Kamilė BUTKUTĖ (16 m.): Williamo Shakespeare’o „Raštų“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

16–19 metų jaunimo kategorija


Autorės knygų lentyna

Šekspyro kapinės

Yra kapinės, į kurias patenku ne tik per Vėlines, bet kiekvieną kartą, kai atsiverčiu „Viljamo Šekspyro raštus“.

Keistos, senovinės XVI–XVII a. „V. Šekspyro raštų“ kapinės yra Anglijos mieste Stratforde prie Avono. Jose palaidota daugybė žmonių iš įvairiausių šalių nuo Danijos iki Kipro. Pačiame kapinių priekyje matyti du besiglaudžiantys antkapiai su užrašais Romeo ir Džuljeta. Po Romeo vardu parašyta „Mirė nuo nuodų“, o po Džuljetos – „Nusidūrė durklu“. Kairiau stovi nuodų buteliuko formą primenančių antkapių eilė: karaliaus Hamleto, jo sūnaus Hamleto, karalienės Gertrūdos, karaliaus Klaudijaus, Laerto, karalienės Kleopatros. Dešinėje išsirikiavusi kita eilė paminklų: karaliaus Dunkano, Dunkano sargybinių, Banko, ledi Makduf, jos sūnaus. Ant visų parašyta: „Nužudyti Makbeto ir / ar jo noru“. Eilės pabaigoje du pačių Makbetų antkapiai, papuošti karūnomis. Ant jų pažymėta, kad ledi Makbet nusižudė pati, o lordas buvo nužudytas Makdufo. Keletas paminklų turi keistų elementų, pavyzdžiui, Chirono ir Demetrijaus antkapiai yra apdėlioti pyragais, ant Lavinijos antkapio išraižytos nukirstos rankos ir liežuvis. Tolėliau stovintį Glosterio antkapį puošia nupieštos išdurtos akys, nors jis „Karaliuje Lyre“ mirė iš sielvarto, kaip ir pats karalius bei Enobarbas iš kūrinio „Antonijus ir Kleopatra“. Kapinių gale boluoja tamsūs, voratinkliais apipinti nelankomi kapai. Ten tūno Jago, karaliaus Ričardo III ir Tito Androniko antkapiai, slepiantys žiaurių žudikų kūnus. Iš šios tamsios, šiurpios vietos per visas kapines teka upelis. Šalia jo didingas antkapis su užrašytu vardu Ofelija. Saulė šildo tolėliau esančius tyrų žmonių, kaip Dezdemona, Kordelija, Antigonas, bandžiusių kitus apsaugoti, antkapius. 

Ant kapinių vartų matyti išblukęs užrašas, išlydintis kiekvieną kapinių lankytoją: „Rytoj… Ir vėl rytoj… Ir vėl rytoj… Smulkiais žingsneliais bėga mūsų dienos link nužymėtos kiekvienam ribos.“


 Anotuojamas knyga: William Shakespeare, „Raštai“.

Kalba neredaguota.

Anastasija PAČKOVSKAJA (17 m.): Harper Lee knygos „Nežudyk strazdo giesmininko“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

16–19 metų jaunimo kategorija


Autorės knygų lentyna

Šalčininkai, 2025-11-04

Sveiki, brangusis pone Finčai,

Rašau Jums iš tolimos ateities – iš pasaulio, kur technologijos keičia viską, bet žmogaus siela lieka tokia pat pažeidžiama. Esu paprasta paauglė, gyvenanti laikais, kai tiesa dažnai paskęsta triukšme, o sąžinė skamba senamadiškai. Bet būtent šiame pasaulyje perskaičiau knygą „Nežudyk strazdo giesmininko“ ir Jūs man tapote herojumi.

Jūs įžengėte į mano gyvenimą tyliai – be garsių frazių. Tiesiog vyras, tėvas, advokatas. Bet su kiekvienu puslapiu vis stipriau jaučiau, kad priešais mane stovi retas žmogus – žmogus, kuriam teisingumas nėra šūkis, o kvėpavimas. Kai visi aplink užsimerkė, Jūs nusprendėte pažvelgti tiesiai į tiesą. Jūs nebijojote eiti prieš daugumos nuomonę ne todėl, kad mėgote kovą, o todėl, kad negalėjote elgtis kitaip. Tikroji Jūsų jėga – paprastume. Kalbate ramiai, apgalvotai, ir todėl kiekvienas  Jūsų žodis lieka širdyje. Jūsų drąsa – ne didvyriški veiksmai, o gebėjimas likti sąžiningu, kai sąžiningumas niekam nereikalingas. Išmokėte mane, kad drąsa – tai ne baimės nebuvimas, o žingsnis į priekį nepaisant jos. Kartais galvoju, ką darytumėte mūsų laikais? Tikiu, kad vėl gintumėte tiesą – tyliai, iš pareigos širdžiai, mokytumėte savo vaikus matyti pasaulį kitų žmonių akimis, klausytis tų, kurių niekas negirdi. Ir, galbūt, mums visiems šiandien to taip trūksta – tos tylios jėgos, kuri sklinda iš Jūsų. Jūs tapote priminimu, kad gėris nesensta. Jis nereikalauja pripažinimo – tai kasdienis pasirinkimas. Kai man sunku, prisimenu Jus teismo salėje: pavargusį, bet tvirtą, tikintį, kad tiesa verta kovos, net kai pasaulis prieš.

Ačiū Jums, pone Finčai, už žmogiškumo pamoką, kad išmokėte žiūrėti giliau, mąstyti plačiau ir suprasti: strazdas – tyrumo simbolis, o nužudyti jį reiškia prarasti viltį. Tokie žmonės kaip Jūs – tai sąžinės balsas, skambantis laike. Ir nors Jūs gyvenate knygos puslapiuose, Jūsų žodžiai vis dar moko mus būti drąsiais, sąžiningais ir gerais.

Su pagarba ir dėkingumu,

Anastasija


Anotuojama knyga: Harper Lee, „Nežudyk strazdo giesmininko“.

Kalba neredaguota.

Ausma ŽVIRBLYTĖ (17 m.): Franzo Kafkos apsakymo „Metamorfozė“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

16–19 metų jaunimo kategorija


Autorės knygų lentyna

Apie knygos aktualumą

Kafkos Gregoras Zamza gal gyvena tarp mūsų?
Atsimerkim – pasaulis nustojo išgirst ir suprasti…
Filtrais dengiamės tarytum kiautais tuščiais,
Kad jautrumo mūsų nematytų sekėjai draugai.
Atskirtis, svetimumas, negalėjimas būti savim…

F. Kafkos knygos ,,Metamorfozė“ anotacija

Mistiška istorija apie atstumtą visuomenės narį,
Eilinį rytą atsikėlusį Gregorą, ne žmogų, o vabalą.
Trankomos durys, o viduj tuštuma, sutrikimas,
Atskirtis, liūdesys, vienišumas – keistas tas nutikimas!
Mokykimės, žmonės, empatijos – šis pasakojimas apie asmens
Orumo pažeidimą, artimaisiais nusivylimą.
Realiam gyvenime būna- vakar tu dar sūnus ar brolis savo šeimynai,
Faktas – šiandien esi bevertis, pervertas baimės rapyrom.
O gal mes visi po truputį keičiamės tyliai?
Zamzų šeimynos istorija sako – kenčia žmogus, kai
Ėda pasaulis jį, kai mindomas žmogiškumas.


Anotuojamas kūrinys: Franz Kafka, „Metamorfozė“.
Kalba neredaguota.

Meida MITKUTĖ (18 m.): Madeline Miller knygos „Achilo giesmė“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

16–19 metų jaunimo kategorija


Autorės knygų lentyna

Pirmasis amerikiečių rašytojos Madeline Miller romanas, nuo mokyklos laikų žinomų Homero kūrinių interpretacija. Vargu, ar bus įdomu… Pavartysiu. Pasiimu aštuntą vakaro – paskaitysiu porą lapų ir ramiai nueisiu miegoti. Bet kitą akimirką žiūriu, kad liko vos 15 puslapių, o už lango jau sveikinasi saulė. Antrąkart versdama puslapius matau pieštuku pabrėžtas širdį sušildžiusias ar į šipulius pavertusias citatas, kurias sunku išmesti iš galvos, lapus papuošusius susiraukšlėjusius apskritimus tarp eilučių ar net netvarkingai užlenktus lapus dėl staiga numestos knygos, kai po šokiruojančio sakinio nebuvo įmanoma skaityti toliau. Įtraukia ir užburia dviejų jaunuolių gyvenimo istorija. Apie didį karį sužinau iš jo mylimojo lūpų, kiekviename puslapyje vis labiau pažįstu veikėjus, kartu su jais pasineriu į ginčų, intrigų, paslapčių, išdavysčių ir pranašysčių pasaulį. Užvertusi paskutinį puslapį bėgu ieškoti bendraminčių į ,,Reddit”, ,,Instagram” ar ,,Pinterest” . Ten rasti įrašai atskleidžia naujų detalių, kurios vėl sužadina emocijas.

Tiems, kurie nuspręs skaityti šią knygą, siūlau atsidėti  šiek tiek pinigų, nes bilietai į Graikiją ir kitos mitologijos knygos nemažai kainuoja.

Kokia tai knyga? Išspręskite kryžiažodį ir sužinosite.


Anotuojama knyga: Madeline Miller, „Achilo giesmė“.

Kalba neredaguota.

Beata LUKAŠEVIČIŪTĖ (17 m.): Antano Škėmos knygos „Balta drobulė“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

16–19 metų jaunimo kategorija


Autorės knygų lentyna

Aš tik poetas.
Tik sąžiningas rato dantis.
Tik kalinys dėžutėj galvijams.
Aš kaukas tik.

Aš vienumos neofitas, paskendęs rūko fone.
Mano sąmonėj žaltiškai šliaužiantis riksmas.
Niujorkinė svilina mane dykuma –
Migla mano galvoje. Tikra migla.

„Aš pamečiau zoori…“, – šnabžda Garšva.
Mano Mirtie – išgirsk mane.

Tokie nušiurę triušiai tos šinšilos
Ir Šančių nameliūkščiai vandenų nykumoj.
Mėnulio krateriai mūzą skraidina,
Vis up ir down ekstazės gilios ramumoj.

Karti pajuoka iš žmogaus – optimizmas
Ir sąmonė, kurios nebėra.
Tegyvuoja svetimtaučių virškinimas –
Mano teisybė, mano, mano – cha cha!

Meilė stipresnė už mirtį?
Pralaimėsiu neradęs tiesos.
Mano mirtis trijų metrų ilgio,
O veidas šinšilos pilkos.

Vai žydėk, žydėk, balta obelėle.
Vėlė apsirėdus balta drobule…

*Aut. past. kūrinys sudarytas iš A. Škėmos „Baltos drobulės“ citatų, parafrazių.


Anotuojama knyga: Antanas Škėma, „Balta drobulė“.
Kalba neredaguota.

Rusnė-Vytė MĖŽINYTĖ (11 m.): R. J. Palacio knygos „Ponis“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

11–15 metų jaunimo kategorija


Autorės knygų lentyna

                „Ponis“! Kai perskaičiau šį žodį, iš karto pagalvojau apie barbes ir vienaragius. Aš juk maža  barbytė ir man dar pasislėpus noris žaisti su spalvotais poniais. Tai ponis nuo R. J. Palacio knygos  viršelio pamerkė žydrą akį man ir aš pasiėmiau šią knygą skaityti namuose.

                Senos nuotraukos. Teksto daug, bet pirmame lape – trumpas 1858 m. laikraščio straipsnelis apie berniuką iš Bonvilio, į kurį trenkė žaibas, bet jis liko sveikas gyvas su ant nugaros įspaustu ypatingu ženklu. Žinau, mama man sakė, kad Perkūnas trankosi tada, kai nori nufotografuoti žemę. Nebijodama žiūrėdavau pro langą, kaip blyksi fotoaparatas, bet nežinojau, kad pasaulyje yra vaikas, kurį dievas nufotografavo! Jis ypatingas. Jis vardu Silas.

                O žaibas, trenkęs į Silą, įkvėpė jo tėtį gilintis į fotografijos mokslą. Jis buvo genijus ir išradėjas. Jo talentas tapo naudingas nusikaltėliams, todėl trys grėsmingi raiteliai vieną naktį išsivedė tėvą padirbinėti pinigų. Tuomet dvylikametis berniukas tapo našlaičiu ir, pasiėmęs tik mirusios mamos smuiką, iškeliavo jo ieškoti. Nuotykių kupinoje kelionėje jį lydėjo ponis ir basakojis, baltais marškiniais vilkintis Mitenvulas. Ponis buvo jo tikras draugas, o Mitenvulas – išgalvotas. Dėl to, kad jis turėjo netikrą draugą, Silą mušė mokytoja, išmetė iš mokyklos, draugai sakė, kad jis „kuoktelėjo“, yra „nelabasis“. Tik tėtis mokė sūnų, kad tą draugystę reikia branginti, kad pasaulis yra begalinis ir sukasi viena kryptimi, tik pirmyn. Du draugai – išgalvotas ir tikras –  mintys, kad jis eina pirmyn, padėjo jam rasti tėtį, mirusios mamos šeimą, tėčio užkastą lobį ir nuskendusį baltais marškiniais…

                1872 m. Bonvilio laikraštyje rašė, kad dvidešimt ketverių metų vietinis džentelmenas, į kurį prieš daugelį metų pataikė žaibas, įkūrė mokyklą našlaičiams. Mokykla buvo pavadinta Džono Hilso vardu, paženklinta baltasnukio ponio su žaibo ženklu simboliu.

                Knygą perskaitė barbė. Jos vienaragis užaugo.

                „Ponis“! Šalia jo ant R. J. Palacio viršelio aš matau ir jį…


Anotuojama knyga: R. J. Palacio, „Ponis“, Vilnius: Alma littera, 2022.

Kalba neredaguota.