į skaityklą kartu sugužėjo dar dvi jaunesnės Saudargų kartos, šią vasarą atvykusios į Lietuvą iš svečių šalių, kaip turbūt pasakytų Ignacas – „dedelys daugibys gemeniu“. Patiems mažiausiems, jau penktos kartos atstovams, dar tebesėdintiems vežimėliuose, turbūt buvo nesuprantama, ko taip džiaugiasi ketvirtosios kartos atstovės galėdamos per savo giminaičio dienoraštį gyvai prisiliesti prie šeimos istorijos. Istorikai vertina dienoraščio išskirtinumą – kad rašytas visus karo metus, nuo 1914 m. Kalėdų iki 1918 m. Sekminių beveik kasdien, kad žemaitiškai, kad tai vienintelis žinomas veterinarijos felčerio dienoraštis Lietuvoje. Giminaičiams šis dienoraštis turi visai kitokią prasmę – jis yra tas jaudinantis emocinis ryšys su savo šaknimis, o kartu su visa istorija.
