Susipažinkite: miniatiūrinės knygelės

Retų knygų ir rankraščių skyriaus saugyklose – daugybė dokumentų, tačiau akį traukia ne tik rankraščiai, didelio formato inkunabulai ar toros, bet ir mažosios knygelės, sudėliotos į saugyklos spintas.

Jų gausa, neįprastas formatas, o neretai – ir forma, sudomina ir kviečia susipažinti plačiau.
Knygotyros enciklopediniame žodyne pateikiamas toks apibrėžimas: „miniatiūrinis leidinys – tai mažo formato leidinys, ne didesnis kaip 100 x 100 mm, išspausdintas smulkiu, bet lengvai skaitomu šriftu“.


Jau antikos laikais senųjų romėnų rašytojų veikaluose pasitaiko informacijos apie miniatiūrines knygas. Plinijus Vyresnysis enciklopediniame veikale „Gamtos istorijos“ pasakoja apie Homero „Iliadą“, kurios 24 giesmės surašytos smulkiausiu šriftu į ploną pergamentinį ritinėlį, telpantį riešuto kevale. Įdomu tai, kad šiuos ritinėlius prireikus buvo lengva paslėpti kišenėse ar drabužių klostėse. Viduramžiais miniatiūriniais leidiniais buvo galima pateikti sutrumpintus religinius tekstus, maldynus, įvairius kalendorius.
Seniausia identifikuota miniatiūrinė knyga – Gutenbergo mokinio Peterio Scheferrio 1468 m. išspausdinta 12° (65 x 94 mm) knyga. Du defektuoti pergamentiniai šios knygos lapeliai saugomi Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje. Pažymėtina, kad daugiausia buvo leidžiamos religinio turinio miniatiūrinės knygelės. Dažniausiai buvo spausdinami nedidelės apimties kūriniai – maldų rinkiniai.
Ilgainiui keitėsi miniatiūrinių knygelių dydis ir šriftas, bet jos vis tiek išliko nedidelio formato. Pradėta spausdinti įvairius aforizmų rinkinėlius ir autorių veikalus (Ciceronas, Vergilijus, Dantė ir kt.). Miniatiūrinės knygelės pradėtos iliustruoti ir puošti.
XVIII a. knygelių formatas vis mažėjo. Kultūrinė aplinka reikalavo nedidelių spausdinimo technikos stebuklų – knygutės turėjo tilpti pirštinaitėse, drabužių klostėse. Pradėti spausdinti miniatiūriniai kalendoriai. XIX a. išleidžiama daug grožinės literatūros miniatiūrinėse knygelėse.
Miniatiūrines knygeles leido Latvija, Estija, Rusija, Vokietija, Vengrija, Prancūzija, Lenkija, JAV, Olandija ir kitos šalys.
XIX a. miniatiūros pradedamos spausdinti ir lietuvių kalba. XX a. miniatiūros lietuvių kalba – tai dažniausiai religinio turinio leidinukai, kalendoriukai, nedidelės apimties grožiniai ir enciklopedinio pobūdžio leidinukai, žodynėliai, aforizmai ir pan. 1928 m. išleista maldų knygelė „Angelų sargas“, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pasirodė knygelė „Nauja meilės kalba pašto ženklų pagalba“, 1938 m. išleistas Vytauto Liutkaičio miniatiūrinis vadovėlis „Matematikos formulos gimnazijos kurso ribose“.
NB Retų knygų ir rankraščių skyrius turi 885 miniatiūrines knygeles, kurios apima laikotarpį nuo XIX a. iki šių dienų. Knygelės parašytos lietuvių, rusų, vokiečių, lenkų, prancūzų, anglų kalbomis. Dalis leidinukų išleisti sukaktims ar jubiliejams paminėti, todėl juos galima vadinti proginiais leidinėliais (proginėmis miniatiūrinėmis knygelėmis). Vienas pavyzdžių – dvi knygelės, išleistos pirmosios lietuviškos knygos 450-mečiui paminėti. Viena iš jų – 1995 m. Viliaus Užtupo išleista knygelė „Pirmajai lietuviškai knygai 450 metų“ (14,1 x 16,5 mm), o kita – tais pačiais metais išleistas sumažinto formato faksimilinis leidinys – „Martyno Mažvydo Katekizmui 450 metų“ (90 x 63 mm). Mažiausia rinkinio knyga – 2011 m. Vytauto Kuso išleista miniatiūrinė knygelė „Pojūtis“ (9 mm). Seniausios knygelės – 1806 m. išleista „Le Petit paroissien de l’enfance“ („Mažoji vaikystės maldaknygė“) ir 1824 m. – „Historya Polska“ („Lenkijos istorija“).
Kolekcija toliau pildoma.

  

Naudotasi: Trumpis Vytautas. Miniatiūrinė knyga/ Knygotyra. 2002. Nr.38.

Parengė Jolita Andrukaitienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*