Parengė Silvija Stankevičiūtė
Kaune gimusi, tačiau jau kelis dešimtmečius Vokietijoje gyvenanti ir kurianti gydytoja, rašytoja Jutta Noak (tikr. Vaitkienė) nuo Lietuvos neatitolsta. Savo kūrybą leidžia lietuvių, rusų, vokiečių kalbomis, taip pat dažnai lankosi gimtajame mieste, mielai pristato savo knygas Lietuvos skaitytojams, dalyvauja literatūros vakaruose. Rašytojos kūrybinėje biografijoje – novelių, poezijos knygos, romanai, keletas eseistinių darbų. Jos kūrybai būdingas psichologizmas, poetiškumas, sąlygiškumas, subtiliai įprasminta būtis. Jutta Noak augo dviejų kultūrų – lietuvių ir vokiečių – apsuptyje, sukaupė išskirtinę gyvenimo patirtį, todėl jos kūryboje dažnai šmėžuoja dviejų tėvynių poliai, vienu metu praturtinantys asmenybę, tačiau taip pat supainiojantys identiteto paieškose. Romanu „Raudonos pelytės“ rašytoja atvėrė lietuvių literatūroje mažai tyrinėtą temą – Lietuvos vokiečių likimus bei Antrojo pasaulinio karo padarinius žmonėms, atsidūrusiems svetimose valstybėse, jų pastangas pritapti, išgyventi, susivokti savyje. Koks J. Noak santykis su Lietuva, lietuvių literatūra bei kultūra ir kokia rašytojos laikysena tapatybės paieškose? Kodėl gydytoja pasuko rašytojos keliu? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų – interviu su J. Noak.
– Ne vieną dešimtmetį gyvenate, kuriate Vokietijoje. Koks Jūsų santykis su lietuvių literatūra? Galbūt yra lietuvių autoriaus knyga, kūrinys, kuris Jums paliko gilų įspūdį ir kurį galėtumėte rekomenduoti kitiems?
– Santykį su lietuvių literatūra norėtųsi išskaidyti laiko ženklais – praeities ir dabarties. Praeityje žavėję autoriai – Antanas Ramonas, Bronius Radzevičius, Romualdas Granauskas ar filosofas Arvydas Šliogeris ir daugelis kitų išlieka ir dabartyje. Tačiau laiko tėkmėje kinta pati literatūra, atsiranda vis nauji vardai: Valdas Papievis, Kristina Sabaliauskaitė ir kiti. Vien diskusijos, kas yra tikroji literatūra, tęsiasi…
– Kokią įtaką Jums, Jūsų kūrybai daro aplinka? Kokios temos šiandien Jus labiausiai skatina rašyti?
– Drąsiai galiu teigti, jog būdama Lietuvoje, romanų „Petitio“ ir „Raudonos pelytės“ gal išvis nebūčiau parašiusi, nes niekada nerašau tarsi iš nieko. Neįmanoma atkurti gyvenimo iš nieko. Susitikimai Vokietijoje su panašaus likimo žmonėmis suteikė drąsos ištraukti iš stalčiaus lapus su užmetimais, prikelti glūdinčius pasąmonėje prisiminimus ir užrašyti. Rašydama gyvenu įvairiame laike, skirtingose erdvėse… Tiesiog persikūniju… O pačiu reikšmingiausiu kūrybiniu stimulu visada lieka žmogus. Ir temas padiktuoja jo vidinis pasaulis bei jo konfliktas su išoriniu pasauliu…
– Kokios ir kokių autorių knygos paskutiniais metais patraukė Jūsų dėmesį? Ką šiuo metu skaitote?
– Tiesą sakant, kažkiek vėluoju įsigyti naujai išleistas lietuvių autorių knygas, nors kiekvienos viešnagės Lietuvoje metu, lankydama knygynus, vis kažką nusiperku. Šiek tiek anksčiau perskaičiau Liutauro Degėsio romaną „Tavo rytoj buvo vakar“ ir Aldonos Ruseckaitės romaną apie Salomėja Nėrį. O šiuo metu skaičiau atsivežtas Renatos Šerelytės, Lauros Sintijos Černiauskaitės ir Violetos Šoblinskaitės noveles.
– Ką Jums reiškia lietuviška tapatybė ir kaip apibrėžtumėte savo tapatybę? Ar globalumas yra neatskiriama Jūsų asmenybės ir kasdienybės dalis?
– Šiuo metu sąryšis tarp kultūros ir tapatybės bei jų įvairiapusiškų susilietimo taškų – daugybės komentarų priežastis, tačiau veik kiekvieno interviu metu gaudama klausimą apie tapatybę, pasijuntu tarsi būčiau atsidūrusi nežmogiškos tapatybės erdvėje, nežinant, kas svarbiau: tautinė tapatybė ar žmogiškoji, jungianti savyje kalbą, kultūrą, pilietiškumą ir t. t. Nors kilmės šaknys vokiškos, gimiau Lietuvoje, augau lietuviškoje aplinkoje, čia įgijau ne vien žinias, bet ir įgūdžius.
Iš tiesų, gyvendamas tarp žmonių, kalbančių kita kalba, turinčių kitas tradicijas, atsiduri tarsi tarp dviejų plotmių – tarp paveldėto ir svetimo, tačiau prarasti dvasinę savastį, dvasinį paveldą – neįmanoma. Literatūrologė Viktorija Daujotytė teigia, jog: „Šiandieninė tapatybė nebegali būti apibrėžta tik savo ir svetimo atributais. Susidaro ir tarpinių variantų.“ Tad aš tas tarpinis variantas… Literatūrologė taip pat sako, kad: „Daugiau ar mažiau tapatybės patirtis perteikia literatūra. Kiekvienos tautos literatūra nužymi ir jos tapatybės formavimosi, kitimo ir krizių punktyrus.“ Tiesa, nes kūryboje mes įteisiname savo vidinį pasaulį bei išorinio pasaulio viziją, atsiribodami nuo logikos ir realybės. Globalumas, savaime aišku – neatskiriama manosios asmenybės ir kasdienybės dalis, kurios pagrindinis credo – išlikti savimi… išlikti žmogumi.
– Ar bendravimas su savo kolegomis lietuviais rašytojais Jums yra kuo nors ypatingas?
– Tiesą sakant, labai pasiilgstu diskusijų su lietuviais rašytojais. Gaila, kad trumpa viešnagė ne visada suteikia galimybę susitikimams. Tai kompensuoja savaitgaliai su kultūrine spauda, o atvykus į Lietuvą – literatūriniai renginiai.
– Lietuvoje gana skeptiškai žvelgiama į kūrybinio rašymo mokymąsi. Neretai teigiama, kad rašytoju tampama dėl talento, ne dėl darbo ir mokymosi, nors užsienyje net universitetų lygmenyje galima studijuoti kūrybinį rašymą. Kokios pozicijos laikotės Jūs: rašytoju gimstama, ar tampama? Kada ir kaip rašytojos gyslą atradote savyje?
– Skepticizmas, kaip ir absoliutus neigimas – blogybė. Stoka pažinimo. Atvykusi į Hamburgą lankiau universitetą, rinkdamasi įvairiausias paskaitas, o vėliau lankiau ir kūrybinio rašymo kursus. Buvo įdomu. Ir jie labiau remiasi skatinimu rašyti, o ne mokytis kažkokios vos ne elementarios rašymo abėcėlės, metodikos. Žmogus juk kuria kasdien, kas akimirką, kartais nė nesuvokdamas, jog vyksta kūrybinis procesas ir nė nežinodamas kodėl. Ar dėl to, kad nepažįsta savo vidinės esmės ir didis troškimas ją pažinti verčia imtis plunksnos? Ir manau, daugelis kaip ir aš pradėjo rašyti nė akimirkai nesusimąstydami apie talentą, negalvodami, kad kažkada spausdins savo kūrinius. Paprasčiausiai rašiau. Kažkas yra sakęs, kai mažiausias konfliktas su pačiu savimi apnuogina vidų – ir nerašyti – neįmanoma. Gal dėl to pradėjau rašyti…
– Ar buvote susilaukusi tokio komentaro, nuomonės, kuri būtų privertusi suabejoti savo gebėjimais?
– Kiekvienas neigiamas komentaras ne tik skaudina, bet ir verčia susimąstyti. Ilgai negalėjau užmiršti pirmosios kritikos, nes jos paprasčiausiai nesupratau: „novelė mintanti savimi“. Išsivadavau, kai netikėtai manyje subrendo kritika į kritiką – „žodžiai virškinantys patys save“. Ir dabar pripažįstu tik konstruktyvią kritiką, kuri nenubrėžia ribų ir nesusiaurina erdvės skrydžiui. Tai pati didžiausia dovana autoriui, kuris rašydamas bei kovodamas su žodžio paviršutiniškumu kartais pats suabejoja ir rašymas tarsi praranda prasmę. Tačiau tokiomis akimirkomis prisimenu rašytojo G. Kanovičiaus mintį, jog literatūra turi panašiai pasiaukojančiai suokti, kaip paukštis, neklausdamas ar kam patinka ar ne… Tad ir toliau suokiu…
– Baigėte medicinos studijas, dirbote gydytoja. Kas paskatino pasukti literatūriniu keliu ir kaip sekėsi iš akademinio, mokslinio rašymo stiliaus „persijungti“ į literatūrinį? Galbūt sukaupta akademinė patirtis veikiau padėdavo nei kliudydavo?
– Kas? Kaip? Kodėl? Nežinau tikslaus atsakymo… Nepatyriau ir kažkokio „persijungimo“ Labiau skatino vidinis troškimas – suprasti, pažinti, atsiverti, atrasti tiesą, įspėti būties paslaptį. Tačiau niekam nerodžiau savo kūrinių. Net artimieji nežinojo. Tiesiog rašiau ir slėpiau rašomojo stalo stalčiuose. Pirmą kartą prabilau medikų rašytojų draugijos surengtame renginyje. Ir nemanau, kad rašančiam medikui kliudytų medicinos mokslų patirtis, nes prieš baltą, tuščią popieriaus lapą visi esame lygūs.
– Ką Jums reiškia lietuvių skaitytojų pripažinimas ir įvertinimas? Ar Jums svarbu būti įvertintai gimtajame krašte, ar gvildenate sau rūpimas, aktualias temas nesusitelkdama į mąstymą apie būsimą tikslinį skaitytoją?
– Kūryboje esi toks, koks norėtum būti – tyras, mylimas, mylintis, genialus… Ir vaizduotės pagalba kuri savitą pasaulį. Tokį, koks norėtum, kad jis būtų. Pats didžiausias džiaugsmas, jei skaitytojas supranta, įvertina, pripažįsta. Ir nuostabiausią, ir nuoširdžiausią savo knygų skaitytoją randu tik Lietuvoje. Gal nelabai nuvilsiu savo skaitytojus, jei prisipažinsiu, jog dažniausiai gvildenu sau rūpimas temas, kurios neduoda ramybės ir kurias nešioju ilgus metus, kol subręsta ir ima lietis.
Pirmąkart publikuojami J. Noak „Minčių etiudai“ >>