Bibliotekos tinklaraščiai

Valstybingumo erdvėje vasario mėnesį vyksiantys renginiai, parodos, ekspozicijos

Valstybingumo erdvėje vyksta kultūrinė ir edukacinė veikla, skatinanti ugdyti pilietiškumą, skirta gilintis į šalies istorijos, jos valstybės tapsmo procesus, šiandienos politinius, visuomeninius reiškinius ir aktualius įvykius.

Pristatome vasario mėnesį Valstybingumo erdvėje vyksiančius renginius, taip pat kviečiame aplankyti čia eksponuojamas parodas, susipažinti su šioje erdvėje saugoma prof. Vytauto Landsbergio asmenine biblioteka.

Įėjimas į visus renginius laisvas.


Vasario 5-26 d.: paroda „Surask Vytį : Vyčio atvaizdai XVI-XVIII a. leidiniuose“

Parodoje pristatomi Vyčio – Lietuvos Respublikos herbo – atvaizdai senuose ir retuose leidiniuose: eksponuojami XVI-XVIII a. leidiniai lotynų ir lenkų kalbomis, saugomi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Retų knygų ir rankraščių skyriuje bei Nacionaliniame publikuotų dokumentų archyviniame fonde). Parodos autorė – Karina Basiul. Parodą parengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamentas

Paroda veiks iki vasario 26 d.


Vasario 13 d. 17.30 val.: Vidmanto Valiušaičio knygos „Ponia iš Venecijos tavernos: mūsiškiai ir kiti prašalaičiai savojoje istorijoje“ sutiktuvės.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato leidyklos „Žara“ išleistą Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovo Vidmanto Valiušaičio knygą „Ponia iš Venecijos tavernos. „Mūsiškiai“ ir kiti prašalaičiai savojoje istorijoje“. Tai autoriaus tekstų, skelbtų portaluose DELFI.lt, lrytas.lt, TV3.lt, Bernardinai.lt, dienraštyje „Lietuvos žinios“, mėnraštyje „Kultūros barai“ ir kitose žiniasklaidos priemonėse, rinktinė. Knygoje plačiai nagrinėjami tragiškieji 1940–1941 metų įvykiai Lietuvoje, pateikiamas istorinis kontekstas mūsų šalyje ir Europoje, istorinių patirčių sąsajos su dabartimi. V. Valiušaitis šia knyga pratęsia ir pagilina 2013 m. išleistos savo knygos „Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940–1941 metai“ nagrinėjamą problematiką.

Knygos pristatyme dalyvaus istorikai dr. Rasa Čepaitienė ir dr. Juozas Skirius, politologas ir istorikas dr. Kęstutis Girnius, knygos autorius Vidmantas Valiušaitis. Renginį moderuos Nacionalinės bibliotekos Strateginės plėtros departamento Informacijos analitikos skyriaus vadovas Ginas Dabašinskas.


Vasario 14 d. 18 val.: dr. Jono Rudoko knygos „Žygis į Nepriklausomybę. Kaip gimė Lietuvos Respublika“ pristatymas.

Pasitikdama neeilinį valstybės atkūrimo jubiliejų, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka siūlo susipažinti su istoriniu leidiniu, skirtu 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimo šimtmečiui.

„Vasario 16-osios aktas nebuvo atsitiktinis įvykis, veltui gauta likimo dovana. Tai mūsų tautinio judėjimo, to nepaprastai sunkaus ir ilgo ištisą šimtmetį užtrukusio tautos žygio į Nepriklausomybę apvainikavimas, jo rezultatas. Mūsų tautai XIX a. antrojoje pusėje daug kas pranašavo neišvengiamą pražūtį – o ji ne tik išgyveno, bet ir sukūrė savo tautinę valstybę – Lietuvos Respubliką. Kodėl ir kaip tai galėjo atsitikti, kam labiausiai už tai turime būti dėkingi?“ – klausia istorikas, socialinių mokslų daktaras, rašytojas  J. Rudokas savo naujausioje knygoje „Žygis į Nepriklausomybę. Kaip gimė Lietuvos Respublika“, kurią išleido leidykla „Gairės“.

Remiantis Nepriklausomybės kūrėjų, įžymių istorikų darbais, XIX–XX a. periodika ir archyviniais dokumentais, leidinyje pasakojama apie visuomenei mažiau žinomus ar primirštus mūsų laisvės kovų dalyvius, apibendrinamas ilgai trukęs tautos žygis į laisvę.

Renginyje dalyvaus knygos autorius dr. Jonas Rudokas, dr. Juozas Marcinkevičius, dr. Apolinaras Čepulis ir knygos redaktorius  Algimantas Kusta.


Vasario 15 d. 19.00 val.: prof. Vytauto Landsbergio knygos „Iš signatarų balkono ir kitur: vasario 16-oji 1989–2017 m.“ sutiktuvės.

Jubiliejinės Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į ką tik iš spaustuvės atkeliavusios Vytauto Landsbergio knygos „Iš signatarų balkono ir kitur: Vasario 16-oji 1989–2017“ sutiktuves.

Vasario 16-oji neįsivaizduojama be pirmojo faktinio atkurtos Lietuvos vadovo –  Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko V. Landsbergio –  kalbos iš Pilies gatvėje esančių visiems puikiai žinomų Signatarų namų balkono. Šis sveikinimas jau tapo tradicija, ji nenutrūks ir šiemet, iškilmingai minint šimtąjį valstybės jubiliejų.

Visos šios istorinės kalbos sugulė į naująją V. Landsbergio knygą. Į ją sudėtos ir kitos įvairiuose Vasario 16-osios minėjimuose sakytos įžymaus politiko kalbos.

Džiaugiamės, kad išleisti šią knygą profesorius V. Landsbergis patikėjo Nacionalinei bibliotekai.

Naujausios knygos sutiktuvėse profesorių kalbins Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys, ištraukas iš knygos skaitys aktorius Rimantas Bagdzevičius.


Vasario 19–23 d. nuo 8 val. iki 17 val.: Tarptautinei gimtosios kalbos dienai paminėti skirtas vaizdo įrašas „Ką jaučiu, kai kalbu lietuviškai“.

Kaip kalbėti taisyklingai, aptariame dažnai. O kaip jaučiasi žmonės, kuriems savo profesiniame gyvenime tenka vartoti lietuvių kalbą labai kūrybiškai? Lietuvių kalbos instituto Lituanistikos židinio parengtame filmuke „Ką jaučiu, kai kalbu lietuviškai“ apie savo santykį su lietuvių kalba pasakoja jauni, kūrybingi, žinomi ir ne tokie garsūs Lietuvos žmonės: Beata Tiškevič, Paulius Ambrazevičius, Elžbieta Latėnaitė ir kiti. Mums itin džiugu, kad tarp jų yra ir mūsų kolegė, Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Judaikos skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja Miglė Anušauskaitė, kurios komiksų knyga „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“ portalo 15min pernai surengtuose metų knygos rinkimuose skaitytojų ir ekspertų komisijos sprendimu išrinkta geriausia knyga lietuvių autorių knygų kategorijoje.

Kviečiame užsukti į Valstybingumo erdvę ir pasiklausyti jaunųjų kūrėjų minčių.


Vasario 27 d. 17 val.: humanitarinių mokslų daktarės Olgos Mastianicos paskaita „Ar moderniai lietuvių tautai reikalingi bajorai?“

 Lietuvos istorijos instituto mokslininkė O. Mastianica sako, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Lietuvoje įsivyravus etnokultūrinės tautos sampratai buvo perkonstruojama ir socialinė visuomenės sankloda. Lietuviškojo nacionalizmo programa tautos pagrindu laikė lietuvių kalbą išsaugojusius valstiečius, o jų vedliais galėjo būti inteligentija. Tačiau buvo puoselėjama ir tokia mintis, kad vien šių dviejų socialinių sluoksnių visaverčiam tautos egzistavimui nepakanka. Tuo laikotarpiu lietuviškojo nacionalizmo programoje konkuravo dvi idėjos: arba „išgryninti“ tautinę bendruomenę ją atribojus nuo tariamų svetimkūnių (kitakalbės bajorijos), arba, pasitelkus atitinkamus simbolius bei vertybes, „sugrąžinti“ šią socialinę grupę į tautinę bendruomenę.

Kviečiame pasiklausyti paskaitos ir padiskutuoti.


Vytauto Landsbergio asmeninė biblioteka

Valstybingumo erdvės atvirajame fonde kaupiamas ir saugomas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko profesoriaus Vytauto Landsbergio asmeninės bibliotekos rinkinys, 2017 metų spalio 11 dieną dovanotas Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai. Šiuo metu turimą per 3 tūkst. vienetų kolekciją sudaro knygos, periodika, natos. Laipsniškai pildomos kolekcijos, kurioje gausu leidinių ne tik lietuvių, bet ir anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų, latvių, estų, rusų, švedų, suomių ir kitomis kalbomis, tematika be galo įvairi: šiuolaikinė politika, diplomatija, muzikologija, tautosaka, religija, istorija, lietuvių ir užsienio grožinė literatūra, menotyra, meno albumai.

Dauguma knygų yra autografuotos, dedikuotos prof. V. Landsbergiui ir Gražinai Ručytei-Landsbergienei.

Landsbergio asmeninė biblioteka laisvai prieinama visiems lankytojams.

 

Valstybingumo erdvėje filmavo režisierius Arvydas Reneckis

Vasario 6 d. Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje vyko dokumentinio filmo  „Amerikos lietuvių istorija“ filmavimas. Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorę Jolantą Budriūnienę, istoriką, diplomatą prof. Alfonsą Eidintą, Lituanistikos skyriaus vadovę dr. Giedrę Milerytę-Japertienę ir skyriaus vyr. metodininkę-tyrėją, buvusią JAV lietuvių laikraščio „Draugas“ redaktorę dr. Dalią Cidzikaitę kalbino filmo režisierius Arvydas Reneckis. 

 

1818 metai ir skaičiai

Raguvos bažnyčios nuotrauka iš Panevėžio apskr. G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos fondų

Statistika gali būti nuobodi: ne kiekvienam užtenka kantrybės tyrinėti lenteles ir grafikus su daugybe skaičių. Tačiau šįkart imkim ir persikelkim į 1818 metus, į Raguvos parapiją.
Prieš du šimtus metų čia gimė 113 kūdikių: 58 mergaitės ir 55 berniukai. Kadangi luomai vis dar egzistavo, 10 mergaičių ir 12 berniukų gimsta bajorais, likę – valstiečiais.
Gimus žmogui suteikiamas vardas, kartais ir keli. Populiariausi moterų vardai – Ona (8), Agnė, Barbora, Elžbieta, Karolina, Kotryna (po 3). Populiariausi vyrų vardai – Jonas (6), Antanas (4), Baltramiejus, Ignotas, Juozapas, Kazimieras (po 3). Kartais kūdikiams suteikdavo du vardus. Atrodytų, bajoriška – bet bajorų tarp tokių dvivardžių tik pusė.
Būta ir nesantuokinių, kaip rūsčiai rašė klebonas „Ex illegitimo thoro“ – iš neteisėto ryšio, vaikų. Tokių gimė septyni: 4 mergaitės ir 3 berniukai, visi valstiečių luomo.
1818 m. Raguvos bažnyčioje atšvęstos 29 vestuvės: 5 bajorų, 24 – valstiečių. Ko gero abejonių nekyla, kad bajorai su bajorais, o valstiečiai tik su valstiečiais tuokėsi.
Paskutinis įrašas, fiksuojamas bažnyčių metrikose – mirtis. 1818 m. Raguvos parapijoje mirė 60 žmonių: 27 moterys ir 33 vyrai. Prieš mirtį visi lygūs: luomas nežymėtas, mirties priežastis taip pat. Daugiausiai mirdavo kūdikių iki 3 metų – 25, vaikų 3-16 metų – 15, suaugusių iki 50 metų – 15. Tik vienas mirusysis buvo vyresnis nei 50 metų.
Tokia buvo Raguvos parapijos statistika 1818 metais.
Norintiems išsamiau susipažinti su Raguvos parapijos dokumentais: 1668–1846 m. gimimo, 1811–1842 m. santuokos, 1805–1918 m. mirties metrikų knygomis ir genealogijai itin vertinga 1827–1833 m. priešsantuokinės apklausos knyga, siūlome užsukti į Lietuvos nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrių, o greitu laiku ieškoti ir portale E.paveldas.

Parengė Vytautas Smilgevičius

Valstybingumo erdvėje diskutuota apie lietuvių paveldą užsienyje

Sausio 26 dieną Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengta apskritojo stalo diskusija „Lietuvių išeivijos paveldas“ tapo gera proga apžvelgti ne tik užsienyje esančio lietuviškojo paveldo padėtį, įvardyti iššūkius ir problemas, bet ir pasidalyti nuveiktais ir dar tik planuojamais darbais.

Renginį pradėjo praėjusį rudenį įgyvendinto projekto „Tikslas – Amerika“ dalyvis ir vadovas Augustinas Žemaitis. Jis papasakojo apie 16 dienų trukusią kelionę po rytines Jungtines Amerikos Valstijas, lankant lietuviškas vietas, fiksuojant nykstantį nekilnojamąjį paveldą, klausantis vietos lietuvių pasakojimų. A. Žemaitis, lietuvišku paveldu už Lietuvos ribų besidomintis nuo 2012 metų, yra įsitikinęs, kad jo projektas yra svarbus ne tik JAV lietuviams, bet ir pačiai Lietuvai. Projekto „Tikslas – Amerika“ vadovo nuomone, privalu rasti naujų būdų, kaip išsaugoti svetur esantį lietuvišką paveldą. Jo siūlymu, tai galėtų būti savanorystė ar turizmas.

Lietuvos vyriausiasis archyvaras Ramojus Kraujelis konstatavo, kad šiandien, deja, nėra tinkamų pajėgų aprašyti lietuviškąjį paveldą užsienyje ir kartu pasidžiaugė projekto „Tikslas – Amerika“ dalyvių iniciatyva. Jis pasiūlė projektą tęsti – ne tik Amerikoje, bet ir kitose šalyse, kuriose taip pat yra lietuviškojo paveldo. Nepaisant finansinių ir žmogiškųjų išteklių trūkumo Lietuvoje ir išeivijoje, šis bei tas šioje srityje jau nuveikta. 2010–2011 metais buvo sudaryti bendri planai su užsienio lietuviais dėl išeivijos archyvų tvarkymo. Užsibrėžta identifikuoti ir aprašyti JAV, Australijos ir kitų šalių lietuvių paveldą. Kiekvienais metais mažiausiai viena, o dažniausiai – dvi Lietuvos archyvų specialistų grupės vyksta skirtingomis kryptimis tyrinėti ir aprašyti paveldo. R. Kraujelis paminėjo naują tendenciją – į Lietuvą atkeliauja vis daugiau išeivijoje sukaupto rašytinio paveldo, neseniai didelė tokių dokumentų siunta Lietuvą pasiekė iš Australijos. Archyvarų pagalbos iš Lietuvos laukia ir Brazilijos lietuviai.

Lituanistikos tyrimo ir studijų centrui (Čikaga, JAV) diskusijoje atstovavęs Arvydas Reneckis, šiuo metu Lietuvoje filmuojantis dokumentinį filmą apie JAV lietuvių istoriją, pabrėžė, kad šis centras yra vienas iš lietuvybės stulpų Šiaurės Amerikoje. „Jei jis bus pajudintas, tai yra, jei iš jo bus išvežtas ten keletą dešimtmečių kauptas paveldas, mes nupjausime šaką, ant kurios sėdime“, – sakė JAV lietuvis. Jis pasiūlė, užuot skubėjus, padaryti vieną precedentą, kuris taptų pavyzdžiu kitiems mainams ir projektams: viešėdamas Lietuvoje A. Reneckis jau pradėjo derybas su Lietuvos centriniu valstybės archyvu dėl LTSC saugomų vaizdo ir garso archyvų skaitmeninimo Lietuvoje.

Diskusijoje dalyvavęs Vilniaus universiteto muziejaus direktorius Ramūnas Kondratas neslėpė fakto, kad užsienyje (konkrečiai – Jungtinėse Amerikos Valstijose) esantis lietuvių paveldas išgyvena sunkius laikus: vienur susiduriama su neaiškia pastatų, kuriuose yra įsikūrę archyvai, ateitimi, kitur sudarytos netinkamos dokumentų saugojimo sąlygos. R. Kondrato nuomone, būtina visa, kas reikšmingiausia, nedelsiant pradėti skaitmeninti ir saugoti visiems lengvai prieinamame globalios Lietuvos skaitmeniniame archyve.

Renginio dalyviai pripažino privačios iniciatyvos būtinybę siekiant išsaugoti lietuvišką paveldą užsienyje, nes asmeninis susidomėjimas paveldu siekia kur kas toliau ir giliau nei apmokama iniciatyva – projektas „Tikslas – Amerika“ yra puikus to įrodymas.

Nacionalinės bibliotekos projekto „Pokalbiai apie emigraciją 3“ dalyviai susitiko Vilkyškių miestelyje

Iš kairės: dr. renginio vedėja Dalia Cidzikaitė, Barbora Butkutė, Matas Mačiulaitis ir Dovydas Kaminskas

Tradicinė edukacinių renginių ciklo „Pokalbiai apie emigraciją“, organizuojamo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, dalis yra gimnazistų susitikimas su emigracinės patirties turinčiais žmonėmis. Kadangi projekte „Pokalbiai apie emigraciją 3“ dalyvauja Tauragės apskrities gimnazijos, šį kartą susitikimas surengtas Vilkyškių miestelyje. Gimnazistams apie savo patirtis Lietuvoje ir užsienyje pasakojo trys jauni veiklūs žmonės: programos „Kurk Lietuvai“ dalyviai Barbora Butkutė bei Matas Mačiulaitis ir Tauragės rajono savivaldybės mero patarėjas Dovydas Kaminskas.

Baigęs teisės bakalauro studijas Mykolo Romerio universitete, D. Kaminskas studijas tęsė Kopenhagos universitete, drauge stengdamasis iš aplinkos paimti viską, kas įmanoma, pavyzdžiui, būtent Danijoje jis pamėgo bėgioti ilgas distancijas. Nors Kopenhagą jaunasis politikas laiko antrąja savo gimtine, jis iki šiol ryškiai prisimena ratukų dardėjimą, traukiant lagaminą per šaligatvio trinkeles, kai kaskart sugrįždavo į Lietuvą. Viešėdamas Lietuvoje pastebėdavo, kad šalis keičiasi, o jis tuose pokyčiuose nedalyvauja. Nors Kopenhagoje buvo susikūręs komfortišką gyvenimą, D. Kaminskas sugrįžo į Lietuvą ir pasirinko politiko karjerą savivaldoje. Už tarptautinę patirtį pokyčiams regionuose D. Kaminskas buvo apdovanotas „Globalios Lietuvos apdovanojimu 2017“. Tiesa, ne visi jo veiklą vertina pozityviai: jaunasis politikas minėjo, kad kartais susiduria su požiūriu „Dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo, o…“.

B. Butkutė pirmą kartą „emigravo“ dar gyvendama Lietuvoje – iš gimtosios Plungės išvykusi mokytis į Kauno technologijos universiteto gimnaziją. Baigusi mokyklą, išvyko į Prancūziją, kur studijavo prestižiniame Paryžiaus politikos mokslų institute (Institut d’études politiques de Paris, Sciences Po). Paskutiniaisiais studijų metais leidosi į dar tolimesnę kelionę: kaip mainų studentė išvyko į Seulą, Pietų Korėją. Anot merginos, Prancūzijoje ji jautėsi esanti rytų europietė, o Pietų Korėjoje dėl kultūrinio skirtumo pajuto, kad yra tiesiog europietė. Mergina neslėpė, kad grįžimas į Lietuvą nebuvo lengvas: kad ir dėl to, kad draugų susirandame mokykloje ir studijų metais, vėliau draugystės formuojasi sunkiau, o ji studijų Lietuvoje nepatyrė. Darbo paieškos priminė nėrimą į nežinomus vandenis – neturint užnugario, teko pradėti nuo pirmojo laiptelio ir kilti pamažu. Dabar, prisijungusi prie programos „Kurk Lietuvai“, B. Butkutė darbuojasi Sveikatos apsaugos ministerijoje, ją dominančioje psichinės sveikatos srityje.

Komercinės teisės magistras M. Mačiulaitis – gimnazistų kraštietis, kilęs iš Jurbarko. Vaikinas šaknų nepamiršta: 2016 m. su bendraminčiais įkūrė „City Alumni Jurbarkas“, kuruoja šio klubo veiklą. M. Mačiulaičio išvykimas iš Lietuvos buvo trumpiausias – „Erasmus“ studijos Gento universiteto Teisės fakultete, Belgijoje. Įgijęs patirties užsienyje ir advokatų kontorose, kur dirbo nuo antro kurso, M. Mačiulaitis pasuko į viešąjį sektorių: dabar pagal programos „Kurk Lietuvai rotaciją“ dirba Finansų ministerijoje, kur rūpinasi valstybės valdomų įmonių (VVĮ) skaidrumo ir valdymo efektyvumo didinimu. „Kviečiu ir linkiu surasti tai, kas gyvenime labiausiai „veža“, – gimnazistams linkėjo teisininkas.

Visi pokalbio dalyviai gimnazistus skatino aktyviai įsilieti į nevyriausybines organizacijas, socialines ir kitas iniciatyvas. D. Kaminskas kaip svarstytiną variantą rekomendavo Vakaruose populiarius vadinamuosius „gap year“, kai jauni žmonės ne iš karto stoja į universitetą, o, pavyzdžiui, metus savanoriauja ir pamąsto, ko nori iš gyvenimo. Į pokalbį įsijungusi LNB DPTD skyriaus vedėja dr. Giedrė Milerytė-Japertienė akcentavo, kad mokslas yra tiek galimybė „prailginti jaunystę“, išsyk neįsiliejant į darbo rinką, tiek plačiau pamatyti pasaulį. Nors gimnazistų primygtinai neskatino likti tėvynėje, istorikė priminė, kad egzistuoja specifinės sritys, kurias iš esmės įmanoma studijuoti tik Lietuvoje: „Kur jūs dėsitės, jeigu patinka lietuvių kalba arba Lietuvos istorija?“.

Projektas „Pokalbiai apie emigraciją“ pirmą kartą įgyvendintas 2015 m. Projektu siekiama plėsti mokinių žinias apie emigraciją, padėti susidaryti argumentuotą nuomonę apie šį Lietuvai itin aktualų reiškinį. Renginių ciklą sudaro paskaitos apie lietuvių emigracijos bangas ir lietuvius pasaulyje, sakytinės istorijos dirbtuvės, kuriose gimnazistai mokosi atlikti interviu, mokinių gyvi pokalbiai su gyvenimą užsienyje patyrusiais ar svetur tebegyvenančiais žmonėmis ir surinktos informacijos analizė. Ciklą tradiciškai vainikuoja gimnazistų debatai, kurie ir šiais metais vyks Nacionalinėje bibliotekoje.

Projektą „Pokalbiai apie emigraciją 3“ remia Lietuvos kultūros taryba.

Panelės Mary L. Benton kelionė į Lietuvą 1919 metais

Parengė Dalia Cidzikaitė


Panelės Mary L. Benton ataskaitos titulinis puslapis.

1919 metai Lietuvai buvo išbandymų metai. Nepriklausomybę paskelbus 1918 metų vasario 16-ąją, 1919 metais ją de jure buvo pripažinusi tik Vokietija. Tais metais ji kovojo ne vienu, o trimis frontais: su bolševikais, bermontininkais ir Lenkija. Neramu buvo ir likusioje Rytų Europoje – Vokietijos kapituliacija įžiebė karų virtines ir atnešė sumaištį dėl naujų valstybių galios. Tad nors Pirmasis pasaulinis karas baigėsi 1918-ųjų lapkričio 11-ąją, formali taikos sutartis pasirašyta tik 1919 m. birželio 28 d. Esant tokiai politinei padėčiai, keliauti po Europą buvo sudėtinga, kartais – net rizikinga, tačiau įmanoma. Tokią kelionę 1919 metų ankstyvą pavasarį iš Paryžiaus per Berną į Lietuvą atliko ir vėliau aprašė panelė Mary L. Benton, pasaulinės organizacijos „Jaunųjų moterų krikščionių asociacija“ (angl. Young Women‘s Christian Association, arba Y.M.C.A.) atstovė[1].

Panelė Benton į kelionę leidosi su ponia de Turczynowicz 1919 metų kovo 25 d. Žinodamos, jog Prancūzijoje bus sunku gauti užsienio pasus kelionei per Vokietiją, moterys nuvyko į Šveicariją. Nors Berne leidimo keliauti teko laukti savaitę, gavusios dokumentus Vokietiją jos pravažiavo be problemų. Pasak p. Benton, ji ir jos kompanionė buvo pirmos Pirmojo pasaulinio karo sąjungininkų moterys, Vokietijos sieną kirtusios iš rytų. Autorė rašo, jog nors Vokietijoje joms niekas negrėse, vis dėlto ji pastebėjusi aplinkinių priešiškumą. Pati šalis ir jos gyventojai autorei pasirodė niūrūs ir prislėgti.

Su savimi moterys vežėsi 16 dėžių su Raudonojo Kryžiaus medicinos reikmenimis. „Mums pasisekė, kad reikmenys Kauną pasiekė tuo pačiu traukiniu, kuriuo vykome ir mes, ir kad jų netikrino pasieniečiai“, – rašo p. Benton. Man jos buvo prigąsdintos, jog Miunchene dėžės būtinai bus patikrintos ir atidarytos, kitais žodžiais tariant, pavogtos. P. Benton žiniomis, tos 16-ka dėžių buvo pirmoji medicininė pagalba Lietuvai po karo.

Kauną p. Benton ir jos palydovė pasiekė praėjus keturioms dienoms po išvykimo iš Berno. P. Benton Lietuvoje neplanavo ilgai užsibūti, deja, susirgusi raupais, Kaune ji turėjo praleisti tris savaites. Tolesniuose ataskaitos puslapiuose autorė pateikia žinių apie Lietuvos politinę padėtį ir ekonomines sąlygas, gyventojų sveikatą ir medicinos pagalbą, religiją, tuo metu Lietuvoje veikusias šalpos organizacijas, pasidalija mintimis apie galimybę Lietuvoje įkurti jos atstovaujamos organizacijos skyrių.

Benton rašo, jog Lietuva nepriklausomybę paskelbė 1918 metų vasario 26 dieną (matyt, klaida įsivėlė bespausdinant mašinėle). Pasak jos, naujai suformuotai Lietuvos vyriausybei pritarė ir 75 000 lietuvių Amerikoje, susirinkusių New Yorke. Jos žiniomis, iš viso gyvena 6 mln. lietuvių, įskaičiuojant ir baltarusius (White Russians), kurie, p. Benton teigimu, nori būti Lietuvos valstybės dalimi. Matyt, tokią žinią jai kažkas įteigė viešnagės Kaune metu. Lietuvių kilmės asmenų ji priskaičiuoja 4 mln. Ir šiuo atveju viešnia iš užsienio pasirėmė tuometinės lietuvių propagandos duomenimis.

1919 metų padėtį Lietuvoje moteris įvardijo kaip sunkią ir kritinę. Pasak jos, Lietuvos vyriausybės atstovai nusipelnė „mūsų pagarbos už ištvermę ir moralinę laikyseną“, nes šiuo metu jie priversti šalį valdyti vokiečių okupacijos sąlygomis. Vokiečiai kontroliuoja geležinkelį, telegrafą, telefoną bei elektros tiekimą. Vokiečių Kauno gatvėse yra tiek, kad vienam lietuviui tektų 10 vokiečių kareivių. Ji taip pat pastebi, jog Vilnius tuo metu priklausė bolševikams ir kad beveik pusė šalies buvo jų rankose.

Autorė gyvai aprašo gegužės 8 dienos įvykį, kai vokiečiai išgirdo apie karo taikos sąlygas. Sulaukę žinių, tūkstančiai kareivių apsupo viešbutį „Metropolis“, kur buvo apsistoję užsienio misijų atstovai ir svečiai. Dauguma kareivių, atėję su ginklais ir rankinėmis granatomis, reikalavo nuplėšti prie viešbučio iškeltas Antantės narių vėliavas. JAV misijos atstovas papulkininkis Dawley buvo pasiųstas pasikalbėti su vokiečių karininkais ir įkalbinti nesiimti jokių veiksmų. „Per visą mūsų buvimo laiką [viešbučio] pirmojo aukšto laiptų aikštelėje stovėjęs kulkosvaidis su pražiota burna, nutaikyta į paradines duris, atrodė lyg būtų pačioje tinkamiausioje vietoje“, – prisiminė moteris. Bandydami sukontroliuoti padėtį, lietuviai padidino savo kareivių skaičių viešbutyje ir atgabeno dar vieną kulkosvaidį. P. Benton rašo, jog vėliau vokiečių karininkai prisipažinę, jog jiems buvo nelengva nuraminti savo įsismarkavusius kareivius ir užkirsti kelią smurtui.

„Lietuva trokšta ir, aš nuoširdžiai tuo tikiu, tai daro teisėtai, nepriklausomybės pripažinimo iš sąjungininkių, – pastebi autorė. – Būtent dėl to [pripažinimo neturėjimo] ji kiekviename posūkyje vis suklumpa. <…> Aš tikiu, kad Lietuvos siekis yra teisėtas ir kad ji gali tapti stipria ir laisva tauta su tvirtu moraliniu stuburu.“

Nors ataskaitos autorė savo kelionės į Lietuvą tikslų aiškiai neįvardija, sprendžiant, kiek daug dėmesio ji skiria apžvelgdama sąlygas Lietuvoje atidaryti jos atstovaujamos Jaunųjų moterų krikščionių asociacijos skyrių, į Lietuvą ji vyko būtent dėl to. Skyreliuose „Y.M.C.A. poreikis“ ir „Praktiniai pasiūlymai“ p. Benton pastebi, jog čia asociacija tikrai yra laukiama ir kad tokį pageidavimą išsakęs net pats šalies prezidentas (Antanas Smetona). „Žmonėms, taip prislėgtiems karo, visos [mūsų] organizacijos veiklos būtų naudingos, – pastebi p. Benton, – higienos ir doro gyvenimo pamokos moterims ir merginoms, kambarinių darbas moterims ir tinkami pasilinksminimai jaunimui, sveikatos priežiūra ir žaidimai vaikams ir t. t.“ Autorės nuomone, lietuviams kaip niekad reikia padrąsinimo ir vilties, o laiku į Lietuvą atėjusi organizacija būtų sutikta su dėkingumu. „Tikiu, kad tai puiki galimybė [mūsų organizacijai] ir kad ja reikėtų pasinaudoti“, – savo ataskaitą apie viešnagę Lietuvoje baigia Jaunųjų moterų krikščionių asociacijos atstovė[2].

[1] Mary L. Benton kelionės aprašymas „Report on Trip to Lithuania“ (Ataskaita apie kelionę į Lietuvą) – keturi su puse mašinraščio puslapiai – saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus kolekcijoje (Jono Šliūpo fondas).
[2] Remiantis interneto duomenimis, Y.M.C.A. Lietuvoje pradžia laikomi 1932 metai, kai Lietuvoje apsilankė oficialūs organizacijos atstovai. Y.M.C.A. Lietuvoje atsikūrė 1994 metais. Išteklius internete: http://www.ymca.int/member/ymca-in-europe/ymca-lithuania/
Top