Žyma: Motiejus Valančius

Vilija Baublytė

---

Šiemet vasario 28 d. sukako 220 metų nuo Motiejaus Valančiaus (1801–1875) gimimo. Žemaičių vyskupo, rašytojo, švietėjo, visuomenės veikėjo vardas amžiams įrašytas tautos atmintyje. Ar visada sutampa garbingi vardai, išlikę tautos atmintyje, ir vardai asmenų, kurių tekstus skaitome iki šių dienų? Nelygu, kaip atsakysime į klausimą: ar ta išskirtinė asmenybė kalba man, ar jos žodžiai pasiekia mano širdį?

---

Įdomus sutapimas: Motiejaus Valančiaus amžininkas, prancūzų ir pasaulinės literatūros klasikas Honoré de Balzacas (1799–1850) 1843 m. pašto karieta iš Sankt Peterburgo į Paryžių važiavo per Žemaitiją. Stabtelėjęs pailsėti Tauragės užeigos namuose, iš ten parašė laišką lenkų grafienei Ewelinai Hańskai (ir į Peterburgą vyko tartis dėl vedybų su ja). Prisiminus šį epizodą, man spontaniškai kilo klausimas, ar galėjo Valančius – tuomet Vilniaus dvasinės akademijos profesorius, dėstęs pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją – jei ne būti skaitęs kūrybą, tai bent girdėjęs garsaus prancūzų autoriaus, rašytojo karjerą pradėjusio nuo filosofinių ir religinių esė, vardą?

Įdomu, kad šie vyrai netgi turėjo realią (net jei ir atsitiktinę) galimybę susitikti – ne Tauragės užeigoje, bet Sankt Peterburge, kur Balzacas viešėjo nuo 1843-iųjų pavasario iki rudens, o Valančius gyveno ir dirbo keletą metų nuo 1842-ųjų (tais metais į Rusijos imperijos sostinę, arčiau valdžios akių, buvo perkelta Vilniaus dvasinė akademija). Ir Simonas Daukantas jau ten gyveno ir dirbo nuo 1835-ųjų. Ar galime įsivaizduoti juos visus tris kokiuose nors Peterburgo susiėjimuose besišnekučiuojančius vienoje draugėje? Ir kokiomis temomis jie būtų kalbėję? Tai galėtų būti klausimas kultūros istorijos tyrinėtojams. O man žurnalo redakcija pasiūlė „pasikalbėti“ su Valančiumi iš šių dienų skaitytojo pozicijos. 

Einant prie asmenybės, lietuvių kultūros istorijoje įsitvirtinusios aukščiausioje hierarchijoje, pravartu pradėti nuo jos biografijos arba nuo pastangos praplėsti atmintyje įtvirtintas negausias, supaprastinantį ir trafaretinį asmens vaizdą teikiančias žinias. Savuoju vedliu po Valančiaus biografiją pasirinkau Vaclovą Biržišką, kurio biografiniuose tekstuose šio dvasininko veikla ir darbai aprašyti pakankamai išsamiai, su pagarba, bet be apriorinio pieteto. 

Toliau skaityti „Motiejus Valančius: ar jis kalba man?”

Parengė Deimantė Žukauskienė

---

Vasario 28-oji (senuoju stiliumi – vasario 16-oji) – žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo diena. Valančius dažnam tautiečiui asocijuojasi su pasakėčiomis apie Palangos Juzę ir Mikę Melagėlį,  blaivybės judėjimu Lietuvoje bei lietuvių kalbos puoselėjimu. Epaveldas.lt gausu šią veiklą atspindinčių dokumentų:

Apej brostwą błaiwistes arba nusiturieima / [M. Valančius]. / [M. Valančius]. – 1861

Pałąngos Juze / Motiejus Kazimieras Valančius]. – 1863

Dawatku kninga, arba Istatimas ir małdas isirasziusiuju i tretii zokana s. Prąnciszkaus. – 1864. – 491 p., [1] iliustr. lap.

Patarles zemajcziu. – 1867

[Pamokslų rinkinys] / [Motiejus Valančius ]. – 18—

Antano Tretininko pasakojimas. – Nauja patais. laida. – 1906. – 112 p. – (Vyskupo M. Valančiaus raštai)

Lietuviškieji diktandai pradedamomsioms mokykloms. – 1907. – 75 p.

Paskutinis ganytojo raštas / Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančausko. – 1911. – 9, [1] p.

Vaikų knygelė su paveikslėliais / [Motiejus Valančius]. – 1918

Historiae Lituaniae fontes minores. Ganytojiški laiškai / Motiejus Valančius. – 2000