Parengė B. M.
Neramios ir dramatiškos 1919 metų pavasario dienos Lietuvos visuomenėje pasižymi „politikos grynumu“, bet, kaip rašoma balandžio 13 d. dienraštyje „Lietuva“, tarp politikuojančiųjų yra ir įvairių rūšių dailininkų, kurie „įsirausę savo kuriamosios sielos pasaulyje“, vadovaudamiesi grynu sielos gyvenimu, nenuleidžia rankų dirbę dailės bei meno srityje, nes „lengva politika yra lengvai užkrečiama liga, stumianti nuo tako visus švelnius grožio pobūdžius“. (Čia pravartu paaiškinti, kad žodis „dailė“ to meto šviesuomenės buvo taikomas menui, pavyzdžiui, dramos dailė, ir atitinkamai dailininkais buvo vadinami menininkai, žr. Lietuviškoji enciklopedija, V tomas, Kaunas, 1937, p. 1323).
Visuomenei jau nusibodę mėgėjiški renginiai. Iš svetur sugrįžta lietuvių aktoriai profesionalaus teatro gaivinti. Kaune reiškiasi nemažai „artistų kuopų“. Sukuriama tam tikra teatro įstaiga, kurios vedėju ir teatro direktoriumi tampa Antanas Sutkus. Tikrasis teatras įsivaizduojamas tik Kaune.
„Lietuvos“ redakcija paveda teatrui ir muzikai atskirą skyrių, mat kuriantis nuolatiniam teatrui, steigiantis operai ir operetei, kyla poreikis apie tai nuolat informuoti visuomenę. Remiantis korespondencijomis, matyti, kad teatras Lietuvoje atgyja.
https://www.epaveldas.lt/preview?id=LNB00AD2076-1919-Bal.13 (p. 4)
https://www.epaveldas.lt/preview?id=LNB00AD2076-1919-Bal.16 (p. 4)