Lituani(sti)ka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

11–15 metų jaunimo kategorija

---

                „Ponis“! Kai perskaičiau šį žodį, iš karto pagalvojau apie barbes ir vienaragius. Aš juk maža  barbytė ir man dar pasislėpus noris žaisti su spalvotais poniais. Tai ponis nuo R. J. Palacio knygos  viršelio pamerkė žydrą akį man ir aš pasiėmiau šią knygą skaityti namuose.

                Senos nuotraukos. Teksto daug, bet pirmame lape – trumpas 1858 m. laikraščio straipsnelis apie berniuką iš Bonvilio, į kurį trenkė žaibas, bet jis liko sveikas gyvas su ant nugaros įspaustu ypatingu ženklu. Žinau, mama man sakė, kad Perkūnas trankosi tada, kai nori nufotografuoti žemę. Nebijodama žiūrėdavau pro langą, kaip blyksi fotoaparatas, bet nežinojau, kad pasaulyje yra vaikas, kurį dievas nufotografavo! Jis ypatingas. Jis vardu Silas.

                O žaibas, trenkęs į Silą, įkvėpė jo tėtį gilintis į fotografijos mokslą. Jis buvo genijus ir išradėjas. Jo talentas tapo naudingas nusikaltėliams, todėl trys grėsmingi raiteliai vieną naktį išsivedė tėvą padirbinėti pinigų. Tuomet dvylikametis berniukas tapo našlaičiu ir, pasiėmęs tik mirusios mamos smuiką, iškeliavo jo ieškoti. Nuotykių kupinoje kelionėje jį lydėjo ponis ir basakojis, baltais marškiniais vilkintis Mitenvulas. Ponis buvo jo tikras draugas, o Mitenvulas – išgalvotas. Dėl to, kad jis turėjo netikrą draugą, Silą mušė mokytoja, išmetė iš mokyklos, draugai sakė, kad jis „kuoktelėjo“, yra „nelabasis“. Tik tėtis mokė sūnų, kad tą draugystę reikia branginti, kad pasaulis yra begalinis ir sukasi viena kryptimi, tik pirmyn. Du draugai – išgalvotas ir tikras –  mintys, kad jis eina pirmyn, padėjo jam rasti tėtį, mirusios mamos šeimą, tėčio užkastą lobį ir nuskendusį baltais marškiniais…

                1872 m. Bonvilio laikraštyje rašė, kad dvidešimt ketverių metų vietinis džentelmenas, į kurį prieš daugelį metų pataikė žaibas, įkūrė mokyklą našlaičiams. Mokykla buvo pavadinta Džono Hilso vardu, paženklinta baltasnukio ponio su žaibo ženklu simboliu.

                Knygą perskaitė barbė. Jos vienaragis užaugo.

                „Ponis“! Šalia jo ant R. J. Palacio viršelio aš matau ir jį…

---

Anotuojama knyga: R. J. Palacio, „Ponis“, Vilnius: Alma littera, 2022.

Kalba neredaguota.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvio darbas

11–15 metų jaunimo kategorija

---

      Ant mano lentynos stovi knyga, kurios vis negaliu pamiršti ir nekantrauju ją vėl paimti į rankas – tai Danielio Defo „Robinzonas Kruzas“, su gelsvais lapais, primenančiais senovę. Ji gal ir ne pati naujausia ar ryškiausia, bet man ji brangiausia—su ja galiu leistis į pasaulį, kur laukia nuotykiai, sunkūs išbandymai ir žmogaus stiprybė. Tai istorija apie jauną Robinzoną, kuris po laivo katastrofos atsiduria visiškai vienas negyvenamoje saloje, bet nepasiduoda — net kai aplink tik bangų šniokštimas ir tuščias krantas. Jis ima kurti naują gyvenimą: mokosi rasti maisto, pasistato pastogę, prisijaukina miško tylą ir stengiasi įveikti vienatvę.

Kiekvieną kartą skaitydamas šią istoriją jaučiuosi taip, lyg pats eičiau jos vingiuotais takeliais. Mintyse kartu su Robinzonu žvelgiu į begalinę jūrą, tropinė saulė svilina pečius, o iš džiunglių sklinda aštrūs paukščių šauksmai. Man jis atrodo ne tik herojus, bet ir paprastas žmogus, kuris klysta, bijo, tačiau vis tiek žengia į priekį – nepasiduodamas, nesustodamas. Labiausiai įkvepia tai, kad net visiškai vienas jis išlaiko žmogiškumą, o sutikęs Penktadienį pajunta šiltą draugystę ir bendrystę. Kiekvienas jų pokalbis, kiekvienas kartu atliktas darbas primena, jog net tolimoje vėjuotoje saloje žmogui vis tiek reikia kito žmogaus.

 „Robinzoną Kruzą“ skaitant atrodo, kad keliauju ne tik į egzotišką salą, bet ir į savo vidinį pasaulį. Ji kaip veidrodis – parodo, ką reiškia būti vienam, bet kartu primena, kad tikėjimo ir stiprybės negalima paleisti, net kai už lango tyla ir atrodo, jog visas pasaulis nusisuko nuo tavęs. Kiekvienas puslapis priverčia stabtelėti ir pagalvoti: ką aš daryčiau jo vietoje? Ir jei kas paklaustų, kodėl ši knyga tokia artima, atsakyčiau paprastai: nes ji gyvena manyje. Ji – kaip daina be melodijos, kaip malda be žodžių, kaip ilgesys, kuris niekad neišblėsta. Kai užverčiu paskutinį puslapį, atrodo, jog girdžiu jūros ošimą savo kambaryje, o vėjas atneša druskos skonį. Tada suprantu: Robinzono sala – tai ne tik pasaka, o vieta, kurioje nuolat lankausi, kai reikia stiprybės ir vilties.

---

Anotuojama knyga: Daniel Defoe, „Robinzonas Kruzas“, Vilnius: Nieko rimto.

Kalba neredaguota.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

11–15 metų jaunimo kategorija

---

Brangusis Gedai,

Jau trečią dieną esu mirusi. Negaliu suvokti, kodėl man nutiko tokie keisti dalykai. Tūkstančio balandžių stuksenimas į langą, mane miesto centre apspitusi ožkų banda, nesibaigianti sniego audra ir dabartinė būsena, kai vaikštau tarsi vėlė tarp dviejų pasaulių. Mirusiųjų pasaulio, kur ilsisi močiutė, kur amžinai žydi gėlės ir žaižaruoja lapai, ir gyvųjų pasaulio, kur slankioju Vilniaus gatvėmis ir jaučiu neapčiuopiamą ilgesį gyvenimui, kurio taip niekada ir nenugyvensiu. Ranka dar vis instinktyviai rašo esamuoju laiku. Viskas liko praeityje. Likau ir aš. Visas pasaulis toliau suksis be manęs. Taip vyksta dalykai.

Šešiolikmetės nemiršta, ypač tokios paprastos kaip aš.

Grakščios laumės, perregimos sielos, balkšvi veidai tapo mano kasdienybe. Ar taip ir atrodys mano amžinybė?

Kažkas čia ne taip, pati žinau. Motutė negali keliauti tarp dviejų pasaulių. Niekas taip nesugeba, tik aš. Tai – tikrai ne pabaiga. Tik reikia išsiaiškinti, kokia susiklostė tvarka…

Pasiilgau,

Tavo Gabė.

---

Mieloji Gabe,

Ką daryti sužinojus, kad esi laumės vaikas? Kad esi sukeistas? Visą gyvenimą buvau kažkas ir net to nežinojau…

Po tavo mirties mano pasaulis tik ir čiuožia stačiu šlaitu žemyn: sužinau, kad baba Jadzė – ragana, pradedu matyti laumes, tuomet atskleidžiamas mano tikrasis identitetas, o Valentino dienos proga gaunu tikrą gyvūno širdį. Skaudu: tėvai net nenuvokia, kad po jų stogu ištisus šešiolika metų gyvena svetimas. O ar aš – žmogus? Kas aš esu?

Kaip man dabar gyventi? Ką daryti su visu šiuo žinojimu? Gal man iš tikrųjų pasimaišė protas?

Anksčiau atrodę svarbūs klausimai, dabar – mažmožiai palyginus su tuo, ką turiu išgyventi. Atrodo, lyg pats pasaulis pūpsotų man ant pečių ir spaustų prie žemės.

Nebeatskiriu tikrovės nuo savo vaizduotės vaisių, dienos plakasi į vieną tirštą masę. Mano gyvenimas – puikus siužetas filmui arba kaip tik tiesus bilietas į psichiatrinę…

Įdomu, tu mane stebi? Išvis, kur dabar esi?

Linkėjimai, pasiilgau,

Tavo Gedas.

---

Anotuojama knyga: Kotryna Zylė, „Sukeistas“, Vilnius: Aukso žuvys, 2019.

Kalba neredaguota.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvio darbas

Vaikų iki 10 m. kategorija

---

Vieną tamsią naktį koridoriuje pasigirdo žingsniai. Tai daktaras Klasenas ir namų šeimininkas Sezemanas ėjo link laukinių durų, kurios ir vėl buvo praviros. Atidarę duris, kaip ir tikėjosi, išvydo vaiduoklį. Vaiduoklis atsisuko, ir paaiškėjo, kad tai – Heida!

Heida – tai aštuonmetė mergaitė, kuri po tėvų mirties gyveno kalnų trobelėje su seneliu. Visiems atrodė, kad senelis labai piktas, tačiau Heidai jis buvo geras. Vieną dieną atvykusi teta Deta išsivežė mergaitę į Frankfurtą, nes manė, kad ten jai bus geriau. Išvykusi Heida ilgėjosi senelio. Naktimis jai net vaidenosi, kad yra kalnuose, todėl daktaras nusprendė, kad Heidai bus geriausia grįžti pas senelį. Mergaitė labai apsidžiaugė, bet dar nežinojo, kokie nuotykiai jos laukia.

---

Anotuojama knyga: Johanna Spyri, „Heida“.

Kalba neredaguota

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvio darbas

Vaikų iki 10 m. kategorija

---

---

---

Ar kada jauteisi…

per mažas?

per tylus?

per drovus?

Istorija apie mažą peliuką, kuris nori būti kaip liūtas – drąsus ir didingas. Ar jam pavyks?

---

Anotuojama knyga: Rachel Bright, Jim Field, „Jei būčiau liūtas“, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba.

Kalba neredaguota.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvių darbas

Vaikų iki 10 m. kategorija

---

---

Ar tu išdrįstum Antrojo pasaulinio karo metu nunešti dinamito į geležinkelio stotį?

Ši knyga yra apie tai, kaip partizanai kovojo prieš vokiečius, bandančius užgrobti Lietuvą.

Šitoje knygoje yra liūdesio, džiaugsmo ir paslapties.

---

Anotuojama knyga: Marius Marcinkevičius ir Lina Itagaki, „Mergaitė su šautuvu“, Kaunas: Misteris Pinkmanas.

Kalba neredaguota.