Kviečiame susipažinti su dar viena ištrauka iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo – šį kartą pasakojimas apie Tiškevičius. Šios garsios giminės šaknys siekia XVI a. antrą pusę. Ypač didelę turtinę galią Tiškevičiai įgijo XIX a. Jų dvarai tapo kultūros, meno, visuomeninio gyvenimo centrais, garsėjusiais puikios architektūros dvarais ir parkais, turtingomis bibliotekomis ir meno rinkiniais[1]. XX a. įvykę sukrėtimai neaplenkė ir Tiškevičių, dvarai nukentėjo per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą; pradėtos vykdyti žemės reformos, dvarų parceliavimas lemtingai pakeitė dvarininkų gyvenimą. Tiškevičių giminės istorija plačiai ištyrinėta, tačiau nedaug yra autentiškų, šios giminės atstovus pažinusių amžininkų liudijimų – vienas iš jų – tarpukario advokato, visuomenės veikėjo Zigmo Toliušio atsiminimai.
Kartą – apie 1930 metus – į mane Kaune, kaipo į advokatą, kreipėsi atvykęs iš Kretingos Aleksandras Tiškevičius[2]. Tai buvo senyvo amžiaus stambaus kūno sudėjimo aristokratas. A. Tiškevičius kadaise visos Kauno gubernijos dvarininkų atstovas Rusijos imperijos Valstybės Taryboje, turtingas žemvaldys ir įtakingas veikėjas – dabar Lietuvos žemės reformos apkarpyto mažo dvarelio savininkas atrodė ar norėjo atrodyti patenkintas savo pasikeitusia padėtimi, stengėsi sugyventi su vietos žmonėmis ir rasti su jais bendrą kalbą.
Reikia pasakyti, kad A. Tiškevičius dar prieš I pasaulinį karą neignoravo lietuvių. Žinau, kad mano studentavimo Peterburge laikais (1908–1912 m.) jisai lankydavo lietuvių studentų vakarus bei vaidinimus.
A. Tiškevičius norėjo pasikonsultuoti su manim kokiu tai teisiniu klausimu, dabar neatmenu, kokiu būtent. Mudu kalbėjova lietuviškai.
[…]
A. Tiškevičiaus sūnus[3], kaip girdėjau, tiek sutapo su Kretingos žemaičiais, kad lietuviškais laikais, t. y. prieš II pas[aulinį] karą, net buvo išrinktas vietos valsčiaus viršaičiu. Jis žuvo II pas[aulinio] karo metu, o jo tėvas – senasis Tiškevičius pasitraukė į Vakarus.
Su Užutrakio dvaro (prie Trakų) savininku Andrium Tiškevičiu[4] turėjau ilgesnius, taip pat profesinius santykius.
Andrius Tiškevičius kreipėsi į mane savo nusavintų Lietuvoje dvarų reikalu. Kadangi tasai Tiškevičius, gyvendamas Lenkijoje, nedalyvavo militariniuose žygiuose prieš Lietuvą ir nepasireiškė kituose priešiškuose Lietuvai veiksmuose, tai pagal anuomet veikusius įstatymus, jisai turėjo teisę gauti nenusavinamąją žemės normą ir kokį tai atlyginimą už nusavintus miškus. Aš ir rūpinausi ilgesnį laiką tais jo reikalais.
A. Tiškevičius papasakojo man, kad jo senelis Juozas Tiškevičius[5] paliko ar padalino savo milžiniškus žemės plotus tarp savo sūnų. Vienas jų – Aleksandras gavo Kretingą, antras – Feliksas[6] – Palangą, gi Andriaus tėvas Juozas[7] gavo dvarus Lietuvoje, Gudijoje ir Lenkijoje. Jo žodžiais, tėvui 1917 metais mirus ir I pas[auliniam] karui pasibaigus, jis labai nukentėjęs, nes dalis jo tėvo dvarų Gudijoje pateko Sovietams, gi kita dalis atateko Lietuvai ir liko nusavinti; pati mažoji žemių dalis liko Vilniaus krašte – prie Trakų – būtent, Užutrakio dvaras, kurį jis ir valdąs, gyvendamas tame dvare su savo sena motina.
Lietuvoje liko šie buvusieji Andriaus Tiškevičiaus tėvo dvarai: Balbėnų, Grinapolio ir Daugirdiškės, visi Semeliškių valsčiuje, netoli demarkacijos linijos, kuri prieš II pasaulinį karą skyrė Lietuvą nuo Lenkijos užgrobto Vilniaus krašto.
Įrodymui savo teisių į aukščiau minėtus dvarus Lietuvoje, Andrius Tiškevičius pateikė man iš kelių puslapių susidedantį, spausdintą, dabar gerai neatmenu, ar tai testamentą, ar dalybų aktą, kuriame labai smulkmeniškai ir kruopščiai buvo išskaičiuota, kokius dvarus, folvarkus, įmones, miškus, ganyklas ir kitas valdas gauna kiekvienas iš Juozo Tiškevičiaus sūnų.
Tačiau tasai įdomus dokumentas su byla ir visomis kitomis mano advokatiškomis archyvinėmis bylomis, būnant man Sibiro tremtyje (1951–1955 m.), be jokios mano žinios ir sutikimo, be jokio formalaus nutarimo buvo iš mano buto sandėlio paimtas, išvežtas ir, kaip vėliau paaiškėjo, pateko į Vilniaus Centralinį Archyvą[8]. Todėl, nebegalėdamas pasinaudoti savo bylos duomenimis, rašau tik remiantis atmintimi.
[…]
Tiškevičius vis kvietė mane atvykti į Trakus ir apsilankyti jo Užutrakio dvare. Tačiau aš nesuskubau pasinaudoti jo kvietimu, nes mūsų santykių pradžioje vykimas į Lenkiją, su kuria Lietuva dėl Vilniaus nepalaikė jokių santykių, buvo apsunkintas dideliais formalumais ir keblumais (į Vilnių reikėjo vykti per Rygą), gi vėliau prasidėjo II pasaulinis karas.
Aš aplankiau Trakus ir esamą netoli jų Užutrakio dvarą tik 1941 metų rudenį, kai Lietuva buvo hitlerininkų okupuota. Betgi Tiškevičiaus jau dvare nebebuvo, nes, Sovietų Sąjungai 1939 metais užėmus rytines Lenkijos sritis, jisai, kaip sužinojau, paskubomis apleido Užutrakį ir per Lietuvą nuvyko į Kretingą, pas savo dėdę Aleksandrą Tiškevičių, o iš ten spruko į Vakarus.
Po Antrojo pasaulinio karo Užutrakio rūmuose veikė valstybės saugumo (NKGB, MGB, MVD, KGB) pareigūnų sanatorija, vėliau – pionierių stovykla ir poilsio namai, turizmo bazė. Dvaras stipriai nukentėjo – suardytas originalus rūmų planas, smarkiai apleistas parkas, sunaikintos jį puošušios skulptūros ir kiti dekoro elementai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvaras ir jo teritorija buvo perduota Trakų istoriniam nacionaliniam parkui. Parko direkcijos iniciatyva nuo 1995 m. vykdomi jos atkūrimo darbai, 2008–2010 m. restauruoti rūmai, atnaujintas sovietmečiu apleistas parkas, Užutrakio dvaro sodyba naudojama visuomenės kultūros reikmėms.
[1] Snitkuvienė. A. Raudondvaris: Grafai Tiškevičiai ir jų palikimas. [Vilnius], 1998.
[2] Aleksandras Tiškevičius (Aleksander Tyszkiewicz, 1864–1945) – karininkas ir visuomenininkas, Lietuvos bajoras, kilęs iš Tiškevičių Biržų–Kretingos linijos. 1883 m. baigė Nikolajaus karo inžinerijos mokyklą, vėliau tarnavo išminuotoju, 1886 m. išėjo į atsargą ir apsigyveno Kretingoje. Aktyvus visuomenės ir valstybės veikėjas, Kauno gubernijos žemės ūkio draugijos narys, 1909 m. įkūrė lenkų gimnaziją Telšiuose. 1897 m. memorandume Rusijos imperijos Kauno gubernatoriui išdėstė lietuvių rusinimo politikos nepagrįstumą, pabrėžė lietuvių spaudos leidimo būtinybę. Išrinktas į I Valstybės Dūmą, bet atsisakė mandato, 1906–1909 m. išrinktas į Rusijos imperijos Valstybės tarybą. 1915 m. evakavosi į Sankt Peterburgą, po 1917 m. revoliucijos grįžo į Žemaitiją. Tarpukario Lietuvoje ūkininkavo Kretingos dvare, 1940 m. sovietų valdžios iškeldintas iš dvaro. 1944 m. rudenį pasitraukė į Vokietiją, kitų metų pavasarį mirė Elstene.
[3] Kazimieras Viktoras Justinas Marija Tiškevičius (Kazimierz Wiktor Justyn Maria Tyszkiewicz, 1896–1941) – vienas iš 9 Aleksandro ir Marijos Tiškevičių vaikų. Baigė Mintaujos gimnaziją. 1914 m. baigė Rusijos kavalerijos kadetų mokykla ir tapo kariuomenės poručiku, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1919 m. grįžo į Lietuvą, mobilizuotas į kariuomenę, suteiktas leitenanto karinis laipsnis ir pavesta vadovauti I husarų pulko kulkosvaidžių eskadronui. Po 1921 m. paleistas į atsargą, baigė agronomijos mokslus. Padėjo tėvui ūkininkauti Kretingos dvare, aktyviai dalyvavo Kretingos visuomeniniame gyvenime. Prasidėjus Vokietijos-Sovietų Rusijos karui, vadovavo sukilėlių būriui Židikų apylinkėje, 1941 m. birželio 24 d. žuvo vokiečių apšaudytas veždamas sukilėlius į ligoninę.
[4] Andrius Tiškevičius (Andrzej Tyszkiewicz, 1899 – 1977) – paskutinysis Užutrakio majorato valdytojas, vyresnysis Juozapo Tiškevičiaus (1868–1917) sūnus. Po tėvo mirties paveldėjo Užutrakio ordinaciją, kurią valdė iki Antrojo pasaulinio karo. Prasidėjus karui persikėlė į Vilnių, dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Įstojo į Armiją krajovą. Vėliau pasitraukė į Angliją, gyveno Londone. 1962 m. vedė Kamilę Achmetovič-Ibrahim (Kamilla Achmetowicz-Ibrahim, 1916–1973), kilusią iš Lenkijos totorių šeimos.
[5] Juozapas Tiškevičius (Józef Tyszkiewicz, 1835–1891) – Rusijos imperijos kavalerijos karininkas, Kretingos, Lentvario, Palangos, Užutrakio, Kairėnų, Izabelino, Danilavičių ir kitų dvarų savininkas. Pasižymėjo kaip inovacijų diegėjas. 1860 m. susituokė su vengrų kilmės didiko dukra Sofija Horvataite (1837–1919). Iš tėvo paveldėjo Palangos dvarą. Iš pradžių šeimos rezidenciją įsirengė Lentvaryje, o 1875 m. ją perkėlė į Kretingą. Įrengė Kretingoje telegrafą, pirmąją Lietuvoje elektrinę, 1877–1880 m. įkūrė Palangos kurortą. J. Tiškevičiui iš viso priklausė 27 dvarai su 437 000 ha žemės.
[6] Feliksas Tiškevičius (Feliks Tyszkiewicz, 1869–1933) – jauniausias Juozapo Tiškevičiaus sūnus, iš tėvo paveldėtoje Palangoje 1897–1902 m. pastatė naujus rūmus (dab. Gintaro muziejus), įkūrė parką, ėmė plėsti kurortą – įkūrė Birutės parką, įsteigė Palangos Lurdą, statė vilas, rekonstravo kurhauzą, skyrė lėšas vasarotojų gyvenimo sąlygoms ir pramogoms gerinti. Surinko unikalią gintaro kolekciją, jos dalis eksponuojama Gintaro muziejuje. F. Tiškevičius priklausė Vilniaus mokslo bičiulių draugijai, buvo jos mecenatas.
[7] Juozapas Tiškevičius (Józef Tyszkiewicz, 1868–1917) – Užutrakio majorato įkūrėjas, kolekcininkas, meno mecenatas, Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugijos narys. 1896–1902 m. pagal Varšuvos architekto J. Huso projektą Užutrakyje pastatė rūmus, įkūrė peizažinį parką, kurio autorius buvo prancūzų kraštovaizdžio architektas E. F. Andre. Finansiškai rėmė XX a. pradžioje prasidėjusią Trakų pilies restauraciją. 1915 m. evakavosi iš vokiečių užimtos Lietuvos į Rusiją, gyveno Helsinkyje, kur ir mirė (kitais duomenimis mirė Petrograde, dab. Sankt Peterburgas, Rusija). Pirmojo pasaulinio karo metais Užutrakio rūmai buvo apgriauti, o vidus išplėštas, tarpukariu niekada nebuvo iki galo atstatyti.
[8] Minimas dokumentas saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve, f. 1556, ap. 3, b. 368, 369.