Parengė Arida Riaubienė
Ieva Simonaitytė su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene greičiausiai susipažino 1936 m., kai atvyko į Kauną atsiimti Valstybinės literatūros premijos už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935). Čiurlionienė buvo viena iš Valstybinės literatūros premijos skyrimo komisijos narių.
Rašytojų bendravimas nenutrūko ir vėlesniais metais. 1938 m. Simonaitytei išvykstant gydytis į Šveicariją, Čiurlionienė ją lydėjo iki pat sienos, siuntė siuntinių.
1939 m. vasarą grįžusi iš Šveicarijos, Simonaitytė apsigyveno Telšiuose, nes Klaipėdos kraštas buvo užimtas nacistinės Vokietijos. 1939–1940 m. Čiurlionienė kelis kartus važiavo į Telšius lankyti sergančios Simonaitytės[1]. Rašytojos ypač suartėjo 1941 m., kai Simonaitytė gestapo buvo areštuota. Rašytojai F. Kirša ir S. Čiurlionienė ne tik prisidėjo prie lietuvininkų metraštininkės išlaisvinimo, bet ir „[…] garantavo luošos moters nepavojingumą trečiajam reichui, išrūpino ligonio pažymėjimą ir suteikė prieglobstį“[2]. Čiurlionienės namuose, buvusiuose Kaune, Žemaičių gatvėje Nr. 10, Simonaitytė pragyveno apie metus. Rašytojai teko dalyvauti čia rengiamuose literatūriniuose šeštadieniuose. Šiuose susibūrimuose ji skaitė romano „Vilius Karalius“ (d. 1, 1939) ištraukas.
Savo bičiulei Onai Pajedaitei apie Čiurlionienę Simonaitytė yra atsiliepusi taip: „Čiurlionienė? Aš ją gerbiau. Ji buvo gera. Padėjo, gelbėjo. Ir priglaudė pas save, kai atsikėliau į Kauną iš Telšių. Visus metus pas ją pragyvenau Žemaičių gatvėj, netoli Kauko laiptų.
Kai važiavau į Šveicariją, ji mane palydėjo. Jai valdžios buvo įsakyta nuvežti mane iki Berlyno. Jai pačiai kelionė nekainavo. Pažįstamiems atstovybėje (trisdešimt aštuntais metais) atvežė siuntinį: dešrų, kumpių. Išėjo iš ryto. Aš tuo tarpu paslampinėjau. […] Ji mane saugojo. Paskui įsodino į Šveicarijos traukinį. Dar konduktoriui davė kažkiek, kad į kupė nieko neleistų, ir grįžo į Lietuvą“[3].
Dviejų moterų bičiulystę rodo ir jų asmeninėse bibliotekose išlikusios knygos su nuoširdžiomis dedikacijomis. Tarpukario laikotarpiu Čiurlionienė padovanojo Simonaitytei dvi knygas – R. M. Rilkės „Laiškai jaunam poetui“ (vok. Briefe an einen jungen Dichter; 1929) ir S. Salminen romaną „Katrina“ (1937). Austrų rašytojo R. M. Rilkės knygelėje Čiurlionienė paliko įrašą: Panelei Jievai – su širdingomis mintimis Sof[ija] Čiurlionienė 1935-IX-8 Genève. Švedų autorės romano antraštiniame puslapyje Čiurlionienė juodu rašalu įrašė: Brangiai Panelei Jevai Su meile ir pasitikėjimu Sofija Čiurlionienė 1938 X 26 Berlynas.
Tarp S. Čiurlionienės asmeninės bibliotekos knygų, kurios saugomos Kaune, Žemaičių gatvėje esančiame rašytojos name[4], yra romano „Aukštujų Šimonių likimas“ 1936 ir 1946 m. laidų egzemplioriai. 1946 m. pasirodžiusioje minėto romano laidoje Simonaitytė įrašė: Savo brangiausiajai Sofijai Čiurlionienei atminimui – laikų žingsnių pėdsakomis sekant… E. Simonaitytė, Kaunas, 1947 m. gegužės 15 d.[5] Rašytoja su dedikacijomis Čiurlionienei taip pat padovanojo „Viliaus Karaliaus“ (1956) pirmąjį tomą ir antrąjį raštų tomą (1958). Raštuose esančioje dedikacijoje Simonaitytė save vadina S. Čiurlionienės krikšto mama: Mielajai Sofijai Čiurlionienei iš jos podės „Be tėvo“. E. Simonaitytė. Kaunas, 30.3.58 m.[6].
Simonaitytės asmeninėje bibliotekoje yra nemažai meno leidinių – tai knygos, kuriose analizuojami meno istorijos klausimai, biografinė literatūra apie menininkus, dailės ir fotografijų albumai, reprodukcijų aplankai. Peržiūrint šiuos leidinius, matyti, kad tarp jų yra keli leidiniai, susiję su M. K. Čiurlionio gyvenimu ir kūryba.
Simonaitytės knygų rinkinyje yra lietuvių dailėtyrininko Mikalojaus Vorobjovo monografija vokiečių kalba „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: lietuvių tapytojas ir muzikas“ (vok. M. K. Čiurlionis: der litauische Maler und Musiker), kurią 1938 m. išleido Kaune veikęs Pribačio knygynas. Simonaitytė buvo skaičiusi muziejininkės Valerijos Čiurlionytės parengtą knygą „Apie muziką ir dailę“ (1960). Leidinyje spausdinami Čiurlionio laiškai, užrašai, straipsniai. Šią knygą su dedikacija Simonaitytei padovanojo pedagogas Kazimieras Masiliūnas[7].
Rašytoja turėjo muzikologės Jadvygos Čiurlionytės parengtus „Atsiminimus apie M. K. Čiurlionį“ (1970). Knygos autorė įrašė šiltą dedikaciją: Mielajai „Ėvikei“ – nuostabiai rašytojai Simonaitytei su nuoširdumu J. Čiurlionytė Vilnius 1978. V. 7 d. Leidinio antrajame puslapyje yra įklijuotos dviejų M. K. Čiurlionio paveikslų nuotraukos[8]. Minėta knyga svarbi tuo, kad tai tikriausiai buvo paskutinė Simonaitytei dovanota knyga su dedikacija. Po trijų mėnesių rašytoja mirė.
Rašytojos knygų kolekcijoje buvo keturi M. K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijų aplankai – „M. K. Čiurlionis = М. К. Чюрлёнис“ (1961), „Bičiulystė“ (1965), „Zodiako ženklai“ (1967), „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: reprodukcijos“ (1976). Pirmuose trijuose reprodukcijų aplankuose įklijuoti rašytojos ekslibrisai leidžia daryti prielaidą, kad Simonaitytė šiuos leidinius įsigijo pati. 1976 m. išleisto Čiurlionio paveikslų reprodukcijų aplanko asmeninėje bibliotekoje yra du egzemplioriai. Vieną šio aplanko egzempliorių rašytojos 80-ties metų jubiliejaus proga padovanojo Vilniaus specialiosios ligoninės Antakalnio gatvėje direktorius Vincas Čepaitis, kitą – poetas Eugenijus Matuzevičius ir jo žmona Genovaitė.
Simonaitytė mėgo gėrėtis Čiurlionio paveikslais. Apie juos yra sakiusi:
„Patinka man vaikutis su piene. Pasaulio jam dar nėr… Visas pasaulis jam – ta pienė. Ir siekia siekia… Arba „Vėjo arfa“. Braukia ranka per kamienus – prisipildo garsų: nuo virpesio, ošimo iki šauksmo, iki audros stūgavimo. O du karaliai? Aplinkui naktis, pyktis, grasa, o jų delnuose šilta – sodybos, žiburėliai, žmonės… Geri delnai…
„Pasaulio sutvėrimo“ aš nesuprantu… Žinau, kad pasaulis amžinas, iš nieko neatsiranda, o čia – Sutvėrimas… Man net mintis nepriimtina…O iš jūros ciklo ypač patinka paskutinis – su inicialais MKČ… Ir ant jų – griūva ir griūva banga…Šitas labai geras. Labai!“[9].
Pokario metais Simonaitytės ir Čiurlionienės ryšiai ėmė silpnėti, susitikimai retėjo. Simonaitytės asmeninėje bibliotekoje yra trys Čiurlionienės raštų tomai, kurie buvo išleisti 1956 m. Pirmajame raštų tome yra dedikacija: Miela Jėva! Gyvenk ir rašyk… S. Čiurlionienė 56 m[.] gruodžio 17 d. Šis įrašas yra vėliausias kelis dešimtmečius besitęsusio dviejų moterų kūrėjų ryšio ženklas.
[1] Aš esu Etmės Evė: Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose: Simonaitistikos šaltinių publikacija / liudijimus užrašė, rinkinį sudarė ir parengė leisti Domas Kaunas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019, p. 152.
[2] Kubilius, Vytautas. Ievos Simonaitytės kūryba. Vilnius: Vaga, 1987, p. 160.
[3] Pajedaitė, Ona. Ji buvo Simonaitytė : [atsiminimai]. Vilnius: Vaga, 1988, p. 41.
[4] Prieiga per internetą: https://kaunaspilnas.lt/pas-dziuga-palukaiti-ciurlionio-proanuki/
[5] Žukas, Vladas. Sofijos Čiurlionienės knygų pasaulis. Bibliotekų darbas, 1983, nr. 10, p. 33.
[6] Aš esu Etmės Evė: Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose: Simonaitistikos šaltinių publikacija / liudijimus užrašė, rinkinį sudarė ir parengė leisti Domas Kaunas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019, p. 156.
[7] Masiliūnas Kazimieras (1902–1973) – pedagogas, spaudos darbuotojas, vienas pirmųjų, skaičiusių Simonaitytės romano „Aukštujų šimonių likimas“ (1935) rankraštį.
[8] Knygoje įklijuotos M. K. Čiurlionio paveikslų – Pasaka. Triptikas, II dalis ir Pasaka. Triptikas, III dalis nuotraukos.
[9] Pajedaitė, Ona. Ji buvo Simonaitytė : [atsiminimai]. Vilnius: Vaga, 1988, p. 41.