Prienų daržininkas ir jo tėvas dailininkas Silvanavičius. Iš Zigmo Toliušio atsiminimų

2023 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka išleido žymaus tarpukario advokato, politiko, visuomenės ir kultūros veikėjo Zigmo Toliušio (1889–1971) atsiminimų pirmąją dalį. Šiuo metu rengiamas antrasis tomas – „Dingusių gadynių šešėliai“. Tačiau dar daug gausaus rašytinio palikimo nepaskelbta. Z. Toliušis neapsiribojo vien profesine veikla, buvo aktyvus visuomenės veikėjas, buvo įvairių organizacijų narys, daug dėmesio skyrė labdarai, priklausė Lietuvos dailininkų sąjungai. Visą gyvenimą išlaikė neblėstantį susidomėjimą Lietuvos meno ir kultūros istorija. Atminties institucijose saugoma keletas tomų Z. Toliušio atsiminimų, istorinių apybraižų, memuarų apie savo amžininkus – politikus, advokatus, rašytojus bei dailininkus. Kviečiami susipažinti su nedidele ištrauka, kurioje autorius gyvai pasakoja apie tapytoją, mozaikų kūrėją Nikodemą Silvanavičių.

Pasak menotyrininkės D. Tarandaitės, kur kas geriau negu dailininko asmenybė Lietuvoje žinomi N. Silvanavičiaus kūriniai. Pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu pasirinkęs mozaiką,  N. Silvanavičius neatsisakė ir jaunystėje pamėgtos tapybos. Dalininko darbus galima pamatyti Vilniaus paveikslų galerijoje – į Lietuvos dailės muziejų pateko gana didelė jo kūrinių kolekcija[1]. Sakralinės dailės paveikslų yra Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje, Jiezno, Punios ir kt. bažnyčiose.

Mergaitės iš Jiezno studija. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

„Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą iš dailininko Pautieniaus[2] aš buvau girdėjęs, kad Prienuose gyvenąs koks tai miestelėnas-daržininkas, turįs įdomių paveikslų. Pautienius nurodė man ir vietą, kurioje tasai miestelėnas gyvenąs Prienuose. Aš norėjau aplankyti tą daržininką ir pamatyti jo turimus paveikslus, bet vis nepasitaikydavo geros progos nuvykti ilgesniam laikui į Prienus.

1942 metais vasarą aš gydžiausi Birštone. Kiek sustiprėjęs aš nusistačiau nuvykti į garsius šventos Onos atlaidus Prienuose ir tuo pačiu žygiu surasti Pautieniaus nurodytą man daržininką ir pamatyti jo turimus paveikslus. Kad būtų smagiau eiti, aš pasikviečiau kompanijon vieną Birštono vasarotoją, su kuriuo saulėtą vasaros rytą ir nužygiavome žavingu Nemuno kilpos slėniu į Prienus.

Prienų tiltas 1941 metų karo pradžioj buvo susprogdintas ir per Nemuną teko keltis keltu. Pagal mano turimas informacijas mes netrukus suradome netoli tilto sodybą su baltu mūriniu namu, kurios savininku pasirodė esąs tūlas Silvanavičius. Aš pasakiau Silvanavičiui, kad mes esame girdėję apie jo turimus paveikslus ir prašiau leisti apžiūrėto juos. Sužinojęs, kas tokie mes esame, Silvanavičius pakvietė mus į vidų. Silvanavičius buvo virš 70 metų žemo ūgio žmogelis, susenęs ir neprigirdįs. Jis ir jo šeima valdė ir tvarkė didelius savo sodybos daržus ir sodą, ir iš to gyveno.

Kambario, kurin mes buvome pakviesti, sienose buvo iškabinti keli aliejiniais dažais tepti paveikslai. Tai buvo daugumoje įvairūs portretai. Tuojau krito į akis, kad paveikslai buvo piešti įgudusio dailininko. Ypatingai traukė dėmesį vieno jauno žmogaus su kailių kepure atvaizdas.  Kitas paveikslas vaizdavo jauną kaimo mergaitę, kaip mums šeimininkas paaiškino, Jezno[3] apylinkės lietuvaitę. Apžiūrėjęs paveikslus, aš paklausiau, kas yra jų autorius. Silvanavičius atsakė, kad visi paveikslai esą piešti jo mirusio tėvo.

Toliau skaityti „Prienų daržininkas ir jo tėvas dailininkas Silvanavičius. Iš Zigmo Toliušio atsiminimų”

Klivlendo lietuvių kultūrinis paveldas svetainėje „Cleveland Memory“

Parengė Dalia Cidzikaitė

Aleksandro Blažio lauko skulptūra „Miesto supančiota gamta“ (1927). Saugoma Klivlendo meno muziejuje.

30-oje AABS konferencijoje, šiemet vykusioje Ilinojaus universitete Urbana-Champaign (JAV), pranešimą „Amerikos lietuvių paveldo išsaugojimas Klivlende: universiteto ir vietos bendruomenės bendradarbiavimo, išsaugant diasporos rinkinius, atvejis“ skaitė Beth Anne Piwkowski. Savo pranešime Piwkowski papasakojo apie sėkmingą Klivlendo lietuvių bendradarbiavimą su Klivlendo valstybiniu universitetu (angl. Cleveland State University), kaupiant, skaitmeninant ir išsaugant vietos lietuvių kultūrinį paveldą.

Projekto esmė paprasta: skaitmeninti ir skaitmenintą medžiagą viešinti universitetui priklausančioje interneto svetainėje Clevelandmemory.org. 2002 metais pradėjusią veikti svetainę „Cleveland Memory“ sukūrė Klivlendo valstybinio universiteto Michaelio Schwartzo biblioteka bendradarbiaujant su vietos bendruomenėmis. Joje tyrėjai ir eiliniai lankytojai ras istorinių nuotraukų, augantį el. knygų rinkinį, dokumentuojančią Didžiojo Klivlendo ir šiaurės rytų Ohajo istoriją, jų pramonę ir žmones. Medžiagą papildo nuolat atnaujinama vaizdo ir garso įrašų kolekcija.

Klivlendo lietuviams skirtą parodą sudaro nuotraukos, dokumentai ir medija, saugoma Klivlendo valstybinio universiteto ir kitų vietos atminties įstaigų (pvz. Kento valstybinis universitetas) specialiosiose kolekcijose, Klivlendo lietuvių bendruomenėje, pavienių aukotojų bei rėmėjų fonduose. Parodą sudaro tokie skyriai, kaip „Sakytinė istorija“, „Vaizdo medžiaga“ (nuotraukos ir vaizdo įrašai), „Nuorodos į Klivlendo lietuvių organizacijas, publikacijas ir vaizdų rinkinius“, suskaitmenintos knygos apie lietuvių Klivlende istoriją, informacija apie lietuvių kilmės menininkus, susijusius su Klivlendu.

Toliau skaityti „Klivlendo lietuvių kultūrinis paveldas svetainėje „Cleveland Memory“”

„Sudiev, paskutini tėvynės birželi…“

1972 m. gydytojų korporacijos „Fraternitas Lituanica“ Niujorko skyrius paskelbė eilėraščio trėmimų į Sibirą tema konkursą. Šią nuotrauką radome JAV lietuvių laikraščio „Draugas“ šeštadieniniame priede „Mokslas, menas, literatūra“ (1973, saus. 27). Prierašas po fotografija: „Dr. B. Matulionis, Fraternitas Lithuanica Korp! New Yorko skyriaus pirmininkas, įteikia 500 dolerių čekį dainos konkurso laimėtojai Birutei Pūkelevičiūtei…“
Iš laikraščio „Draugas“ priedo „Mokslas, menas, literatūra“ (1972, gruod. 9)

P.S. Vėliau paskelbtas melodijos konkursas. Komisija, kuriai pirmininkavo kunigas, chorvedys, vargonininkas Vladas Budreckas, nusprendė, kad premijos verčiausias Tėvynės birželio slapyvardžiu pasirašytas darbas. Už šio slapyvardžio slėpėsi Bronius Budriūnas.  1974 m. Brukline išėjo leidinys „Paskutinis birželis“ su natomis. Keli egzemplioriai saugomi pas mus, Nacionalinėje bibliotekoje. Vieną iš jų padovanojo Lozoraičių šeima.

Ievos Simonaitytės pėdsakas JAV lietuvių spaudoje

Parengė Arida Riaubienė

Ievos Simonaitytės vardas dažniausiai siejamas su ją išgarsinusiais romanais – „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), „Vilius Karalius“(1956), apysaka „Pikčiurnienė“ (1953). Vis dėlto įvairios apimties prozos kūriniai nebuvo vieninteliai jos rengti tekstai.

Reikia pastebėti, kad Simonaitytė jaunystėje aktyviai bendradarbiavo Mažojoje Lietuvoje leistuose periodiniuose leidiniuose – „Rytojuje“ (1920–1922), „Prūsų lietuvių balse“ (1920–1923), „Lietuvos keleivyje“ (1924–1939), „Mažosios Lietuvos jaunime“ (1930 III 15–XII 5). Nedidelės apimties straipsneliuose autorė rašė apie tai, kad prasminga savo jėgas atiduoti lietuvybės puoselėjimui, kovai už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, šio krašto kultūrinio savarankiškumo stiprinimui. Įdomu tai, kad būsimoji rašytoja bendradarbiavo ne tik Klaipėdos krašte leistuose periodiniuose leidiniuose, bet ir išeivių spaudoje. Kol kas nėra žinoma, kas paskatino ją bendradarbiauti JAV leistuose laikraščiuose. 1920 m. vasario 15 d. JAV lietuvių katalikiškos krypties jaunimo laikraštyje „Vytis“[1] buvo išspausdintas Simonaitytės straipsnelis, pavadintas „Prūsų lietuvaitės laiškas“[2]. Ėvės Simonaitikės pavarde pasirašytame laiške autorė dėkoja už atsiųstus naujus jaunimo laikraščio „Vytis“ numerius, rašo, kad pamėgusi skaityti šį laikraštį, nes jame randa „[…] daug apie jaunimą, kuris didei rūpinasi už gerovę savo Tėvynės“. Laiške „Vyties“ redakcijai Simonaitytė rašo, kad ir tėvynėje „[…] jaunimas renkasi į krūveles ir nori stoti už numylėtą Tėvynę Lietuvą“.

Pateikiame keletą laiško ištraukų[3]:

„Kaip destis ten Amerikoje: ar yra ten visi lietuviai subudę, ar kruta visi už savo Tėvynės gerovę? Bet ten, anapus tų didžiųjų vandenų, negalima visiems subusti. Nesą, jie nejunta, kaip mūsų Tėvynė kenčia. Ne, to jie negali jausti. Tik tas tegali tai, kursai Tėvynėje gyvena ir draug kenčia visas bėdas ir kančias. Ak, kada-kada užtekės laisvės saulelė! Kaip ilgai dar kęsim po verguve mūsų spaudikų. Dar turime lenktis po vokiečiais, dar savo sprandus dėti po jų kojomis. Nors tai ir labai kartu. Ir niekada nejutome tą jungą tokį sunkų esantį, kaip dabar šiame laike.“

Toliau skaityti „Ievos Simonaitytės pėdsakas JAV lietuvių spaudoje”

Žinomas ir nežinomas Sruoga. Iš Zigmo Toliušio atsiminimų

Balys Sruoga – vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūros klasikų bei kultūros veikėjų. Jis pasižymėjo kaip talentingas poetas, dramaturgas, teatro kritikas bei vertėjas. B. Sruoga laikomas vienu iš moderniosios dramaturgijos pradininkų Lietuvoje. Antrojo pasaulinio karo metais, 1943-iaisiais, buvo nacių suimtas ir išsiųstas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Ši kraupi patirtis tapo pagrindu garsiausiam jo kūriniui – memuariniam romanui „Dievų miškas“. Knygoje autorius pasitelkė unikalią ironiją ir sarkazmą, siekdamas atskleisti koncentracijos stovyklos žiaurumą bei nužmogėjimo procesą. B. Sruoga buvo ir itin produktyvus publicistas, jo žurnalistinis palikimas apima šimtus straipsnių įvairiausiomis temomis. Siekdamas išvengti monotonijos ar dėl kitų sumetimų, B. Sruoga savo straipsnius pasirašydavo dešimtimis skirtingų slapyvardžių, pavyzdžiui, Sirakūzinas, Davatka-Padurkevičius, Graiboneranda ir kt.

Šiemet minime 130-ąsias Balio Sruogos gimimo metines. Šia proga norime pasidalinti trumpa ištrauka iš jo amžininko – žymaus tarpukario advokato ir aktyvaus visuomenės veikėjo Zigmo Toliušio atsiminimų apie pažintį su rašytoju[1].

Rašytojas Balys Sruoga Kačerginėje 1930 metų rudenį. Maironio lietuvių literatūros muziejus

„Sruoga sudarė sau vardą ir užėmė priderančią vietą lietuviškoj literatūroj savo dramatiniais veikalais. Didelis Sruogos nuopelnas yra tas, kad jis pirmas iš mūsų rašytojų pradėjo imti temas savo dramatiniams kūriniams iš neišsemiamo mūsų istorijos lobyno ir ypač pounijinio laikotarpio. Šioje srityje jis buvo tikras novatorius. Ne visos Sruogos istorinės dramos yra pritaikintos scenai, kai kurios jų yra „Lese-Drama“ rūšies (jis pats kai kurias savo pjeses vadina istorinėmis kronikomis), bet visos jos įdomios savo turiniu, stiprios tiek siužeto išvystymu tiek veikiančiųjų asmenų charakteriais ir pasižymi gražia ir turtinga kalba.

Istorinėse dramose Sruoga surado save. Dramas jis rašė ligi pat savo gyvenimo galo. Bene paskutinė jo drama buvo „Barbora Radvilaitė“, kurios jis teprašė du aktu ir kurią užbaigti jam sutrukdė mirtis[2].

Dar vienu atžvilgiu Sruoga teigiamai skyrėsi iš kitų rašytojų – amžininkų, tai, būtent, tuo, kad gerai pažino rusų ir Vakarų Europos literatūrą, turėjo gerą mokyklą ir buvo gilios erudicijos žmogus.

Nemažos įtakos Sruogai turėjo jo žmona Vanda Daugirdaitė. Sruogienė buvo kilusi iš senos žemaičių bajorų šeimos. Jos tėvas turėjo Viekšnių apylinkėje nedidelį dvarelį, bet jame negyveno, o tarnavo Ukrainoje. Daugirdaitė, gimusi ir užaugusi Rusijoje, grįžo po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvon, baigė Kauno Universitete istorijos mokslus ir po to studijavo dar Berlyne. Sruogienė, reikia manyti, sudarė jungtį tarp kilusio iš valstiečių  Sruogos ir senos bajoriškos Lietuvos su jos istorinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis. Yra žinoma, kad apysaka „Kas bus kas nebus, bet žemaitis nepražus“ (1937 m.) iš Napoleono žygiavimo per Lietuvą gadynės parašė abu Sruogai. Apie tai liudija to veikalo autoriaus pseudonimas – Valys Dauga, abiejų Sruogų vardų bei pavardžių derinys. Toje apysakoje minimas Sruogienės protėvis Daugirdas ir aprašomas jos tėvų Bugių dvarelis.

Aš susipažinau su Sruoga apie 1933 metus prie šių aplinkybių.

Jau nuo 1930 metų prasidėjo Lietuvos-Vokietijos santykių įtempimas. Atėjus Hitleriui prie valdžios, tas įtempimas vis augo ir stiprėjo. Svarbiausia tų santykių pablogėjimo priežastis, atrodė, buvo Klaipėdos kraštas, kur vokiečiai atvirai varė separatistinę propagandą ir slaptai ruošėsi sukilimui. Bet tikroji priežastis buvo hitlerininkų Drang nach Osten. Reikia prisiminti, kad 1934 metais Klaipėdos nacistams buvo iškelta byla, sukėlusi daug triukšmo tiek Lietuvoje, tiek užsieny, kurioje ir man teko dalyvauti kaltinimo pusėje[3] ir patirti vokiečių politikos tikslus Lietuvoje bei jų vartojamą taktiką. Atsižvelgiant į visa tai, atsirado reikalas informuoti Lietuvos visuomenę apie vokiečių grobuoniškus planus mūsų krašto atžvilgiu. Aš galvojau, kad apie tai reikėtų parašyti populiarią brošiūrą ir plačiai ją paskleisti tarp Lietuvos žmonių. Tuo reikalu man prisiėjo kalbėti su advokatais Liudu Šmulkščiu ir Rapolu Skipičiu. Kartą Šmulkštys patarė man pavesti parašyti tokią brošiūrą Sruogai, kuris esą lengvai parašys, kas reikia, pagal duotus nurodymus.

Toliau skaityti „Žinomas ir nežinomas Sruoga. Iš Zigmo Toliušio atsiminimų”