Parengė Rima Dirsytė
Jonas – vienas populiariausių vardų krikščioniškose šalyse. Ir šventųjų Jonų yra daug, juos bažnyčia mini ištisus metus. Birželio 24-ąją švenčiame Šv. Jono Krikštytojo gimimą. Jis laikomas paskutiniu Senojo Testamento pranašu ir pirmu Naujo Testamento šventuoju. Dalį jaunystės praleidęs vienas dykumoje, Jordano žemėje buvęs pranašu, skelbęs artėjančią Dievo karalystę, upėje krikštijęs atgailaujančiuosius, pakrikštijęs ir Jėzų, pavadinęs jį Mesiju. Krikšto metu Šventoji dvasia balandžio pavidalu nusileidusi iš dangaus. Vėliau karalius Erodas Antipas Joną Krikštytoją įkalino už tai, kad šis pasmerkė neteisėtas karaliaus vedybas su brolio žmona Erodiada ir nukirsdino, Erodiados dukters Salomės prašymu. Šv. Jono Krikštytojo atributas yra nendrinis kryžius ilgu plonu stiebu, rečiau jis vaizduojamas ir su krikšto indeliu.[1]
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra oficialus 37 Lietuvos bažnyčių titulas. Be to, kartu su kito šventojo vardu jį turi dar 3 Lietuvos bažnyčios. Tarp paminėtų keturių dešimčių bažnyčių yra Kaltinėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.
Kaltinėnai – vienas svarbiausių etninės Žemaitijos miestelių. Pirmųjų žinių apie Kaltinėnus suteikia XIV a. pabaigos vokiečių kronikos – Vygando Marburgiečio (Wigands von Marburg) Prūsijos kronika ir Hermano Vartbergiškio (Hermanni de Wartberge) Livonijos kronika. Tikėtina, Kaltinėnų bažnyčia yra viena pirmųjų Žemaičių vyskupijoje, tačiau nėra išlikusių tai patvirtinančių dokumentų. Tyrėjų nuomone, bažnyčios titulas būdingas naujai apkrikštytoms teritorijoms, tad galėtų būti sietinas su Žemaitijos krikštu. Besidomintiems Kaltinėnais rekomenduočiau paskaityti 2010 m. išleistą monografiją[2], kurioje pateikiama Kaltinėnų miestelio ir jo apylinkių istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų, apžvelgiama gamta, yra kalbai, etnologijai ir tautosakai skirti skyriai, prisimenami įžymūs krašto žmonės, yra publikuoti keli šaltiniai bei autentiškos nuotraukos.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugoma dalis Kaltinėnų bažnyčios archyvo (F20). Deja, neturime duomenų kaip dokumentai pateko į biblioteką – spėjama, gauti apie 1948 metus[3]. Archyvas nedidelis, vos 42 saugojimo vienetai. Tačiau trūkstant šaltinių (gaisrai – bažnyčia degė net penkis kartus – sunaikino didžiąją bažnyčios archyvo dalį), ir šie dokumentai svarbūs bažnyčios ir parapijos, miestelio istorijai. Beveik visi archyvo dokumentai – iš XIX amžiaus. Paprastai bažnyčių archyvuose saugomos vadinamosios procesų knygos, metrikų knygos, vizitacijų aktai, taip pat konkretūs tos bažnyčios dokumentai. Procesų knygos – bažnyčioje skelbtų pasaulietinės valdžios įsakymų, nurodymų ir sprendimų bažnyčiai ir visiems valstybės gyventojams, taip pat dvasinės valdžios siųstų dokumentų nuorašai. Archyve jų yra penkios, apimančios 1799–1846 metus. Kadangi tokių įsakų adresatai – visos šalies gyventojai, jų galima rasti ir kitų bažnyčių archyvuose. Konkretesnių žinių teikia Telšių[4] vyskupijos dvasinės konsistorijos ir vyskupų raštai, nes juose dažniau sprendžiami „vietiniai“ tikinčiųjų reikalai.
Išlikę trys (1842, 1844 ir 1846 m.) bažnyčios vizitacijų aktai. Šie dokumentai leidžia pažinti bažnyčios materialinę padėtį – apibūdina bažnyčių ir klebonijų pastatų būklę, liturginius reikmenis ir kitus daiktus, ūkinį inventorių ir galvijus, nurodo pajamas ir išlaidas ir pan. Juose randame dvasiškių ir bažnyčios tarnų pavardes, parapijiečių sąrašus. Paprastai paminima ir biblioteka bei bažnytinės knygos. Pvz.: 1842 m. vizitacijos metu užfiksuota bažnyčioje buvus 28 knygas (mišiolai, agendos, giesmynai, pamokslų rinkiniai ir kt. ) ir 7 metrikų (gimimo, mirties, vedybų) ir procesų knygas.[5] Minima ir parapijos mokykla – jai skirtas vienas kambarys funduotoje žemėje pastatytame name, tačiau lėšų išlaikymui – ne. Tad mokinius išlaikė jų tėvai. Gaila, mokinių skaičius nenurodomas. Pačių metrikų yra vos trys; tarp jų pažymėtina 1833–1841 m. ikivedybinių apklausų knyga ir 1837 m. išduoti leidimai Kaltinėnų parapijos baudžiauninkams tuoktis.[6] Tokie sąrašai teikia duomenų konkretaus laikotarpio vietovardžių, asmenvardžių, taip pat ir lietuvių kalbos istorijai.
Kiti pavieniai archyvo dokumentai – tai įvairi medžiaga bažnyčios žemėvaldos, ūkiniais klausimais. Yra keli XIX a. II pusės Kaltinėnų parapijos žmonių sąrašai, deja, neaiškios paskirties. Dauguma raštų rašyti Kaltinėnų klebonui kun. Jonui Miežvinskiui (apie 1799-1860).
Archyvas iki šiol beveik netyrinėtas, tad nors ir neskaitlinga, kažkam galėtų būti įdomi ir naudinga mokslinių tyrimų medžiaga.
[1] Krikščioniškosios ikonografijos žodynas / sudarė Dalia Ramonienė ; [dailininkas Alfonsas Žvilius]. – Vilnius, 1997, p.121-123.
[2] Kaltinėnai / [sudarytojai Kazys Misius, Virginijus Jocys, Albina Auksoriūtė ; vyriausiasis redaktorius Kazys Misius]. – Vilnius : Margi raštai, 2010
[3] Tokia data nurodoma Retų knygų ir rankraščių skyriuje esančioje fono byloje.
[4] Caro valdžia 1840 m. Žemaičių vyskupiją pavadino Telšių, toks pavadinimas buvo oficialiu iki 1915 m.
[5] LNMMB RKRS F20-33.
[6] Ten pat, F20-31.