Kovo 9-ąją minimos 210-osios Taraso Ševčenkos gimimo metinės

Šių metų kovo 9-ąją minimos talentingo ukrainiečių poeto ir dailininko, etnografo, ukrainiečių literatūros klasiko Taraso Ševčenkos (1814–1861) 210-osios gimimo metinės. Jo literatūrinis palikimas yra laikomas moderniosios ukrainiečių literatūros pagrindu, o kūryba žinoma ne vienos šalies skaitytojams. T. Ševčenkos kūriniai išversti į visas slavų kalbas, taip pat vokiečių, anglų, prancūzų, danų, šiuolaikinę graikų, lietuvių, ispanų, italų, vengrų, rumunų, kartvelų, armėnų, kazachų, uzbekų, hindi, japonų, bengalų bei kitas kalbas.

Tikriausiai ne vienas Vilniaus universiteto lankytojas atkreipė dėmesį į Istorijos fakulteto sieną puošiančią bronzinę memorialinę lentą, skirtą šiam Ukrainos kūrėjui. 1961 m. gegužę, minint T. Ševčenkos 100-ąsias mirties metines, atidengta lenta su poeto bareljefu ir įrašu lietuvių, ukrainiečių ir rusų kalbomis. 1997 m. kovo 9 d. toje pačioje vietoje atidengta nauja memorialinė lenta (skulpt. Anatolijus Fuženka), kurioje iškaltas T. Ševčenkos bareljefas, lietuvių ir ukrainiečių kalbomis užrašyti poeto žodžiai: „Vilnius… brangus mano širdžiai…“, žemiau – įrašas lietuvių kalba: „Vilniuje 1829–1831 m. gyveno ir kūrė didysis Tarasas Ševčenka“.

Vykstant karui Ukrainoje ypač aktualus tampa paminklas T. Ševčenkai (skulpt. Vitalijus Andrijanovas, 2011), stovintis Bazilijonų, Arklių ir Visų Šventųjų gatvių sankirtoje, greta jo vyksta minėjimai, susibūrimai, kiti svarbūs renginiai. T. Ševčenkos atminimui įamžinti skirta dar viena memorialinė lenta Pilies gatvėje.

Šie atminimo ženklai liudija T. Ševčenkos kūrybos, indėlio į Ukrainos kultūrą svarbą, taip pat primena jo sąsajas su Vilniumi, patirtis, pirmiausia atsiveriančias per santykį su Vilniaus universitetu.

Vilniaus universitetą ir T. Ševčenką sieja glaudūs ryšiai. 1828–1831 m. penkiolikametis T. Ševčenka, tuo metu dar baudžiauninkas, kartu su savo ponu, dvarininku Pavelu Engelhartu atvyko į Vilnių.[1] Čia, Vilniaus universitete, 1829–1830 m. jis mokėsi tapybos pas dailininką, Vilniaus universiteto meno profesorių Joną Rustemą.[2] Vėliau mokėsi iš dailininko Johano Baptisto Lampio. Šiuo laikotarpiu nupiešė darbą „Moters galva“ ir portretą „Tai mano tėvas“, susipažino su Europos ir Lietuvos architektūra, pirmą kartą patyrė jaunatvišką meilę.[3] Teigiama, esą čia, Vilniuje, T. Ševčenka pradėjo formuotis kaip dailininkas portretistas, o Lietuvos sostinės elito ir europietiškos studentijos aplinka paskatino jo, kaip menininko, tapsmą. Tai, ką regėjo ir patyrė Vilniuje, jis aprašė eilėraštyje „Mieste garsiam, šlovingam Vilniuj…“

„Mieste garsiam, šlovingam Vilniuj,

Šit kas ne per seniai nutiko,

Tada dar buvo… tiek jau to,

Eilutėn žodžio to nesprausiu…

Tas miestas buvo kuo sveikiausias,

Padarė prieglaudą iš jo,

O bakalaurus išvejojo,

Kad tie kepurių nekilnojo

Prie Aušros Vartų. <…>“[4]

Pageidaujantys išsamiau susipažinti su T. Ševčenkos eilėmis, kūrybos eskizais, gyvenimo fragmentais ir rašytojo patirtimis Vilniuje, gali pasitelkti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomas knygas lietuvių ir ukrainiečių kalbomis[5]. Akivaizdu, kad ne vieną dešimtmetį poeto eilės domino lietuvių kultūros lauką ir buvo verčiamos į lietuvių kalbą. Pasak poeto, vertėjo Vlado Braziūno, T. Ševčenka ypač tiko lietuvių tautinio atgimimo laikui: 1885–1890 m. vertimus bei sekimus „Aušroje“, „Lietuviškame balse“, „Nemuno sarge“, „Vienybėje lietuvninkų“ skelbė Juozas Andziulaitis-Kalnėnas[6]. Atskira knygelė „Taraso Ševčenkos eilių vainikėlis“, išversta Liudo Giros, pasirodė 1912 m. Seinuose. Vėlesniais laikais ukrainiečių dainiaus eiles vertė ir daugiau vertėjų: Vytautas P. Bložė, Aleksys Churginas, Janina Degutytė, Sigitas Geda, Liudas Gira, Juozas Macevičius, Eugenijus Matuzevičius, Eduardas Mieželaitis, Teofilis Tilvytis[7]. 2014 m., minint 200-ąsias poeto gimimo metines, pasirodė nauja V. Braziūno parengta „Kobzariaus“ laida.

Skaitant T. Ševčenkos poeziją ir jos vertinimus, išryškėja kūrybos temų aktualumas, neapsiribojama vienu laikmečiu. Rašytojas kalba apie universalias vertybes. Tai patvirtina dar 2014 m. Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkės Natalijos Šertvytienės ištarti žodžiai: „T. Ševčenkos vardas yra labai brangus kiekvienam ukrainiečiui. T. Ševčenkos kūryboje, poezijoje yra tiek daug pavyzdžių, kuriuos drąsiai galima pritaikyti ir dabarčiai. Jis labai daug rašė apie Ukrainą, labai daug išgyveno dėl jos ateities, dėl žmonių. Skaitant dabar, galima pagalvoti, kad tie žodžiai buvo rašomi vakar ir šiandien.“[8]


[1] Vilniaus universitete – Taraso Ševčenkos 200-osios gimimo metinės. Naujienos.vu.lt, 2014 m. spalio 14 d., nuoroda: < https://naujienos.vu.lt/vilniaus-universitete-taraso-sevcenkos-200-osios-gimimo-metines/>, [žiūrėta 2024–03–08].

[2] Ten pat.

[3] Шевченків Вільно = Ševčenkos Vilnius / Віктор Жадько, Раймундас Лопата ; [В. Капкан, Б. Кургонєнє, Н. Арлаускас, Р. Арлаускас, переклад]. Київ: Експрес-Поліграф, 2012, p. 7.

[4] Taras Ševčenko. Mieste garsiam, šlovingam Vilniuj… Iš ukrainų kalbos vertė Vladas Braziūnas. Mačiau Vilnių: poezijos antologija pirmojo Vilniaus paminėjimo 700 metų sukakčiai / sudarytojai Mindaugas Kvietkauskas, Alvydas Šlepikas. Vilnius: Vilnius UNESCO literatūros miestas, 2023.

[5] Катерына: поэма. Вильна: Эдитор, [1910]. (Образцовая библиотека; № 45).

Eilėraščiai; Poemos; Drama / Tarasas Ševčenka, Ivanas Franko, Lesia Ukrainka. Vilnius: Vaga, 1988. (Pasaulinės literatūros biblioteka).

Kobzarius / iš ukrainų kalbos vertė Vladas Braziūnas ; [publikuojami Taraso Ševčenkos piešinių ir tapybos fragmentai]. Vilnius: Vaga, 2014. Gretut. tekstas liet., ukr.

Kobzarius / iš ukrainiečių kalbos vertė Vladas Braziūnas. Київ: Балтія-Друк, 2014.

Дитячий Кобзар. Львiв: Видавництво Старого Лева, 2016.

Тарас Шевченко = Taras Shevchenko: альбом 1845 року. Київ: Наукова думка, 2000.

Amžių man neužtektų su tavim būt kartu…: ukrainiečių meilės lyrika / sudarytojas ir redaktorius Julius Jasaitis. Klaipėda: Eglės leidykla, 2008.

Mačiau Vilnių: poezijos antologija pirmojo Vilniaus paminėjimo 700 metų sukakčiai / sudarytojai Mindaugas Kvietkauskas, Alvydas Šlepikas. Vilnius: Vilnius UNESCO literatūros miestas, 2023.

Шевченків Вільно = Ševčenkos Vilnius / Віктор Жадько, Раймундас Лопата. Київ: Експрес-Поліграф, 2012.

[6] Kobzarius / iš ukrainiečių kalbos vertė Vladas Braziūnas. Київ: Балтія-Друк, 2014, p. 7.

[7] Ten pat.

[8] Ieva Balsiūnaitė. Ukrainiečių bendrijos vadovė: T. Ševčenkos eilės – tarsi parašytos vakar ir šiandien. 15min.lt, 2014 m. lapkričio 19 d., nuoroda: <https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/ukrainieciu-bendrijos-vadove-t-sevcenkos-eiles-tarsi-parasytos-vakar-ir-siandien-286-467827?utm_medium=copied>, [žiūrėta 2024–03–08].

Juozas Vėbra ir jo meilės sodininkystei įamžinimas

Parengė Dalia Cidzikaitė


Apima nemenkas džiaugsmas kokiame nors enciklopediniame apraše netikėtai aptikus lyg tarp kitko paminėtą, labiau su aprašomo žmogaus kasdienybe, jo privačiu gyvenimu nei nuopelnais ir nuveiktais darbais susijusią detalę. Tarsi ji parodytų, jog valstybei ir tautai nusipelnę žmonės buvo tokie pat žmonės, kaip ir mes – turėję pomėgių, buvę aistringi kokios nors srities žinovai ir propaguotojai.

Tokią emociją patyriau biografijų žinyne JAV lietuviai (t. 2, Vilnius: Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002) skaitydama apie chemiką, Lietuvos ir JAV lietuvių visuomenės veikėją Juozą Vėbrą. Priešpaskutiniame sakinyje apie šį žymų, daug nusipelniusį visuomenės veikėją rašoma, jog laisvalaikiu jis augino ir tyrė medžius, net išvedė keletą obelų veislių. Kokias veisles Vėbra išvedė, kol kas išsiaiškinti nepavyko, užtat ši nedidelė detalė leido naujomis akimis pažvelgti į keletą Vėbros gyvenimo ir jo aplinkos detalių. 

Žinių apie Juozo Vėbros meilę sodininkystei radau nedaug – vos vieną kitą kruopelę. Greičiausiai sodininkyste ūkininko Juozo Vėbros šeimoje gimęs Juozas Vėbra jaunesnysis susidomėjo dar vaikystėje. Pasak Liudos Dagytės, XX a. pradžioje jo tėvas turėjo 150 ha ūkį. Žemę dėl to meto politinių neramumų drauge su visu Vėbrų turtu 1905 m. konfiskavo carinė valdžia ir net ketino visą šeimą išvežti į Sibirą[1]. Asta Blažytė leidinyje apie senąsias lietuviškas vaismedžių veisles rašo apie J. Vėbrą, kuris 1935–1936 m. savo ūkyje Ustronėje, netoli Jiezno, augino apie 200 obelų, 100 kriaušių, 40 slyvų, 10 vyšnių ir 28 trešnių veisles. Pasak autorės, „Medeliai buvo gauti iš Latvijos, Vokietijos, Danijos, Suomijos, Čekoslovakijos ir kitų Europos šalių, taip pat iš Kanados ir JAV. Sodas karo metu buvo visiškai sunaikintas. Daug šio rinkinio obelų veislių 1942–1943 m. įakiuota Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stoties medelyne.“[2] Ar Blažytės minimas J. Vėbra galėjo būti Juozas Vėbra jaunesnysis, tuo metu ėjęs Mokslinių tyrimų laboratorijos, kurios steigimą jis pats ir inicijavo, direktoriaus pareigas, atsakoma 2010 metais pasirodžiusiame leidinyje „Birštono ir didžiųjų Nemuno kilpų gidas“ (sud. Henrieta Miliauskienė, Kaunas: Birštono turizmo informacijos centras)[3]. Ten rašoma, jog tarpukaryje Jundeliškių dvarą (Jundeliškių kaimas iki Pirmojo pasaulinio karo vadintas Ustrone) nusipirko žinomas mokslininkas pulkininkas Juozas Vėbra. Vadinasi, tas išties nemažas medelynas neabejotinai priklausė Juozui Vėbrai.

Toliau skaityti „Juozas Vėbra ir jo meilės sodininkystei įamžinimas”

Aurelija LINKSMUOLĖ:  Kristinos Sabaliauskaitės knygos „Silva rerum“ I dalies anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Suaugusiųjų kategorija


Anotacijos autorės knygų lentyna

Aš nežinau, iš kurio krašto esi kilęs tu,
Ar Vilniaus miesto, ar Šiaulių
Tačiau tikrai turėtumei pažinti
Šauniuosius Norvaišas iš Milkantų.
Kilmingi, rafinuoti,
Bajorų giminės
Ar tu galėtum pagalvoti?
Kad jie ne amžių šiųjų padermės.
Ir miestas mūsų Vilnius
Senesnis nei dabar
Baroko spindulių apšviestas
Dar kūrėsi tada.
Kazokai puldinėjo
Ir buvo neramu
Įvairūs gatvių vaikiščiai
Grūmojo kryželiu.
Tačiau didybė augo
Griuvėsiai dingo pamažu
Vienuolės daug pagelbėjo
Tikėjimu savu.
Motiejus Jonas buvo tvirtas
Elžbieta juk širdis visų.
Uršulė ir Kazimieras
Dvynukai jų dviejų.
Gyvenimas jų kupinas
Daug įvykių margų
Ir visa tai fiksuota
Silvoje namų.
Jei norite pajusti,
Tą laiką Vilniaus, Norvaišų
Skaitykit Silva Rerum
Ir rasite ten paslapčių.
Barokas atsiskleis plačiai
Kilmingos giminės ir vargšai,
Didinga meilė sumeluot neleis
Lyg būtumėte pasakoj.
Istorija tikrai spalvinga
Tikrai ne tik vienos dalies
Detalių ten tikrai nestinga
Pamilsite ją iš širdies.


Anotuojama knyga: Kristina Sabaliauskaitė, Silva rerum, Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, 2008 (1-oji laida).

Kalba neredaguota.

Julija ŠIMKŪNAITĖ: Giacomo Papi knygos „Broliai Kalėdos. Kalėdinė istorija“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Suaugusiųjų kategorija


Anotacijos autorės knygų lentyna

Kai tau devyneri, negi tikėsi Kalėdų seneliu? Tai taip…mažvaikiška! Taip nekieta. Visi klasiokai ne(be)tiki! Štai Roblox – kieta! Ar Jordan kedai – šakės, kaip kieta!
Svarbiausia dėl vaizdo parašyti laišką, tipo, Kalėdų seneliui. Ir duoti išsiųsti jį tėvams. Dar svarbu, kokį mėnesį prieš Kalėdas ko nors neprisidirbt.
Timūras

Toliau skaityti „Julija ŠIMKŪNAITĖ: Giacomo Papi knygos „Broliai Kalėdos. Kalėdinė istorija“ anotacija”

Romualda ŽILINSKIENĖ: Romualdo Granausko knygos „Trys vienatvės“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Suaugusiųjų kategorija


Anotacijos autorės knygų lentyna

„Nemokėjau aš tame Vilniuje gyventi“…

Vyresnės kartos skaitytojai, ar norite prisiminti savo jaunystės laikų atmosferą? Ne tai, ką iškrėtėte per nepatyrimą ar kvailumą, bet aplinką, kurioje gyvenote, tuometines nuotaikas, žmonių tarpusavio santykius. O jauniesiems skaitytojams, gal irgi įdomu, kokie buvo tie senieji laikai – praėjusio amžiaus dalis, dar iki Sąjūdžio laikų? Taigi siūlau paimti žemaičių krašto rašytojo Romualdo Granausko (1939–2014) knygą TRYS VIENATVĖS. Tai Rašytojų sąjungos 2011-aisiais išleistas novelių romanas (beje, tai ne pirmoji tokio žanro autoriaus knyga), kurį sudaro 10 novelių, tad jas galima skaityti kaip atskirus, savarankiškus kūrinius. Vis dėlto jie papildo vienas kitą, kuria gyvenimo pynę – įdomią ir spalvingą. Nors knyga neįvardyta kaip autobiografinė, joje atsiveria nemažai su autoriaus gyvenimu susijusių epizodų. Ne vienas skaitytojas, pažinojęs rašytoją jaunystėje, girdėjęs apie jį iš pažįstamų, dažnai ieško autentiškumo ir lygina su sava patirtimi ir prisiminimais. Tuo labiau, kad minima ne viena Žemaitijos vietovė, tikrų žmonių pavardės ir kai kurie tikri atsitikimai. Juokingi ir anekdotiški. Tragikomiškos gyvenimo akimirkos, autoriaus atmieštos su be galo subtiliu humoru, priverčia netgi garsiai nusikvatoti.

Toliau skaityti „Romualda ŽILINSKIENĖ: Romualdo Granausko knygos „Trys vienatvės“ anotacija”

Giedrė MIČIŪNIENĖ: Vitos Morkūnienės knygos „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Suaugusiųjų kategorija


Anotacijos autorės knygų lentyna

G  –              gyvenimas – tai nuostabiausia dovana[1]

Y   –              yra poezija. Ji širdy vis gyvena…[2]

V   –              vilties sparnai mus laimina ir kelia[3]

U   –              užgimsta diena, norisi žemėje būti[4]

O  –               o širdyje – geri jausmai[5]

K   –             kiekviena širdis gyvena ne sau, bet kažkam kitam[6]

V   –              viltimi gyvendamas žmogus elgiasi kitaip negu kiti žmonės[7]

I   –               išmoktos gyvenimo pamokos – užteks jų ilgam[8]

L   –              lapas ant šaligatvio kaip laiškas[9]

N   –              nors pavargę, laimingi sugrįžtam[10]

I   –               išmokei melstis širdimis[11]

A   –              aš vėl  būsiu laiminga – ilgėsiuos…[12]

U   –              už rankos paimi, vedi į Tylą…[13]

Toliau skaityti „Giedrė MIČIŪNIENĖ: Vitos Morkūnienės knygos „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“ anotacija”