Publikavimui parengė Biruta Mikalonienė
Šis žymaus literatūrologo, kritiko, pedagogo, visuomenininko Alberto Zalatoriaus (1932–1999) pasakojimas, surašytas sūnaus Manto diktuojant Albertui Zalatoriui 1999 metų lapkričio 9 dieną ir redaguotas 1999 metų lapkričio 28 dieną, saugomas literatūrologo rankraščių fonde, esančiame Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Dokumentus bibliotekai 2020 metais perdavė jo dukra Eglė Zalatoriūtė.
Tokių daiktų yra du: motinos kraitinė spinta ir trys tėvo nuotraukos, mano primityviai užklijuotos ant balto popieriaus ir įrėmintos tėvo drožinėtuose rėmeliuose. Dvi bydermejerio stiliaus spintas užsisakė abi seserys (mama ir teta), kai tėvas iš Amerikos atsiuntė joms pinigų kraičiui. Spinta stovėdavo gerajame, bet retai kūrenamame trobos gale, todėl nuo temperatūrų kaitos pasidengė tokia keista dažų ir lako faktūra, kad ir norėdamas nepadarysi. Spintos stalčiai būdavo pilni gražių motinos skarelių. Po karo tos skarelės pamažu išnyko, nes tokių niekur nebuvo galima nusipirkti. Spintoje aš slėpdavau mergaičių laiškelius. Kartą motina juos surado ir pakėlė vėją. Kai saugumas pradėjo mane tampyti dėl Sibiran rašomų laiškų aš vieną priešpietį parlėkiau iš Vilniaus į kaimą, čiupau stalčių ir strimgalviais įvirtau į gyvenamąjį trobos galą. Motina sėdėjo ir ramiai verpė. „Kas atsitiko, vaikeli?“, paklausė mama. Aš tik kažką sumurmėjau ir sukišau mano mergaitės laiškus į krosnį. Po visokių melioracijų tėvams kraustantis į Vilnių, buvo norima spintą parduoti, bet duktė išgelbėjo. Spinta dabar puikuojasi mano salonėlyj, kiekvienas apsilankęs į ją atkreipia dėmesį.
Trys tėvo nuotraukos man brangios todėl, kad iš jų aš matau tris tėvo gyvenimo etapus: jaunystę, subrendimo metus ir pirmuosius žingsnius į pakalnę. Pirmoji nuotrauka yra nuimta nuo tėvo paso, išduoto kaizerinės valdžios 1916 metais. Keistas švarkas, lyg surdutas ar puspaltis, per vidurį pakaušio skyrimas, virš galvos numeris Lt 33632. Ką jis reiškia gal žino anuos laikus tyrinėją etnografai. Faktas tas, kad nuotrauka daryta valdiškoje įstaigoje. Kai žiūriu į ją man visada prisimena tėvo pasakojimas, kaip 1918 metais jį buvo suėmę bolševikai, nusivarė iki Rokiškio, kur vos nesušaudė. Tai štai kaip atrodė tada mano tėvas! Antroji nuotrauka puošniausia: atvirutės dydžio, daryta prieš pat vestuves, kad motina nusiųstų į Ameriką savo tėvui, pasižiūrėti, kaip atrodys būsimas žentas. Dailiai pakirptas ežiukas, atlenkti baltinių apykaklės kampučiai, tautinis kaklaraištis. O iš veido spinduliuoja giedra šviesa. Kai aš noriu būti geresnis, dažnai žvilgteriu į tą veidą. Kada daryta trečioji nuotrauka, jau atsimenu pats: 1946 metais, kuriais sovietų valdžia šaukė vyrus karinei registracijai. Tai buvo įtemptos dienos, niekas nežinojo grįš tėvas ar negrįš. Prisimenu, kaip motina pridėjo maišelį maisto, šiltesnių drabužių ir, kas mane labai nustebino, apkabino tėvą ir prie visų bučiavo. Tokios intymios scenos paprastai vykdavo tik esant „akis į akį“.
Abu daiktai knibždėte knibžda sentimentų ir pro juos praeinant darosi krūtinėje šilčiau.