Apie knygą intriguojančiu pavadinimu

Pasakoja katinų ir vokiečių kalbos gerbėja A. M.

Nacionalinę biblioteką pasiekė nauja knyga vokiečių kalba. V. B. nuotr.

Kiekvienam murklių mylėtojui, pamačiusiam knygos viršelį su katino siluetu ir intriguojančiu pavadinimu „Lass uns einen Kater kaufen, der nicht raucht“ („Nusipirkime katiną, kuris nerūko“), suvirpa širdis. Pats autorius pripažįsta, kad žurnalistai ir knygynų darbuotojai, kuriems jis rodo savo knygą, ilgiausiai apžiūrinėja viršelį, skaito pavadinimą ir tik gerokai vėliau pereina prie jos turinio. Juos galima suprasti – aš padariau lygiai tą patį.

Bet knyga ne apie katinus ir ne apie rūkymą. Iš paantraštės „18 gyvenimą teigiančių istorijų tiems, kurie yra nusivylę, praradę viltį ar išgyvena krizę“ gali pasirodyti, kad tai dar viena knyga, įkyriai peršanti sėkmingo gyvenimo patarimus ir pamokymus. Ne visai taip – Jaškinas autobiografiniuose pasakojimuose vaizduoja kelią iš skurdo, izoliacijos, socialinės nelygybės, tarsi nematomo geto, bet nemoralizuoja, nemoko, tik nori padrąsinti tuos, „kurie gimė ne pačioje geriausioje žemės vietoje, ne pačioje laimingiausioje šeimoje“ išlikti savimi, neprarasti humoro ir orumo.

Pristatome ją čia dėl autoriaus sąsajų su Lietuva. Jo tėvas – Lietuvos sentikis nuo Jonavos, o kūryboje netrūksta lituanikos[1]. Autoriaus pavardė rašoma ketveriopai (tiek suskaičiavome internete), taip nutinka, kai gimstama vienoje valstybėje (Jakutija, Rusija), gyvenama kitoje (Vokietija), kūryba skelbiama pasirinkus anglakalbiams priimtinesnį variantą, be viso to, dar Lietuvos pilietybė – Василий Яшкинас, Wassilij Jaschkinas, Vasilij Iashkinas, Vasilij Jaškinas. Visose formose išlieka kažkada tėvo sovietiniame pase įrašyta lietuviška pavardės galūnė –as. Teks pasukti galvą autoritetinių įrašų kūrėjams, kurią šių formą pasirinkti pradmeniu – tokia jau šio globalaus pasaulio realybė, kai ir bibliotekų darbuotojai įsitraukia į autorių tapatybių aiškinimąsi.

Toliau skaityti „Apie knygą intriguojančiu pavadinimu”

Zuzana Arlauskaitė-Mikšienė (1889–1973): „O aš taip norėjau mokytis“

Šiauliuose gimusi ir užaugusi Zuzana Arlauskaitė (Orlauskaitė) tapo garsia Lietuvos ir JAV lietuvių aktore, režisiere[1]. Jos asmenybė turėjo didelę įtaką sūnaus, išeivijos grafiko, intelektualo Žibunto Mikšio (1923–2013), asmenybės formavimuisi[2]. Bet viskas galėjo susiklostyti ir kitaip: remiantis pačios menininkės pasakojimu, jos motina laikėsi nuomonės, kad mergaitėms mokslas nereikalingas. Publikuojame kelias trumpas ištraukas iš atsiminimų „Apie vaikystę ir jaunystę Šiauliuose ir Rygoje“. Juos pastebėjome Kanadoje ėjusiame išeivijos žurnale „Moteris“ (1979, Nr. 3).

„Moteris“ (1979, Nr. 3), p. 4

Mano tėvas mirė, kai man ėjo septyneri metai. Motina liko su 4 vaikais, du iš jų buvo mažesni už mane, ir juos reikėjo man padėti motinai užauginti ir kaip mergaitei man tekdavo daugiausia dirbti. Vyresnysis brolis buvo visuomet motinos proteguojamas. Jam buvo viskas: mokslas, geresnis kąsnis ir kitos privilegijos. O man, kaip mergaitei, tik darbai. Į mokslą leisti mergaitę tais laikais buvo prabanga, turtingųjų privilegija. O aš taip norėjau mokytis. Išmokau skaityti ir rašyti, žiūrėdama, kaip brolis mokėsi. Pati nuėjau be motinos žinios į pradžios mokyklą užsirašyti. Ir kuomet mokytojas paklausė, kodėl atėjau viena, melavau, kad motina serga ir negali ateiti. Pradžios mokykla buvo mano senelių namuose, toj pačioj gatvėj kaip ir mūsų namas, tik kiek toliau.

[…]

Koks buvo man siaubas, kai mokytojas, kuris mane priėmė į mokyklą, atėjęs, nerado namie mano “sergančios” motinos. Turėjau prisipažinti, kad melavau, nes motina nenori leisti manęs į mokyklą. Jis palaukė motinos ir įkalbėjo ją, kad leistų. O aš turėjau pasižadėti, kad dirbsiu namuose visus savo darbus kaip dirbusi. Gerai buvo, kad toje pačioje mokykloje mokėsi ir berniukai. Jie mokėsi priešpiet, o mergaitės popiet. Berniukai turėjo du mokytoju, o mergaitės tik vieną, nes jų buvo daug mažiau. Mergaitėms užtekdavo tik vieno kambario, o popietinės pamokos buvo ir trumpesnės.

Toliau skaityti „Zuzana Arlauskaitė-Mikšienė (1889–1973): „O aš taip norėjau mokytis“”

Prienų daržininkas ir jo tėvas dailininkas Silvanavičius. Iš Zigmo Toliušio atsiminimų

2023 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka išleido žymaus tarpukario advokato, politiko, visuomenės ir kultūros veikėjo Zigmo Toliušio (1889–1971) atsiminimų pirmąją dalį. Šiuo metu rengiamas antrasis tomas – „Dingusių gadynių šešėliai“. Tačiau dar daug gausaus rašytinio palikimo nepaskelbta. Z. Toliušis neapsiribojo vien profesine veikla, buvo aktyvus visuomenės veikėjas, buvo įvairių organizacijų narys, daug dėmesio skyrė labdarai, priklausė Lietuvos dailininkų sąjungai. Visą gyvenimą išlaikė neblėstantį susidomėjimą Lietuvos meno ir kultūros istorija. Atminties institucijose saugoma keletas tomų Z. Toliušio atsiminimų, istorinių apybraižų, memuarų apie savo amžininkus – politikus, advokatus, rašytojus bei dailininkus. Kviečiami susipažinti su nedidele ištrauka, kurioje autorius gyvai pasakoja apie tapytoją, mozaikų kūrėją Nikodemą Silvanavičių.

Pasak menotyrininkės D. Tarandaitės, kur kas geriau negu dailininko asmenybė Lietuvoje žinomi N. Silvanavičiaus kūriniai. Pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu pasirinkęs mozaiką,  N. Silvanavičius neatsisakė ir jaunystėje pamėgtos tapybos. Dalininko darbus galima pamatyti Vilniaus paveikslų galerijoje – į Lietuvos dailės muziejų pateko gana didelė jo kūrinių kolekcija[1]. Sakralinės dailės paveikslų yra Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje, Jiezno, Punios ir kt. bažnyčiose.

Mergaitės iš Jiezno studija. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

„Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą iš dailininko Pautieniaus[2] aš buvau girdėjęs, kad Prienuose gyvenąs koks tai miestelėnas-daržininkas, turįs įdomių paveikslų. Pautienius nurodė man ir vietą, kurioje tasai miestelėnas gyvenąs Prienuose. Aš norėjau aplankyti tą daržininką ir pamatyti jo turimus paveikslus, bet vis nepasitaikydavo geros progos nuvykti ilgesniam laikui į Prienus.

1942 metais vasarą aš gydžiausi Birštone. Kiek sustiprėjęs aš nusistačiau nuvykti į garsius šventos Onos atlaidus Prienuose ir tuo pačiu žygiu surasti Pautieniaus nurodytą man daržininką ir pamatyti jo turimus paveikslus. Kad būtų smagiau eiti, aš pasikviečiau kompanijon vieną Birštono vasarotoją, su kuriuo saulėtą vasaros rytą ir nužygiavome žavingu Nemuno kilpos slėniu į Prienus.

Prienų tiltas 1941 metų karo pradžioj buvo susprogdintas ir per Nemuną teko keltis keltu. Pagal mano turimas informacijas mes netrukus suradome netoli tilto sodybą su baltu mūriniu namu, kurios savininku pasirodė esąs tūlas Silvanavičius. Aš pasakiau Silvanavičiui, kad mes esame girdėję apie jo turimus paveikslus ir prašiau leisti apžiūrėto juos. Sužinojęs, kas tokie mes esame, Silvanavičius pakvietė mus į vidų. Silvanavičius buvo virš 70 metų žemo ūgio žmogelis, susenęs ir neprigirdįs. Jis ir jo šeima valdė ir tvarkė didelius savo sodybos daržus ir sodą, ir iš to gyveno.

Kambario, kurin mes buvome pakviesti, sienose buvo iškabinti keli aliejiniais dažais tepti paveikslai. Tai buvo daugumoje įvairūs portretai. Tuojau krito į akis, kad paveikslai buvo piešti įgudusio dailininko. Ypatingai traukė dėmesį vieno jauno žmogaus su kailių kepure atvaizdas.  Kitas paveikslas vaizdavo jauną kaimo mergaitę, kaip mums šeimininkas paaiškino, Jezno[3] apylinkės lietuvaitę. Apžiūrėjęs paveikslus, aš paklausiau, kas yra jų autorius. Silvanavičius atsakė, kad visi paveikslai esą piešti jo mirusio tėvo.

Toliau skaityti „Prienų daržininkas ir jo tėvas dailininkas Silvanavičius. Iš Zigmo Toliušio atsiminimų”

Klivlando lietuvių kultūrinis paveldas svetainėje „Cleveland Memory“

Parengė Dalia Cidzikaitė

Aleksandro Blažio lauko skulptūra „Miesto supančiota gamta“ (1927). Saugoma Klivlendo meno muziejuje.

30-ojoje Baltijos šalių studijų plėtros asociacijos (Association for the Advancement of Baltic Studies, AABS) konferencijoje, šiemet vykusioje Ilinojaus universitete Erbanoje-Šampeine (Urbana-Champaign, JAV), pranešimą „Amerikos lietuvių paveldo išsaugojimas Klivlande: universiteto ir vietos bendruomenės bendradarbiavimo, išsaugant diasporos rinkinius, atvejis“ skaitė Beth Anne Piwkowski. Savo pranešime Piwkowski papasakojo apie sėkmingą Klivlando lietuvių bendradarbiavimą su Klivlando valstybiniu universitetu (angl. Cleveland State University) kaupiant, skaitmeninant ir išsaugant vietos lietuvių kultūrinį paveldą.

Projekto esmė paprasta: universitetui priklausančiame interneto portale Clevelandmemory.org, skirtame skaitmeninti ir skaitmeninei medžiagai viešinti, 2002 m. pradėjusią veikti svetainę „Cleveland Memory“ sukūrė Klivlando valstybinio universiteto Michaelio Schwartzo biblioteka, bendradarbiaudama su vietos bendruomenėmis. Joje tyrėjai ir eiliniai lankytojai ras istorinių nuotraukų, vis gausėjantį el. knygų rinkinį, dokumentinės medžiagos apie Didžiojo Klivlando ir šiaurės rytų Ohajo istoriją, jų pramonę ir žmones. Svetainės turinį papildo nuolat atnaujinama vaizdo ir garso įrašų kolekcija.

Klivlando lietuviams skirtą parodą sudaro nuotraukos, dokumentai ir žiniasklaidos publikacijos, saugomi Klivlando valstybinio universiteto ir kitų vietos atminties institucijų (pvz., Kento valstybinis universitetas) specialiosiose kolekcijose, Klivlando lietuvių bendruomenėje, pavienių aukotojų bei rėmėjų fonduose. Parodą sudaro tokie skyriai: „Sakytinė istorija“, „Vaizdo medžiaga“ (nuotraukos ir vaizdo įrašai), „Nuorodos į Klivlando lietuvių organizacijas, publikacijas ir vaizdų rinkinius“, taip pat suskaitmenintos knygos apie lietuvių Klivlande istoriją, informacija apie su Klivlandu susijusius lietuvių kilmės menininkus.

Toliau skaityti „Klivlando lietuvių kultūrinis paveldas svetainėje „Cleveland Memory“”

„Sudiev, paskutini tėvynės birželi…“

1972 m. gydytojų korporacijos „Fraternitas Lituanica“ Niujorko skyrius paskelbė eilėraščio trėmimų į Sibirą tema konkursą. Šią nuotrauką radome JAV lietuvių laikraščio „Draugas“ šeštadieniniame priede „Mokslas, menas, literatūra“ (1973, saus. 27). Prierašas po fotografija: „Dr. B. Matulionis, Fraternitas Lithuanica Korp! New Yorko skyriaus pirmininkas, įteikia 500 dolerių čekį dainos konkurso laimėtojai Birutei Pūkelevičiūtei…“
Iš laikraščio „Draugas“ priedo „Mokslas, menas, literatūra“ (1972, gruod. 9)

P.S. Vėliau paskelbtas melodijos konkursas. Komisija, kuriai pirmininkavo kunigas, chorvedys, vargonininkas Vladas Budreckas, nusprendė, kad premijos verčiausias Tėvynės birželio slapyvardžiu pasirašytas darbas. Už šio slapyvardžio slėpėsi Bronius Budriūnas.  1974 m. Brukline išėjo leidinys „Paskutinis birželis“ su natomis. Keli egzemplioriai saugomi pas mus, Nacionalinėje bibliotekoje. Vieną iš jų padovanojo Lozoraičių šeima.

Ievos Simonaitytės pėdsakas JAV lietuvių spaudoje

Parengė Arida Riaubienė

Ievos Simonaitytės vardas dažniausiai siejamas su ją išgarsinusiais romanais – „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), „Vilius Karalius“(1956), apysaka „Pikčiurnienė“ (1953). Vis dėlto įvairios apimties prozos kūriniai nebuvo vieninteliai jos rengti tekstai.

Reikia pastebėti, kad Simonaitytė jaunystėje aktyviai bendradarbiavo Mažojoje Lietuvoje leistuose periodiniuose leidiniuose – „Rytojuje“ (1920–1922), „Prūsų lietuvių balse“ (1920–1923), „Lietuvos keleivyje“ (1924–1939), „Mažosios Lietuvos jaunime“ (1930 III 15–XII 5). Nedidelės apimties straipsneliuose autorė rašė apie tai, kad prasminga savo jėgas atiduoti lietuvybės puoselėjimui, kovai už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, šio krašto kultūrinio savarankiškumo stiprinimui. Įdomu tai, kad būsimoji rašytoja bendradarbiavo ne tik Klaipėdos krašte leistuose periodiniuose leidiniuose, bet ir išeivių spaudoje. Kol kas nėra žinoma, kas paskatino ją bendradarbiauti JAV leistuose laikraščiuose. 1920 m. vasario 15 d. JAV lietuvių katalikiškos krypties jaunimo laikraštyje „Vytis“[1] buvo išspausdintas Simonaitytės straipsnelis, pavadintas „Prūsų lietuvaitės laiškas“[2]. Ėvės Simonaitikės pavarde pasirašytame laiške autorė dėkoja už atsiųstus naujus jaunimo laikraščio „Vytis“ numerius, rašo, kad pamėgusi skaityti šį laikraštį, nes jame randa „[…] daug apie jaunimą, kuris didei rūpinasi už gerovę savo Tėvynės“. Laiške „Vyties“ redakcijai Simonaitytė rašo, kad ir tėvynėje „[…] jaunimas renkasi į krūveles ir nori stoti už numylėtą Tėvynę Lietuvą“.

Pateikiame keletą laiško ištraukų[3]:

„Kaip destis ten Amerikoje: ar yra ten visi lietuviai subudę, ar kruta visi už savo Tėvynės gerovę? Bet ten, anapus tų didžiųjų vandenų, negalima visiems subusti. Nesą, jie nejunta, kaip mūsų Tėvynė kenčia. Ne, to jie negali jausti. Tik tas tegali tai, kursai Tėvynėje gyvena ir draug kenčia visas bėdas ir kančias. Ak, kada-kada užtekės laisvės saulelė! Kaip ilgai dar kęsim po verguve mūsų spaudikų. Dar turime lenktis po vokiečiais, dar savo sprandus dėti po jų kojomis. Nors tai ir labai kartu. Ir niekada nejutome tą jungą tokį sunkų esantį, kaip dabar šiame laike.“

Toliau skaityti „Ievos Simonaitytės pėdsakas JAV lietuvių spaudoje”