Nuotrauka iš parodos „Juozas Aputis. Švytinčio krūmo beieškant“
Šį vasarį netekome kalbos redaktorės, stilistės Virginijos Aputienės (1937–2022), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos leidinių kalbą puoselėjusios daugiau kaip penkiasdešimt metų (1963–2014).
Kaip galima nujausti iš pavardės, V. Aputienė savo asmeninį gyvenimą susiejo su lietuvių literatūros klasiku Juozu Apučiu (1936–2010). Jų kartu praleisto laiko akimirkų galima rasti virtualioje parodoje „Juozas Aputis. Švytinčio krūmo beieškant“, kurią Nacionalinė biblioteka parengė rašytojo 80-osioms gimimo metinėms paminėti: https://parodos.lnb.lt/exhibits/show/juozas-aputis/ikonografija Rengiant parodą prisidėjo ir pati V. Aputienė.
2018 m. žurnale „Tarp knygų“ (Nr. 6) pasirodė V. Aputienės tekstas „Prahos pavasario atminimas“. Jame autorė panaudojo tekstą iš savo senos užrašų knygutės. Publikacija liudija, kad V. Aputienė, kaip ir garsusis jos vyras, turėjo lengvą ranką, pastabią akį. Straipsnį galima perskaityti ir virtualiai: https://issuu.com/tarpknygu/docs/tarp_knygu_2018_06
[Prozininkas, vertėjas Juozas Aputis. Palanga] / Bernardas Aleknavičius. – 1987.IX.1 Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka
Juozas Aputis laikomas novelės meistru, apysakos žanro novatoriumi, modernizavusiu lietuvių prozą. J. Aputis į literatūrą atėjo su vadinama „1940-ųjų gimimo“ karta (Romualdu Granausku, Broniumi Radzevičius, Bite Vilimaite, Sauliumi Šalteniu, Rimantu Šaveliu, Petru Dirgėla). Iki dabar yra išleista keliolika rašytojo knygų, už kūrybą autorius yra gavęs daugybę apdovanojimų, iš kurių vienas reikšmingiausių – Nacionalinė premija 2005 metais.
Literatūrologė Jūratė Sprindytė apie prozininko kūrybą yra rašiusi: „Juozo Apučio kūrybos išliekamąją vertę savaip įprasmina jo sakinio grožis. Tai pagarbos žodžiui meistras – kiekvienas jo sakinys buvo itin turiningas, jame skleidėsi aputiško pasakojimo ypatingumas, kuriame nebuvo jokios eklektikos, trivialumo, niekada nemėginta šokiruoti ar sarkastiškai įgelti. Jam būdingas jaukus susirūpinimas – pasakojama klausiant, įsimąstant, švelniai pajuokaujant. Aputiško pasakojimo nepaprastas žmogiškumas ir tikrumas stipriai veikė ir skaitytoją. Ir tai, kad rašytojo sakinys yra būtent toks, savaip nulemta tiek turinio problematikos, tiek ir jo formos, raiškos ypatybių.“
Publikuojame ištrauką iš novelės „Vieniša sodyba“:
Kad ir kokią sunkią naštą prieš daugel metų tau būtų uždėjęs laikas, vis tiek nuo tam tikros akimirkos prasideda užmaršties erozija, praeitis ima nykti ir tolti. Šitaip atsitinka, kai miršta labai artimas žmogus, kai pirmaisiais mėnesiais negali nieko kito žinoti, kaip tik tą mirtį ir viską, kas buvo susiję su mirusiuoju. Liesdamas ar matydamas jo daiktus, tu girdi ir jo žingsnius, jo žodžiai skamba ausyse, jo akys seka tave visur ir visada, kiekvieną gražų ar niekingą savo darbą matuoji to negyvo žmogaus požiūriu. Jis yra tartum kokia kelrodė žvaigždė. Tačiau nepajunti, nuo kada pradedi jį užmiršti, ir pagaliau nustebęs baugiai krūpteli: viešpatie, tiek laiko aš jo nebeprisiminiau, jis liovėsi vaikščiojęs šalia, jis iš tikrųjų pasitraukė iš mūsų tarpo, jo nebėra, jis gilioj ir tamsioj praeities duobėj; o jeigu ką ir prisimeni, tai tik iš labai seno laiko, kuris panašus į pavasario rūką, kai kiekvienas daiktas netikras lyg kokia vizija
Juozas Aputis, Gegužė ant nulūžusio beržo, Vilnius: 1986. P. 264.
