Prisimenant Juozą Petrulį

Šių metų balandžio 20 dieną minime žymaus Lietuvos kraštotyrininko, muziejininko, esperantininko Juozo Petrulio 40-ąsias mirties metines. J. Petrulis (1904.IV.23-1975.IV.25) gimė Kupiškio valsčiuje, Rudikų kaime. Kraštotyra susidomėjo gana anksti. Jau mokykloje, mokytojo paskatintas, pradėjo užrašinėti tautosaką, gyvosios kalbos frazeologiją, senų žmonių atsiminimus apie baudžiavą. Mokėsi Kupiškio, Biržų gimnazijose. Nuo 1923 m. ėmė dalyvauti jaunimo organizacijose – Lietuvos jaunimo sąjungos, kiek vėliau „Kultūros“ būreliuose. Kartu su savo bendraminčiais jis įkūrė Lietuvos jaunimo sąjungos Salamiesčio „Žibinto“ skyrių.
Dar moksleivis būdamas J. Petrulis susižavėjo tolstojininkų idėjomis, o 1926 m., paveiktas antimilitarinio internacionalinio judėjimo, atsisakė tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Už tai buvos nuteistas 8 metus kalėti. Buvo kalinamas Kaune, Panevėžyje, vėliau perkeltas į Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimą.
Metai, prabėgę nelaisvėje, nenuėjo veltui. Jis skaitė spaudą, kurią atsiųsdavo jo draugai ir pažįstami, bendradarbiavo „Jaunimo“ laikraštyje, vertė tekstus iš esperanto kalbos į lietuvių kalbą, rinko žodžius „Lietuvių kalbos žodynui“. Po kalinimo jam sunkiai sekėsi susirasti rimtesnį užsiėmimą ir tik 1935 metais jis įsidarbino Žagarėje, kur bendravo su mokytoju Edvardu Levinsku, spaudos darbuotoju Juozu Kirliu ir kt.
1938 m. savo žemiečio muziejininko Pelikso Bugailiškio pakviestas J. Petrulis pradėjo dirbti „Aušros“ muziejųje. Čia jis įsitraukė ir į Šiaulių kraštotyros draugijos veiklą, vykdė žurnalo „Gimtasai kraštas“ sekretoriaus pareigas. Jis dalyvavo daugelyje etnografinių, kraštotyrinių ekspedicijų, aplankė atokiausias Lietuvos vietoves, o surinktą medžiagą apibendrinęs publikavo „Gimtajame krašte“ J. Papyvesio, J. Rudikiečio ir kt. slapyvardžiais, bendradarbiavo ir „Kultūroje“, „Jaunime“, „Lietuvos žiniose“.
1952-1958 metais Petrulis dirbo Istorijos ir etnografijos muziejuje, o 1958-1970 m. ̶ Vilniaus dailės muziejaus restauracinėse dirbtuvėse dailininku restauratoriumi. Greta muziejinių vertybių restauravimo ir toliau tęsė savo veiklą kraštotyrinėse ir kitose ekspedicijose liaudies meno, dailės, archeologijos paminklams tirti. Kartu su P. Bugailiškiu rinko Kupiškio ir jo apylinkių bibliografią – liko paruošiamoji medžiaga „Kupiškio kraštas“ (1953, 1955), „Kupiškio krašto bibliografinė medžiaga“ (1961), informaciją spaudoje apie Kupiškio vietoves. Surinko daug medžiagos apie liaudies skulptorius. Nemažai jos paskelbė žurnaluose „Kultūros barai“, „Mokslas ir gyvenimas“, leidinyje „Muziejai ir paminklai“ ir kt. Be to, jis buvo ir aktyvus esperanto kalbos propaguotojas Lietuvoje.
Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas šio senovės mylėtojo ir tyrinėtojo dokumentinis palikimas. Per savo įdomų ir spalvingą gyvenimą J. Petrulis sukaupė nemažą archyvą, kurio reikšmingiausią ir gausiausią dalį sudaro su jo kraštotyrine etnografine veikla susiję dokumentai. Ekspedicijų metu jis fiksavo tautodailininkų kūrybą, aiškino jų autorystę, rinko medžiagą knygai „Lietuvių liaudies menininkai“ ir užrašė daugiau nei 70 jų biografijų. Rašytiniame palikime saugoma medžiaga rengtai knygai „Lietuvių liaudies dievdirbiai ir menininkai“, „Medžiaga apie XIX a. lietuvių liaudies menininkus“, su dailėtyrininke Zita Žemaityte parengtas straipsnis „Trijų kartų dievdirbiai“. J. Petrulio tuo metu parašyti straipsniai – reikšmingi mūsų kultūros istorijai, iš kurių paminėtini: „Apie kupiškėnų poetus ir kultūros veikėją K. Gasiūną“, „Bitininkystė Varėnos apylinkėse“, „Kultūros paminklų būklės reikalu“, „Medžioklė ir žūklė Eržvilko apylinkėje“ ir kt. Išskirtina ir muziejų darbuotojų ekspedicijų užrašai, ataskaitos „Per Žemaičių kraštą“, „Apžvalginė ekspedicija po rytines apskritis“, „Muziejinių išvykų dienoraštis“ ir kt., liaudies papročių, meno, tautosakos užrašai „Alus“, „Apie senovės bitininkystę“, „Kaimų ir miestelių amatininkai“, „Bakšėnų sodžius“, „Gyvulių kapinės“ ir daugelis kitų. Nemaža pasakojimų J. Petrulis užrašė iš savo motinos Veronikos Petrulienės.
Vertingos taip pat J. Petrulio fotografuotos ir surinktos nuotraukos, sudaryti albumai. Viename iš jų – Valstybinio dailės muziejaus Vilniuje, Šiaulių kraštotyros draugijos nariai, Vilniaus valstybinio universiteto etnografinės ir kitų ekspedicijų dalyviai, gamtos vaizdai, o kitame – liaudies meno objektų nuotraukos. Nemaža ir Lietuvos medinės sakralinės architektūros, kultūros paminklų, liaudies menininkų, švietėjų pavienių ir grupinių nuotraukų.
J. Petrulis suvokė kraštotyrinio darbo svarbą mūsų kultūros istorijai ir jam paskyrė visą savo gyvenimą. Jo rankraštinis palikimas išlieka aktualiu, vertingu šaltiniu ir nūdienos tyrinėtojams.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*