Žyma: konkursas

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Jaunimo iki 19 metų kategorija

---

  Naktį basčiausi po klonius basa, bent gerai, kad su dailia suknele. Išvaryta iš auksu dabintų namų, kurie man priklauso, bet dabar tokie seni laikai, nėra net palikimo dokumentų. Mano tėvai mirę seniai, iš jų liko tik paveikslai, vienatvė ir pamotė. Viską norėčiau sudeginti, bet pastaroji to panorėjo pirmoji ir išvarė mane miškan.  Norėčiau būti ,,12 mėnesių“ protogonistė, miške uogyčių parinkčiau ir grįžčiau, bet esu herojė ,,Snieguolės“ ir vietoj spanguolių, mano širdis yra grobis.

   Bendrai esu graži, o iš akių tokia nekalta ir tyra, tad ilgai nereikėjo klaidžiot liūdnais takais ir greit mane priėmė vyrų būrys. Tvarkiau namus, dariau maistą, išlydėjau į darbą – visai kaip tikra žmona visiems septyniems. Tik niekam nesakiau apie tai, mat jie visi tokie mažučiai su didžiulėmis apvaliomis nosimis, o iš manęs tikėjosi geresnio jaunikio. Anot kažkieno, vienai moteriai tarp daug vyriškių – nepagarba gyventi, bet vidury miško geresnio varianto nerasi.

  Gerai, kad paskui toksai variantas atjojo pas mane. Gulėjau tada stikliniame karste, mat privalgiau kažkokių sugedusių obuolių. Neatrodė ta moteris įtartinai – įprasta benamė slankiojanti po neapgyvendintas vietas ir dalinanti vaisius nepažįstamiems. Mano vyrukai kažką minėjo, bet kadangi, neturėjau tinkamo pavyzdžio namuose, buvau auginta neišsilavinusių tarnaičių, tad nelabai supratau, kodėl negalima imti iš praeivių dalykų.

   Beje, aš juk pati gražiausia visam pasaulyje! Tai pasakė susapnuotas arba haliucinacijų paveiktas veidrodis mano pamotei. Nežinau, ar ja tikėti, bet ji baisiai supyko tai sužinojusi, tad kodėl gi ne? Nors ir atrodau kiek ligota, bet esu laiba kaip liepa (galbūt dėl tos ligos) ir visada kiek pasibangavusi plaukus.  Juk net gyvūnai bėga pas mane, išgirdę kimų mano balselį: visos žiurkės, tarakonai, sliekai, ir tie lenda iš po žemių. Truputį šlykštu, bet bent ne pas mane į namus. Tai nieko keisto, kad ir minėtasis gerasis variantas irgi atskubėjo pas mane, net ištikusią klinikinę mirtį. 

---

Anotuojama knyga: Broliai Grimai, „Snieguolė“.

Kalba neredaguota.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Jaunimo iki 15 metų kategorija

---

   Ar dažnai pasitaiko rasti knygų, parašytų apie Tave? Ar dažnai skaitant apima jausmas, kad Tave kažkas stebi – kažkas didelis ir nematomas, katro buvimo niekaip negali suprasti žmogaus protas. Ar dažnai skaitant tarsi patys puslapiai kužda: ,,Štai čia, pažvelk šion pusėn. Matai? Čia Tu“. Ar dažnai pasitaiko atvejų, kai pati knyga skaito žmogų? Nes ši knyga – viena iš tokių…

    Vienas svarbiausių žingsnių kuriant knygą – tinkamai parinkti jos veikėjus. Veikėjai turi atspindėti skaitytojo vidinį pasaulį, jo norus, išgyvenimus ar svajones. Įveikdami savo iššūkius skaitytoją jie įkvepia drąsos nepasiduoti ir kovoti.  Kartu apžvelkime keturis – o gal ir vieną veikėją, – nuspręskite patys…

    Istorija prasideda nuo Berniuko. Šaltą viduržiemį jis vienui vienas klajoja po laukinę gamtą, ieškodamas savo namų. Štai tada prie jo prisijungia Kurmis. Jis niekaip negali iš galvos išmesti savo mėgstamiausio dalyko – torto. Besibastydami jie randa spąstuose įstrigusią Lapę. Pasiūlius pagalbą Lapė šiepia dantis ir grasina sužeisti, tačiau Kurmis nepabūgsta ir nugraužia spąstų vielą. Jiems keliaujant toliau Lapė atsargiai sėlina iš paskos, tarsi bijodama būti išvaryta ar sužeista. Po kurio laiko trijulė sutinka Arklį – iš pažiūros didžiulį ir pavojingą, tačiau viduje labiausiai švelnų, išmintingą ir mylintį. Visi kartu jie pasileidžia į kelionę, kurios kelias pasirodo daug svarbesnis ir brangesnis už patį tikslą…     

   Kiekvienas nebijąs pažvelgti į veidrodį šioje knygoje atras dalelę savęs. Galbūt save pamatysi Berniuko pastangose surasti namus, o gal Tave primins jo baimė tapti visų užmirštu ir nemylimu. Galbūt širdį Tau palies Kurmio noras padėti draugams pamatyti save tokius, kokius juos mato jis – stiprius ir nepasiduodančius baimėms. Galbūt save pamatysi Lapės baimėje atsiverti, jos nenorėjime per daug suartėti ir pasitikėti, o kartu ir pagaliau įveikus baimę užplūdusioje meilėje savo draugams. O galbūt save Tau primins begalinės Arklio pastangos išlikti stipriam ir nepažeidžiamam, kai jam labiausiai iš visų reikia meilės ir padrąsinimo…Na štai ir turime istoriją. Istoriją apie… Tave.

---

Anotuojama knyga: Charlie Mackesy, „Berniukas, kurmis, lapė ir arklys“, Vilnius: Alma littera, 2020.

Kalba neredaguota.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvio darbas

Jaunimo iki 15 metų kategorija

---

---

Anotuojama knyga: Kenneth Oppel, ,,Pusiau brolis“, Vilnius: Nieko rimto, 2020.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Jaunimo iki 15 metų kategorija

---

Erichas Kästneris – vokiečių rašytojas, kritikas, lietuvių skaitytojams geriausiai žinomas kaip romanų „Kenigsbruko gatvė ir aš“, „Skrajojanti klasė“,  „Emilis ir sekliai“ autorius.

Knygoje „Dvynukės” pasakojama apie sunkumus, kuriuos patiria viena į kitą kaip du vandens panašios seserys – Luiza ir Lota. Luiza – tikra pramuštgalvė, jai niekas nekelia baimės ir ji drąsi išsakyti savo nuomonę. Lota yra tikra savo sesutės priešingybė – drovi, nuoširdi, atsakinga ir jautri mergaitė.

Labiausiai knygoje intriguoja tai, kad jos abi susipažino… vasaros stovykloje ir šis susitikimas pakeitė jų pačių ir jų tėvų gyvenimus. Išsiskyrus tėvams mažoji Lota apsigyveno Vokietijoje su mama, o Luiza – su tėčiu Australijoje. Nė viena iš mergaičių nenutuokė apie viena kitos egzistavimą. Galbūt autorius šiuo kūriniu norėjo perteikti vaikų būseną, kai jų šeima yra nevisavertė.

Susipažinusios ir visą tiesą sužinojusios sesutės patiria šoką ir sugalvoja labai rimtą, bet kiek pavojingą planą: Lota traukiniu išvyks susipažinti su savo tėčiu Austrijoje, o Luiza pagyvens su savo mama Vokietijoje. Dvynukių tikslas – sutaikyti šeimą…

Iš tikrųjų knyga parašyta labai paprastai, bet paprastuose dalykuose slypi pati svarbiausia vertybė – šeima. Autorius mums nori pasakyti, kad nieko svarbiau už šeimą būti negali. Šeima – tai mus supantys artimi žmonės. Sunkioje situacijoje draugai tik retais atvejais gali padėti, o šeimos nariai visada ištiesia pagalbos ranką.

Autorius įtraukia ir šmaikščių juokelių, ir pajuokavimų, kad kūrinys neatrodytų labai santūrus ir rimtas. Mergaičių planas nebuvo kokia išdaiga ar pokštas, o nuoširdus noras turėti vieningą, mylinčią šeimą.

Ši jaudinanti, šmaikšti ir  graudi dvynukių istorija kviečia susimąstyti apie šeimos vertybes ir apie pagarbą vienas kitam.

---

Anotuojama knyga: Erich Kästner, „Dvynukės“, Vilnius: Alma littera: 2021.

Kalba neredaguota.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Jaunimo iki 15 metų kategorija

---

„Niekada nebūk savanaudis“, – pagrindinė knygos mintis.

                      Merei Lenoks, užsispyrusiai ir savanaudei mergaitei, anksti tapusiai našlaite (Indijoje įvyko didžiulis choleros protrūkis), dėdės Archibaldo Kreiveno namai – atoki pilis Jorkšyre, Anglijoje, atrodė šaltoki ir pilni paslapčių…

Čia Merė išgirsta apie paslaptingą sodą, užrakintą po jos dėdės žmonos mirties ir apleistą.

                      Norite žinoti, kas vyko toliau?

Smalsumo vedama, Merė suranda užrakinto sodo raktą ir kartu su sodininko sūnumi Diku pradeda slapta jį atkurti. Geraširdis  berniukas Dikas – gamtos mylėtojas – padeda Jai suprasti gamtos grožį ir teikiamą ramybę.

Bet tai ne viskas.

Atgaivindami sodą, vaikai padeda ir Merės pusbroliui Kolinui – ligotam berniukui, niekada neišėjusiam iš namų ir įsitikinusiam, kad negalės vaikščioti.

Atskleisiu paslaptį: sodas ir gamta suteikė Kolinui ramybės, tikėjimo ir pasitikėjimo, todėl jis pradeda sveikti, nes patiki savimi.

                      Perskaityk knygą – pasisemk gerumo. To moko „Paslaptingas sodas“ – anglų kilmės amerikiečių rašytojos Frances Hodgson Burnett romanas.

Ši knyga mano knygų lentynoje.

---

Anotuojama knyga: Frances Hodgson Burnett, „Paslaptingas sodas“, Vilnius: Nieko rimto, 2017.

Kalba neredaguota.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Jaunimo iki 15 metų kategorija

---

„Mąstyk, varle! Mąstyk, mąstyk!“ – tai, ką aš galvojau berašydama šią anotaciją apie šmaikštų išradėją Jeronimą Varlę. Tiesa, tai ne mano sugalvotas šūkis, aš net nesu varlė!

Knygoje „Jeronimas Varlė. Pasaulis to laukė“ pagrindinis veikėjas, kaip nekeista, yra varlė Jeronimas, kuriam labiau patiko būti vadinamam tiesiog „Varle“. Juk jis ir buvo tikrų tikriausias pievos gyventojas.

O kai kas nebuvo varlė, pavyzdžiui, knygos autorius ir iliustratorius – Andreas H. Schmachtl – tikrų tikriausias žmogus. Tačiau, kita vertus, jeigu jis tiek daug žino apie mažą Jeronimo gyvenimą ir jo įdomius bei keistus išradimus… gal jis irgi yra varlė? Autorius yra parašęs net kelias istorijas apie ne vieną miško ar pievos gyventoją. Tik šį kartą tas gyvulėlis net nėra žinduolis ar koks paukštis, tai žalia žalia pievinė varlė.

Knyga yra skaitoma ir mažų, ir didelių. Tikiu, daugumai turėtų būti įdomu, ką toks pažengęs ir žalias varliagyvis dar sumąstys ar sukonstruos. Gal išras greitaeigį ormobilį ar pusiau hidraulinį atvirukomatą? Kaip jam seksis su šiais ir begale kitų mokslinių eksperimentų, jūs sužinosite perskaitę varlės spalvos knygelę apie Varlę.

Ši knyga labai traukia ne tik žaliu viršeliu ar šmaikščiomis iliustracijomis, bet ir juokingu, ir šiek tiek kitokiu Jeronimu Varle. Vos tik paimsite ar pavartysite knygą, tikrai rasite daug žalios spalvos piešinukų, o puslapių kampuose leisitės į savotišką Jeronimo nuotykį. Keliaujam?

---

Anotuojama knyga: Andreas H. Schmachtl, „Jeronimas Varlė. Pasaulis to laukė“, Vilnius: Gimtasis žodis, 2013.

Kalba neredaguota.