2025 gegužės – Lituani(sti)ka

Nacionalinėje bibliotekoje identifikuotas Lietuvos didikų Gelgaudų superekslibrisas

Tyrinėjant Lietuvos dvarų bibliotekas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonde buvo aptiktas iki šiol nežinomas Lietuvos didikų Gelgaudų superekslibrisas.

Tai trys oda įrišti Volumina legum[1] foliantai (tomai 2, 3 ir 4) išleisti 1783–1786 metais Varšuvos pijorų spaustuvėje, garsėjančioje oficialaus bei mokslinio pobūdžio spaudiniais: Prawa konstytucye y przywileie; Krolestwa Polskiego, y Wielkiego Xięstwa Litewskiego, y wszystkich prowincyi należących: na walnych seymach koronnych od seymu wiślickiego roku pańskiego 1347. aż do ostatniego seymu uchwalone. Visų trijų tomų viršutiniai kietviršiai papuošti auksintais herbiniais Gelgaudų superekslibrisais, o antraštiniai lapai pažymėti buvusio knygų savininko karaliaus šambeliono, Nuolatinės tarybos patarėjo, Lietuvos lauko raštininko, paskutiniojo Lietuvos dvaro maršalkos, Šv. Stanislovo ir Baltojo erelio ordinų kavalieriaus Mykolo Gelgaudo (1768–1834) rankraštiniais įrašais. Remiantis knygų nuosavybės ženklais visi trys tomai neabejotinai priskiriami Panemunės dvarininkui, aukščiau minėtam Mykolui Gelgaudui, paveldėjusiam Panemunę iš savo tėvo generalinio žemaičių seniūno Antano Gelgaudo (1720–1795).

Apie Panemunės pilies biblioteką informacijos labai nedaug. Lenkų istorikas, Abiejų Tautų Respublikos dvarų kultūros tyrėjas Romanas Aftanazis (Roman Aftanazy) savo monumentaliame darbe Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej Panemunės dvarui skirtame straipsnyje (t. 3, p. 223–224) bibliotekos net nemini. Vis dėlto biblioteka Panemunės pilyje neabejotinai egzistavo. Lietuvos architektūros istorijos tyrėjo Stasio Pinkaus teigimu ji buvo įsikūrusi pietvakarių pilies bokšto antrajame aukšte[2]. Per 1830–1831 m. sukilimą, kuriame aktyviai dalyvavo abu Mykolo Gelgaudo sūnūs – Jonas Gelgaudas (1794–1877) ir jo vyresnysis brolis Antanas Gelgaudas (1792–1831), lenkų kariuomenės generolas, vyriausiasis sukilėlių kariuomenės vadas Lietuvoje – Panemunės pilies biblioteka buvo nusiaubta, visa kita nuniokota arba sunaikinta[3].

Iki šiol nebuvo žinoma nė viena knyga iš Gelgaudų pilies bibliotekos. Trijuose Volumina legum tomuose aptiktas superekslibrisas su nuosavu Gelgaudų herbu Gelgaudas (lenk. Giełgud)[4] – taip pat nežinomas. Tai svarbus proveniencinis atradimas. Tikėtina, jis taps akstinu atverčiant naują puslapį neatpažintos Panemunės pilies bibliotekos istorijoje.

[1] Volumina legum (liet. Įstatymų tomai). Tai Abiejų Tautų Respublikos teisynas chronologine tvarka registruojantis visas karališkasias privilegijas ir konstitucijas nuo 1347 iki 1793 (Gardino seimo) metų. Pirmą kartą Volumina legum pasirodė 1732–1782 metais Varšuvos pijorų spaustuvėje aštuoniais tomais in folio. Aptariama laida antroji.

[2] Pinkus, Stasys. Panemunės pilis. Lietuvos pilys, Vilnius 1971, p. 214.

[3] Apie tai žr. Jono Gelgaudo žmonos Kunigundos Šemetaitės-Gelgaudienės raštą ypatingų įgaliojimų valdininkui asesoriui Rutkovskiui (CVIA, f. 525, ap. 15, b. 1096, lap. 51 v.–52r.).

[4] Tai plačiau žinomo herbo Dzialoša (lenk. Działosza) atmaina.

„Abu daiktai knibždėte knibžda sentimentų“: Albertas Zalatorius apie šeimos relikvijas

Publikavimui parengė Biruta Mikalonienė

Šis žymaus literatūrologo, kritiko, pedagogo, visuomenininko Alberto Zalatoriaus (1932–1999) pasakojimas, surašytas sūnaus Manto diktuojant Albertui Zalatoriui 1999 metų lapkričio 9 dieną ir redaguotas 1999 metų lapkričio 28 dieną, saugomas literatūrologo rankraščių fonde, esančiame Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Dokumentus bibliotekai 2020 metais perdavė jo dukra Eglė Zalatoriūtė.

Tokių daiktų yra du: motinos kraitinė spinta ir trys tėvo nuotraukos, mano primityviai užklijuotos ant balto popieriaus ir įrėmintos tėvo drožinėtuose rėmeliuose. Dvi bydermejerio stiliaus spintas užsisakė abi seserys (mama ir teta), kai tėvas iš Amerikos atsiuntė joms pinigų kraičiui. Spinta stovėdavo gerajame, bet retai kūrenamame trobos gale, todėl nuo temperatūrų kaitos pasidengė tokia keista dažų ir lako faktūra, kad ir norėdamas nepadarysi. Spintos stalčiai būdavo pilni gražių motinos skarelių. Po karo tos skarelės pamažu išnyko, nes tokių niekur nebuvo galima nusipirkti. Spintoje aš slėpdavau mergaičių laiškelius. Kartą motina juos surado ir pakėlė vėją. Kai saugumas pradėjo mane tampyti dėl Sibiran rašomų laiškų aš vieną priešpietį parlėkiau iš Vilniaus į kaimą, čiupau stalčių ir strimgalviais įvirtau į gyvenamąjį trobos galą. Motina sėdėjo ir ramiai verpė. „Kas atsitiko, vaikeli?“, paklausė mama. Aš tik kažką sumurmėjau ir sukišau mano mergaitės laiškus į krosnį. Po visokių melioracijų tėvams kraustantis į Vilnių, buvo norima spintą parduoti, bet duktė išgelbėjo. Spinta dabar puikuojasi mano salonėlyj, kiekvienas apsilankęs į ją atkreipia dėmesį.

Toliau skaityti

Sutvarkytas Lietuvos Respublikos kultūros atašė Vokietijos Federacinėje Respublikoje archyvas

Parengė Giedrė Žukauskaitė

Buvusi 2016–2020 m. Lietuvos Respublikos kultūros atašė Vokietijos Federacinėje Respublikoje Rita Valiukonytė perdavė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės Vokietijoje kultūros atašė veiklos dokumentus. Šis archyvas apima laikotarpį nuo 2001 iki 2020 metų.

Archyve daugiausia sukaupta medžiaga apie vykdytus kultūros projektus. Tai renginių programos su menininkų pristatymais; interviu, straipsniai apie lietuvių klasikinę ir šiuolaikinę literatūrą, muziką, vizualųjį meną, lietuvių kūrėjus, Lietuvos dalyvavimą kultūros renginiuose Vokietijoje, žurnalisto įspūdžiai iš apsilankymų Lietuvoje, išspausdinti vokiečių spaudoje; kelių renginių ikonografinė medžiaga; susirašinėjimas.

Kultūros atašė R. Valiukonytės veiklos metu paminėtini renginiai: kino festivalis „goEast – Festival des Mittel- und Osteuropäischen Films“; 2016 m. lietuviškų filmų festivalis „Litauisches Kino Goes Berlin“, kuriame dalyvavo daug jaunų kino režisierių; 2017 m. „Documenta 14“ renginiai, kuriuose savo fotografijas eksponavo autorius, eksperimentinio kino kūrėjas, fotografas Jonas Mekas; Antanui Sutkui suteikta dr. Ericho Salomono premija, kurią įsteigė Vokietijos fotografijų draugija („Deutsche Gesellschaft für Photographie“), kartu surengta A. Sutkaus paroda galerijoje „Argus Fotokunst“ Berlyne; Lietuvos dalyvavimas šalies viešnios statusu 2017 m. Leipcigo knygų mugėje. 2018 m. tarptautiniame teatrų festivalyje „Unidram“ pasirodė šokio teatras „Aura“, įvyko „Festival Baltikum“, kuriame dalyvavo ir muzikai iš Lietuvos – dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla vadovavo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertui, grojo pianistė Onutė Gražinytė. Tais pačiais metais Vokietijoje eksponuota lietuvių gintaro meistrų paroda „Jūratės Tranen – Litauische Bernsteinkunst des 20. Und 21. Jahrhunderts“, skirta paminėti Lietuvos valstybės šimtmečiui. 2020 m. Barmštete vyko Lietuvos kultūros savaitės renginiai, kurių metu eksponuota paroda „4 Positionen – 4 Pozicijos“ su lietuvių menininkų Elenos Balsiukaitės, Miglės Kosinskaitės, Jolantos Kyzikaitės, Virginijaus Viningo tapybos darbais.

Šis aktualus dokumentų archyvas papildė Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondą ir nuo šiol yra prieinamas besidomintiems skaitytojams.

Simonaitytė ir Čiurlioniai

Parengė Arida Riaubienė

Ieva Simonaitytė su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene greičiausiai susipažino 1936 m., kai atvyko į Kauną atsiimti Valstybinės literatūros premijos už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935). Čiurlionienė buvo viena iš Valstybinės literatūros premijos skyrimo komisijos narių.

Rašytojų bendravimas nenutrūko ir vėlesniais metais. 1938 m. Simonaitytei išvykstant gydytis į Šveicariją, Čiurlionienė ją lydėjo iki pat sienos, siuntė siuntinių.

1939 m. vasarą grįžusi iš Šveicarijos, Simonaitytė apsigyveno Telšiuose, nes Klaipėdos kraštas buvo užimtas nacistinės Vokietijos. 1939–1940 m. Čiurlionienė kelis kartus važiavo į Telšius lankyti sergančios Simonaitytės[1]. Rašytojos ypač suartėjo 1941 m., kai Simonaitytė gestapo buvo areštuota. Rašytojai F. Kirša ir S. Čiurlionienė ne tik prisidėjo prie lietuvininkų metraštininkės išlaisvinimo, bet ir „[…] garantavo luošos moters nepavojingumą trečiajam reichui, išrūpino ligonio pažymėjimą ir suteikė prieglobstį“[2]. Čiurlionienės namuose, buvusiuose Kaune, Žemaičių gatvėje Nr. 10, Simonaitytė pragyveno apie metus. Rašytojai teko dalyvauti čia rengiamuose literatūriniuose šeštadieniuose. Šiuose susibūrimuose ji skaitė romano „Vilius Karalius“ (d. 1, 1939) ištraukas.

Savo bičiulei Onai Pajedaitei apie Čiurlionienę Simonaitytė yra atsiliepusi taip: „Čiurlionienė? Aš ją gerbiau. Ji buvo gera. Padėjo, gelbėjo. Ir priglaudė pas save, kai atsikėliau į Kauną iš Telšių. Visus metus pas ją pragyvenau Žemaičių gatvėj, netoli Kauko laiptų.

Kai važiavau į Šveicariją, ji mane palydėjo. Jai valdžios buvo įsakyta nuvežti mane iki Berlyno. Jai pačiai kelionė nekainavo. Pažįstamiems atstovybėje (trisdešimt aštuntais metais) atvežė siuntinį: dešrų, kumpių. Išėjo iš ryto. Aš tuo tarpu paslampinėjau. […] Ji mane saugojo. Paskui įsodino į Šveicarijos traukinį. Dar konduktoriui davė kažkiek, kad į kupė nieko neleistų, ir grįžo į Lietuvą“[3].

Toliau skaityti