Jau trisdešimt metų kaip džiaugiamės nepriklausomybe ir galimybėmis laisvai kurti savo valstybę. Šiame procese svarbūs ne tik valdžios žmonės, bet ir kiekvienas Lietuvos gyventojas įvairiais būdais (darbu, sumanymais, patirtimi, socialiniais ryšiais, materialiniais ištekliais) prisidedantis prie mūsų valstybės ir visuomenės raidos.
Naujausiųjų laikų Lietuvos istorija neatsiejama nuo laisvanoriškos ir prievartinės migracijos, įvairiose pasaulio šalyse susibūrusių lietuvių bendruomenių. Jei sovietinės okupacijos metais bendravimas tarp Lietuvos ir jos diasporos buvo ribojamas ir trukdomas, tai valstybingumo atkūrimas 1990 m. sudarė galimybes ne tik nevaržomam Lietuvos ir išeivijos bendravimui ir bendradarbiavimui, bet ir paskatino kai kuriuos užsienio lietuvius nuolatiniam gyvenimui pasirinkti Lietuvą. Į savo ar savo tėvų ar senelių gimtinę ėmė grįžti lietuviai iš įvairių pasaulio šalių. Jų buvimo ir indėlio į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą dažnai net nepastebime. Projektu „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui” siekiame atkreipti dėmesį į šiuos žmones, jų indėlį į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą.
Šį kartą kalbinome 2015 m. iš Rusijos į Lietuvą grįžusį Viktorą Bilotą, 1971 m. gimusi Tomsko srityje, tremtinio šeimoje. Kaip prisipažino šio pokalbio pašnekovas, Lietuva jam visad buvo svajonė, ją sapnuodavo net jos nematęs. Lietuvos vykdomos pagalbos Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimos narių sugrįžimo į Lietuvą bei integracijos programos leido V. Bilotui grįžti į Lietuvą ir įsijungti į Lietuvos visuomenę. Šiuo metu pašnekovas yra VDU doktorantas, projekto „Lietuvių Sibiriada“ vadovas, žmogus, kuris atsiradus galimybei, primena, kad lietuvių diaspora egzistuoja ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose.
V. Bilotą kalbino Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.
Linkime malonaus skaitymo!
Gal galėtumėte trumpai papasakoti savo šeimos migracijos istoriją.
1945 m. buvo išvežtas ir Komijos lageryje kalintas mano senelis. O kiti šeimos nariai (promočiutė, močiutė ir jos trys vaikai – mano tėvas, teta ir dėdė, senelio sesuo su vyru) 1951 m. rudenį (per operaciją „Ruduo“) buvo ištremti į Tomsko sritį. Jie traukiniais buvo atvežti į Tomską, paskui garlaiviu plukdyti į Šiaurę. Buvo spalio mėnuo, mažos upės sušalo. Jomis nebebuvo įmanoma toliau plaukti, bet dar nebuvo galima jomis ir važiuoti. Teko apie mėnesį laukti kol bus galima važiuoti ledu. Tuo metu mano giminaičiai, kaip ir kiti tremtiniai gyveno žeminėse. Kai upės sušalo, rogėmis žmones nuvežė į Narimo krašto gilumą, į taigą.
Pradžioje vietiniai sibiriokai juos priėmė blogai. Vaikai, galvodami, kad jie vokiečiai ar kažkokie fašistai išdaužė langus barake. Tik vėliau, kai susipažino, suprato, kad tremtiniai – žmonės kaip ir kiti, tada pradėjo bendrauti, draugauti. Bet taip atsitiko ne pirmaisiais metais. Pirmais metais mano giminaičiams buvo labai sunku, jie badavo. O dar ir paštininkė buvo nesąžininga – vogdavo iš Lietuvos siųstas siuntas. Kai ji susirgo, tada ėmė siuntiniai ateiti. Taip ir suprato. 1951 m. žiema ir 1952 m. pavasaris buvo labai sunkus metas.
Dėdė, nors tebuvo 15 metų, iškart pradėjo dirbti miške – taigoje. Jaunesni vaikai turėjo mokytis, eiti į mokyklą, bet turėjo nuo pirmos klasės pradėti, nes nemokėjo rusiškai.
Močiutė irgi turėjo eiti į mišką dirbti.
Toliau skaityti „Viktor Bilotas: širdis Lietuvoje”