Parengė Arida Riaubienė
Ieva Simonaitytė su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene greičiausiai susipažino 1936 m., kai atvyko į Kauną atsiimti Valstybinės literatūros premijos už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935). Čiurlionienė buvo viena iš Valstybinės literatūros premijos skyrimo komisijos narių.
Rašytojų bendravimas nenutrūko ir vėlesniais metais. 1938 m. Simonaitytei išvykstant gydytis į Šveicariją, Čiurlionienė ją lydėjo iki pat sienos, siuntė siuntinių.
1939 m. vasarą grįžusi iš Šveicarijos, Simonaitytė apsigyveno Telšiuose, nes Klaipėdos kraštas buvo užimtas nacistinės Vokietijos. 1939–1940 m. Čiurlionienė kelis kartus važiavo į Telšius lankyti sergančios Simonaitytės[1]. Rašytojos ypač suartėjo 1941 m., kai Simonaitytė gestapo buvo areštuota. Rašytojai F. Kirša ir S. Čiurlionienė ne tik prisidėjo prie lietuvininkų metraštininkės išlaisvinimo, bet ir „[…] garantavo luošos moters nepavojingumą trečiajam reichui, išrūpino ligonio pažymėjimą ir suteikė prieglobstį“[2]. Čiurlionienės namuose, buvusiuose Kaune, Žemaičių gatvėje Nr. 10, Simonaitytė pragyveno apie metus. Rašytojai teko dalyvauti čia rengiamuose literatūriniuose šeštadieniuose. Šiuose susibūrimuose ji skaitė romano „Vilius Karalius“ (d. 1, 1939) ištraukas.
Savo bičiulei Onai Pajedaitei apie Čiurlionienę Simonaitytė yra atsiliepusi taip: „Čiurlionienė? Aš ją gerbiau. Ji buvo gera. Padėjo, gelbėjo. Ir priglaudė pas save, kai atsikėliau į Kauną iš Telšių. Visus metus pas ją pragyvenau Žemaičių gatvėj, netoli Kauko laiptų.
Kai važiavau į Šveicariją, ji mane palydėjo. Jai valdžios buvo įsakyta nuvežti mane iki Berlyno. Jai pačiai kelionė nekainavo. Pažįstamiems atstovybėje (trisdešimt aštuntais metais) atvežė siuntinį: dešrų, kumpių. Išėjo iš ryto. Aš tuo tarpu paslampinėjau. […] Ji mane saugojo. Paskui įsodino į Šveicarijos traukinį. Dar konduktoriui davė kažkiek, kad į kupė nieko neleistų, ir grįžo į Lietuvą“[3].
Toliau skaityti „Simonaitytė ir Čiurlioniai”