Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvio darbas
Suaugusiųjų kategorija
Anotacijos autoriaus knygų lentyna
kartą mieguos Kukučio užklausė: o ateities, Kukut, ar nebijais? iškart tą patį kartą jis atliepės: o ko gi man bijoties? gal sąjungos vienos kitos žlugimo ar Blinstrubiškės ąžuolo virtusio, kad moterų Žuveliškių neatpažinsiu iš kutenimo ir briedis liks kad vaiko nepaglostytas, pavasario pavasarį kad nepažinsiu iš gražumo dar gražesnio, trobos iš vieno galo nepamatysiu savo galo kitame, kad koja nutraukta taip ir liks ne tik už rojaus vartų, bet ir teisman neįleista, blevyzgos baigsis kad, o taipgi pinigai ir Lietuva? o ko gi man bijoties, jei pats į mirusį save kadais dabojau, atguliau dukart, triskart atsistojau, net viską pamiršęs, net pačią valandą sunkiausią girdžiu gaidas aš Kukutynėj ir rankosna tuomet slapčia įspraudžia man už paskutinius turguj nupirktą nei muštą anei gyvą, bet – kukutį.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas
Suaugusiųjų kategorija
Anotacijos autorės knygų lentyna
lapkričio 29 d.
Šiandien iš bibliotekos pagriebiau melsvą spalvinimo knygelę. Grįžusi namo iš stalčiaus ištraukiau seniai pamirštus spalvotus pieštukus, nors žinojau, kad bibliotekos knygose braukyti negalima. Išsirinkau spalvas, bet atsivertusi puslapį perskaičiau eilėraštį. Tada dar vieną ir dar kitą. Susidomėjau nepažįstamuoju, kuris palinkęs virš akademinių darbų, troško nugalėti nerimą ir išgyventi gyvenimą.
gruodžio 1 d.
Prasidėjo žiema, o man atrodo, kad pavasaris. Rodos, įsimylėjau tą besikeikiantį vaikiną. O gal tik jo mintis, tokias baugias, bet drąsiai besiliejančias.
Tos eilės vis klampina į nepadorius žodžių žaidimus ir vis labiau prisiriša mane. Jis dvejoja ir aš kartu. Jis slampinėja gatvėmis ir aš kartu. Jis įsimyli merginą, o aš pavydžiu. Jis gyvena, o aš išgyvenu.
Kiekviena chaotiška eilutė (o jų ten daug) pradeda atrodyti, kaip strategiškai sudėliota schema, kuri nuveda mane ir pastato tarsi nebylę prieš visas praėjusias, skirtingas mano versijas. Keista… Skaitau juk ne apie save, o apie jį. Tos jaunos patirtys pažįstamos ir artimos. Sunku atitraukti akis ir mintis, staiga suprantu, kad žiūriu į vyriškąją savo versiją. Kontempliuoju. O gal tai tiesiog jauno žmogaus kronika? Be lyties? Be nuostatų? Viskas vientisa ir universalu, o juo labiau – pritaikoma.
gruodžio 2 d.
Pirmadienio pavakarys. Vėl skaitau ir vėl bandau, kaip ten vadinama, gilintis. Tik jaučiu, kad gilintis jau nebereikia. Reikia atsišlieti ir išbūti. Gal net pravirkti?
gruodžio 3 d.
Grąžinau knygą į biblioteką. Grįždama namo užsukau į knygyną ir nusipirkau savąją knygelę, tokią pačią melsvą ir pastelinę. Norėjau jos tik sau, norėjau spalvinti, užsirašyti ir braukyti, prie jau pažįstamo vaikino išpažinties pridėti savo nerimus, savo dvejones, savo simbolius, savo kasdienybę. Gal mes ne mylimieji realybėje, gal mes draugai poezijoje?
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas
Jaunimo iki 19 metų kategorija
Anotacijos autorė ir knygų lentyna
Kiekvienas puslapis lyg narkotikas, prisisunkęs širdį raižančių duženų kraujo. Tokios mintys liejosi prieš šešis mėnesius, perskaičius Laurie Halse Anderson romaną „Žiemos mergaitės”. Tai itin šiurpi istorija apie paauglę Liją, merginą, įstrigusią užburtame liesa, liesesnė, liesiausia labirinte. Kiekvienas žodis, perteikiamas iš pagrindinės veikėjos perspektyvos, giliai įsirėžia į atmintį ir neretai sukelia nevaldomą emocijų antplūdį. Kiekvienas istorijos skyrius žymi naują merginos minčių srautą. Puslapiuose išreiškiamos Kesės gyvastį bei jaunatvišką džiaugsmą žudančios mintys, kurioms įsibėgėjus kelio atgal nebėra.
Su kiekviena diena paauglė nyksta, tirpsta ne tik jos kūno forma, tačiau ir šviesi ateitis, pripildyta užsidegimu gyventi. Visur lyg vaiduokliai persekiojantys gramai temdo merginos protą, gebėjimą blaiviai mąstyti. Gydytis žaizdų neleidžia ir sapnuose apsigyvenusi, šiurpą kelianti geriausios draugės Kesės šmėkla. Skaičiukų ir savęs kankinimo liūnas pasiglemžė merginos gyvybę. Lijai sunku susitaikyti su netektimi ir suvokti, jog būtent jos dabartinis elgesys – savęs tramdymas, sveikatos išsižadėjimas vardan tariamo grožio, pražudė vieną iš artimiausių žmonių merginos gyvenime. Skaitant skaudžiausia ir sunkiausia suvokti tai, jog dalelė pagrindinės veikėjos išgyvenimų ir viduje po devyniais užraktais slepiamų emocijų slypi kiekvienos sesės, dukros, draugės ir bendraklasės asmenybėje. Ši knyga – lyg veidrodis į save ir savo užgniaužtas emocijas, įtakojančias ateities pasirinkimų eigą. „Žiemos mergaitės”, tai istorija be abejonės turinti atsirasti privalomų literatūros kūrinių sąraše kiekvienoje mokykloje ir kiekvieno jauno žmogaus rankose.
Anotuojama knyga: Laurie Halse Anderson,„Žiemos mergaitės”, Vilnius: Alma littera, 2024.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas
Jaunimo iki 19 metų kategorija
Anotacijos autorės knygų lentyna
Naktį basčiausi po klonius basa, bent gerai, kad su dailia suknele. Išvaryta iš auksu dabintų namų, kurie man priklauso, bet dabar tokie seni laikai, nėra net palikimo dokumentų. Mano tėvai mirę seniai, iš jų liko tik paveikslai, vienatvė ir pamotė. Viską norėčiau sudeginti, bet pastaroji to panorėjo pirmoji ir išvarė mane miškan. Norėčiau būti ,,12 mėnesių“ protogonistė, miške uogyčių parinkčiau ir grįžčiau, bet esu herojė ,,Snieguolės“ ir vietoj spanguolių, mano širdis yra grobis.
Bendrai esu graži, o iš akių tokia nekalta ir tyra, tad ilgai nereikėjo klaidžiot liūdnais takais ir greit mane priėmė vyrų būrys. Tvarkiau namus, dariau maistą, išlydėjau į darbą – visai kaip tikra žmona visiems septyniems. Tik niekam nesakiau apie tai, mat jie visi tokie mažučiai su didžiulėmis apvaliomis nosimis, o iš manęs tikėjosi geresnio jaunikio. Anot kažkieno, vienai moteriai tarp daug vyriškių – nepagarba gyventi, bet vidury miško geresnio varianto nerasi.
Gerai, kad paskui toksai variantas atjojo pas mane. Gulėjau tada stikliniame karste, mat privalgiau kažkokių sugedusių obuolių. Neatrodė ta moteris įtartinai – įprasta benamė slankiojanti po neapgyvendintas vietas ir dalinanti vaisius nepažįstamiems. Mano vyrukai kažką minėjo, bet kadangi, neturėjau tinkamo pavyzdžio namuose, buvau auginta neišsilavinusių tarnaičių, tad nelabai supratau, kodėl negalima imti iš praeivių dalykų.
Beje, aš juk pati gražiausia visam pasaulyje! Tai pasakė susapnuotas arba haliucinacijų paveiktas veidrodis mano pamotei. Nežinau, ar ja tikėti, bet ji baisiai supyko tai sužinojusi, tad kodėl gi ne? Nors ir atrodau kiek ligota, bet esu laiba kaip liepa (galbūt dėl tos ligos) ir visada kiek pasibangavusi plaukus. Juk net gyvūnai bėga pas mane, išgirdę kimų mano balselį: visos žiurkės, tarakonai, sliekai, ir tie lenda iš po žemių. Truputį šlykštu, bet bent ne pas mane į namus. Tai nieko keisto, kad ir minėtasis gerasis variantas irgi atskubėjo pas mane, net ištikusią klinikinę mirtį.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas
Jaunimo iki 15 metų kategorija
Anotacijos autorės knygų lentyna
Ar dažnai pasitaiko rasti knygų, parašytų apie Tave? Ar dažnai skaitant apima jausmas, kad Tave kažkas stebi – kažkas didelis ir nematomas, katro buvimo niekaip negali suprasti žmogaus protas. Ar dažnai skaitant tarsi patys puslapiai kužda: ,,Štai čia, pažvelk šion pusėn. Matai? Čia Tu“. Ar dažnai pasitaiko atvejų, kai pati knyga skaito žmogų? Nes ši knyga – viena iš tokių…
Vienas svarbiausių žingsnių kuriant knygą – tinkamai parinkti jos veikėjus. Veikėjai turi atspindėti skaitytojo vidinį pasaulį, jo norus, išgyvenimus ar svajones. Įveikdami savo iššūkius skaitytoją jie įkvepia drąsos nepasiduoti ir kovoti. Kartu apžvelkime keturis – o gal ir vieną veikėją, – nuspręskite patys…
Istorija prasideda nuo Berniuko. Šaltą viduržiemį jis vienui vienas klajoja po laukinę gamtą, ieškodamas savo namų. Štai tada prie jo prisijungia Kurmis. Jis niekaip negali iš galvos išmesti savo mėgstamiausio dalyko – torto. Besibastydami jie randa spąstuose įstrigusią Lapę. Pasiūlius pagalbą Lapė šiepia dantis ir grasina sužeisti, tačiau Kurmis nepabūgsta ir nugraužia spąstų vielą. Jiems keliaujant toliau Lapė atsargiai sėlina iš paskos, tarsi bijodama būti išvaryta ar sužeista. Po kurio laiko trijulė sutinka Arklį – iš pažiūros didžiulį ir pavojingą, tačiau viduje labiausiai švelnų, išmintingą ir mylintį. Visi kartu jie pasileidžia į kelionę, kurios kelias pasirodo daug svarbesnis ir brangesnis už patį tikslą…
Kiekvienas nebijąs pažvelgti į veidrodį šioje knygoje atras dalelę savęs. Galbūt save pamatysi Berniuko pastangose surasti namus, o gal Tave primins jo baimė tapti visų užmirštu ir nemylimu. Galbūt širdį Tau palies Kurmio noras padėti draugams pamatyti save tokius, kokius juos mato jis – stiprius ir nepasiduodančius baimėms. Galbūt save pamatysi Lapės baimėje atsiverti, jos nenorėjime per daug suartėti ir pasitikėti, o kartu ir pagaliau įveikus baimę užplūdusioje meilėje savo draugams. O galbūt save Tau primins begalinės Arklio pastangos išlikti stipriam ir nepažeidžiamam, kai jam labiausiai iš visų reikia meilės ir padrąsinimo…Na štai ir turime istoriją. Istoriją apie… Tave.
Anotuojama knyga: Charlie Mackesy, „Berniukas, kurmis, lapė ir arklys“, Vilnius: Alma littera, 2020.
