Tęsdami pokalbių ciklą apie grįžimo į Lietuvą patirtis, mintimis paprašėme pasidalinti aktorę, vertėją, visuomenės veikėją ir J. Masiulio knygyno Panevėžyje savininkę Caroline Masiulytę-Paliulienę. „Pašnekovė“[1] gimė 1949 m. Paryžiuje, augo lietuvybę ir patriotizmą puoselėjančioje aplinkoje. Lietuviškos tapatybės formavimosi procese pašnekovei ypač svarbūs buvo vizitai į dar sovietų okupuotą Lietuvą 1977 m. ir 1978 m. bei aktyvus įsijungimas į Prancūzijos lietuvių bendruomenės veiklą. Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. Kovo 11 d. sudarė sąlygas grįžti į Lietuvą. Tai pašnekovės šeima padarė 1994 m., pamažu ir vėl įleisdama šaknis Lietuvoje.
Ponios Karolinos pasakojimas įdomus daugeliu aspektų. Jis primena mums, kad migracija iš Lietuvos vyko jau XIX a. antroje pusėje, kad geresnio gyvenimo buvo ieškoma ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose, kad Paryžius buvo ir yra svarbus lietuvių išeivijos centras. Skaitydami šį tekstą, sutiksime tokias asmenybes kaip diplomatą Eduardą Turauską, lietuvių katalikų misijos Prancūzijoje ir Belgijoje vadovą kun. Joną Petrošių, aktorių ir teatro režisierių Juozą Miltinį ir kt.
Linkime malonaus skaitymo!
Interviu rengė Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė ir VU Istorijos fakulteto studentė Karolina Gentvilaitė.
Miela Karolina, gal galėtumėte trumpai papasakoti Jūsų šeimos migracijos istoriją?
Iš tiesų tai būtų šimto metų migracijos tarp Lietuvos ir Prancūzijos istorija. Pirmoji mano šeimos (iš mamos pusės) emigracija įvyko iš Kupiškio-Moškėnų regiono į Sankt Peterburgą. Po XIX a. sukilimų, uždarius Vilniaus universitetą[2], uždraudus lietuvišką spaudą[3], mano prosenelis Jonas Jurgelionis norėjo, kad vaikai galėtų mokytis, nors ir rusų kalba, todėl susirado darbą Sankt Peterburgą (katalikiškoje kanceliarijoje). Bet kiekvieną vasarą jie grįždavo į savo sodybą Lietuvoje. Mano promočiutė Marijona Jurgelionienė buvo daraktorė[4], dirbo su kunigu Jonu Katele[5].
Mano močiutė Elena Jurgelionytė ir jos būsimas vyras iš Pumpėnų Jurgis Jankauskas susitiko Sankt Peterburge. Pastarasis buvo išmokęs virėjo amato iš prancūzų virėjų Sankt Peterburge. Jis su prancūzais šefais dirbo Marmuro rūmuose[6] pas caro brolį. O po kruvinojo sekmadienio[7] jis sutiko dirbti virėju vienam Rusijos imperijos sargybos karininkui, nusprendusiam emigruoti į Prancūziją. Tokiu būdu mano senelis 1905 m. atsidūrė Paryžiuje. Čia gimė ir trys jo dukterys – Elena (1906 m.), Angelė (1912 m.) ir Birutė (1920 m.).
Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m., mano senelių šeima galiausiai galėjo pasidžiaugti būvimu lietuviais. Kai atvyko į Paryžių 1905 m., nenorėdami būti priregistruoti kaip rusai, jie pasakė, kad atvyko iš Lenkijos. Mano mama pasiliko pavardę Yankowski. Vėliau mano tetos Elenos būsimasis vyras Eduardas Turauskas[8] sutvarkė tetos metriką ir pakeitė mergautinę pavardę į Jankauskaitę.
Toliau skaityti „Caroline Masiulytė-Paliulienė: „Esu mažas tiltas tarp Lietuvos ir Prancūzijos kultūrų“”