Dienoraščio fragmentai / Alfonsas Nyka-Niliūnas. – Chicago (Ill.) : Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, [T. 1]: 1938-1970. – 1998.
1939
Po trumpo atodrėkio ir vėl sninga. Kasdien. Be paliovos. Dienomis sėdžiu prie lango ir stebiu, kaip juodos peizažo dėmės tolydžio vis mažėja, kol pagaliau virsta taškais. Upė tapo juoda linija, vingiuojančia baltame žiemos popieriuje.
Žiemos grafika.
(p. 35)
1944
Paskutinė metų diena. Po vidurnakčio. Vienas (nes norėjau būti vienas, kaip jau tūkstantį kartų įsiklausyti savyje, atgauti kontaktą su savimi). Dieną – Am Rütli su Girniais. Į pavakarį – su Fräulein Dorado giliai užsnigtame Tiergartene. Vaikščiojom iki santėmio. Tai toks beveik negyventos ir negyvenamos paskutinės metų dienos balansas.
(p. 119)
1960
Mane kasdieną šaukia
Tavo pavargusių rankų vaškas,
Tavo kraujuotos drobės skiautės,
Pageltus muslino suknelė
Ir niekam nebereikalingas
Baltų šagrino pirštinaičių
Komodoj nusižudęs kvapas.
(p. 388)
1969
Nuostabus yra absoliutus laikas. Bet gyventi yra daugiau negu žinoti, ir laikrodžių skaičiuojamasis laikas yra daugiau negu absoliutusis.
(p. 519)
1970
Baigiasi metai, Viešpatie, kurie mums kartais buvo sunkūs ir nedėkingi, bet mes vis tiek buvome moesti et errabundi, dainavome dainas, nors ir ne visuomet Tau.
(p. 541)