Biržiškų šeimos pėdsakai Nacionalinėje bibliotekoje

Rima Dirsytė


Viktoras, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos. 1934 m.

Lietuviai visais laikais  gerbė mirusiuosius ir laikė šventa pareiga įvykdyti  mirštančiojo šeimos nariams žodžiu ar raštu pareikštą savo paskutinę valią. Tiek Sibiro tremtinių, tiek nuo sovietų į svetimas šalis pasitraukusių mūsų tautiečių paskutinis prašymas neretai būdavo parvežti jų palaikus ir palaidoti gimtojoje žemėje. Liepos 11 d. bus perlaidojami vieno iš dvidešimties Vasario 16-osios akto signatarų, Lietuvos Tarybos nario, Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto rektoriaus Mykolo Biržiškos (1882–1964), jo žmonos  visuomenės, kultūros, politinės veikėjos Bronislavos Biržiškienės-Šėmytės (1879–1955), Kauno universiteto mokslinės bibliotekos įkūrėjo, Kauno ir Vilniaus universitetų bibliotekų direktoriaus, bibliografo ir kultūros istoriko, „Lietuviškosios enciklopedijos“ redaktoriaus, profesoriaus Vaclovo Biržiškos (1884–1956) ir matematiko, Kauno ir Vilniaus universitetų profesoriaus Viktoro Biržiškos (1886–1964) palaikai. Iniciatyvos įvykdyti senelio ir jo brolių testamentu išreikštą valią būti palaidotiems Lietuvoje, Vilniaus Rasų kapinėse, ėmėsi Mykolo ir Bronislavos Biržiškų anūkai Vytautas Mikle Barauskas ir Venta Maria Leon.

Vaclovo Kosciuškos sukurtas Vaclovo Biržiškos ekslibrisas.

Vaclovas Biržiška dirbo Nacionalinėje bibliotekoje – 1923–25 m. jis buvo  tuometinio Valstybinio centrinio knygyno vedėjo Eduardo Volterio padėjėju, bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas nedidelis V. Biržiškos archyvas. Deja, nėra tiksliai žinoma, kaip dokumentai buvo gauti. Rankraščių gavimo knygoje yra du įrašai: 1950 m. gegužės 9 d. įrašas Nr.60 fiksuoja per bibliotekos direktorių Juozą Rimantą įsigytas „rankraštinio fondo nuotrupas“ – 440 lapų viename aplanke; 1951 m. vasario 14 d. įrašas Nr.80 mini „Lietuviškosios enciklopedijos“ medžiagą – „apie 24 bibliotekinius aplankus“, perduotus iš buvusios „Varpo“ bendrovės (įrašas pieštuku). Ši medžiaga sudėta į vieną fondą (F32 – Vaclovo Biržiškos rankraščių fondas).  Fondas sutvarkytas 1986 m., suskirstytas į 331 saugojimo vienetą, chronologinės ribos – 1904–1944 m. Didžiąją archyvo dalį sudaro straipsniai bei paruošiamoji medžiaga „Lietuviškajai enciklopedijai“, surinkta arba paruošta paties Vaclovo Biržiškos: asmenų biografijos ir autobiografijos, ikonografija bei spaudos iškarpos – visuomenės ir kultūros veikėjų, rašytojų, pedagogų ir kitų žymių asmenų, daugelio Lietuvos architektūros paminklų, bažnyčių ir koplytėlių, istorinių įvykių, gamtos ir istorinių paminklų, miestų, miestelių ir kaimų, švietimo ir socialinio aprūpinimo įstaigų, buitinės, etnografinės ir kitos nuotraukos, atvirukai, iškarpos. Gausūs asmenvardžių, vietovardžių ir kitų vardažodių rinkiniai bei kartotekos.  Be to, yra keletas straipsnių bibliografijos ir kitomis temomis: „Lietuviškosios bibliografijos istorija“, „Nežinomi senieji lietuvių raštai ir raštininkai“, kitos surinktos žinios apie vienuolynus, mokyklas, draugijas, spaudos istoriją ir kt.

Biržiška, Vaclovas. Dr. M. Gumovskio knygos „Mennica Wilénska w XVI i XVII wieku”, išleistos Varšuvoje 1921, recenzija. [1930].
 Besidomintys skaitytojai kituose Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomuose archyvuose ras išlikusį V. Biržiškos susirašinėjimą su istoriku Zenonu Ivinskiu, Marija Mašiotaite-Urbšiene ir kitais asmenimis įvairiais bibliografiniais klausimais ar dėl medžiagos  pateikimo „Lietuviškajai enciklopedijai“, su Juozu Rimantu –  rinkinio „Bibliotheca Lituana“ reikalais, keletą jo skaitytų paskaitų konspektų,  kitų autorių straipsnių recenzijų ir apžvalgų bei kt.

Įvairiuose fonduose išlikę nemažai su Mykolu  Biržiška susijusių dokumentų (paskaitų konspektai, ikonografinė medžiaga, kt.), Viktoro Biržiškos – vienas kitas dokumentas (matematikos paskaitų konspektai, keletas nuotraukų). Apie brolius  Biržiškas dažnai rašoma kitų asmenų korespondencijoje ir įvairiuose raštuose.