Parengė Dalia Cidzikaitė
Apima nemenkas džiaugsmas kokiame nors enciklopediniame apraše netikėtai aptikus lyg tarp kitko paminėtą, labiau su aprašomo žmogaus kasdienybe, jo privačiu gyvenimu nei nuopelnais ir nuveiktais darbais susijusią detalę. Tarsi ji parodytų, jog valstybei ir tautai nusipelnę žmonės buvo tokie pat žmonės, kaip ir mes – turėję pomėgių, buvę aistringi kokios nors srities žinovai ir propaguotojai.
Tokią emociją patyriau biografijų žinyne JAV lietuviai (t. 2, Vilnius: Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002) skaitydama apie chemiką, Lietuvos ir JAV lietuvių visuomenės veikėją Juozą Vėbrą. Priešpaskutiniame sakinyje apie šį žymų, daug nusipelniusį visuomenės veikėją rašoma, jog laisvalaikiu jis augino ir tyrė medžius, net išvedė keletą obelų veislių. Kokias veisles Vėbra išvedė, kol kas išsiaiškinti nepavyko, užtat ši nedidelė detalė leido naujomis akimis pažvelgti į keletą Vėbros gyvenimo ir jo aplinkos detalių.
Žinių apie Juozo Vėbros meilę sodininkystei radau nedaug – vos vieną kitą kruopelę. Greičiausiai sodininkyste ūkininko Juozo Vėbros šeimoje gimęs Juozas Vėbra jaunesnysis susidomėjo dar vaikystėje. Pasak Liudos Dagytės, XX a. pradžioje jo tėvas turėjo 150 ha ūkį. Žemę dėl to meto politinių neramumų drauge su visu Vėbrų turtu 1905 m. konfiskavo carinė valdžia ir net ketino visą šeimą išvežti į Sibirą[1]. Asta Blažytė leidinyje apie senąsias lietuviškas vaismedžių veisles rašo apie J. Vėbrą, kuris 1935–1936 m. savo ūkyje Ustronėje, netoli Jiezno, augino apie 200 obelų, 100 kriaušių, 40 slyvų, 10 vyšnių ir 28 trešnių veisles. Pasak autorės, „Medeliai buvo gauti iš Latvijos, Vokietijos, Danijos, Suomijos, Čekoslovakijos ir kitų Europos šalių, taip pat iš Kanados ir JAV. Sodas karo metu buvo visiškai sunaikintas. Daug šio rinkinio obelų veislių 1942–1943 m. įakiuota Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stoties medelyne.“[2] Ar Blažytės minimas J. Vėbra galėjo būti Juozas Vėbra jaunesnysis, tuo metu ėjęs Mokslinių tyrimų laboratorijos, kurios steigimą jis pats ir inicijavo, direktoriaus pareigas, atsakoma 2010 metais pasirodžiusiame leidinyje „Birštono ir didžiųjų Nemuno kilpų gidas“ (sud. Henrieta Miliauskienė, Kaunas: Birštono turizmo informacijos centras)[3]. Ten rašoma, jog tarpukaryje Jundeliškių dvarą (Jundeliškių kaimas iki Pirmojo pasaulinio karo vadintas Ustrone) nusipirko žinomas mokslininkas pulkininkas Juozas Vėbra. Vadinasi, tas išties nemažas medelynas neabejotinai priklausė Juozui Vėbrai.
Toliau skaityti „Juozas Vėbra ir jo meilės sodininkystei įamžinimas”
