Pakalbėkime apie orą

Parengė Rima Dirsytė


Orai yra viena iš neutraliausių pokalbio, ypač atsitiktinio, temų. Juolab kad šiemet orai (pirmiausia – nebuvo įprastos žiemos) tikrai stebina. Gyvename klimato kaitos laikais, nors spauda praneša, kad 8% žmonių tuo netiki. Visgi turime, ką turime. Todėl buvo įdomu sužinoti, kokie orai pas mus vyravo XIX a. viduryje. Apie tai rašė tuo metu gyvenęs Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875) rankraštyje „Rozmaite Wiadomości zebrane“. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugoma nedidelė dalelė vyskupo rašytinio palikimo (fondas F42). Tarp jų – du minėtieji sąsiuviniai, rašyti apie 1843-1859 metus lenkų kalba. Viso išlikę bene keturi  rankraščiai, kuriuose M. Valančius pasižymėdavo savo mintis apie kai kuriuos to laiko faktus. Gavęs tuos sąsiuvinius, Juozas Tumas-Vaižgantas dalį teksto pasirinktinai išvertė į lietuvių kalbą ir nuo 1899 m. skelbė „Tėvynės sarge“[1], o 1929 m. išleido atskiru leidinėliu, pavadintu „Pastabos pačiam sau“.[2]

Iš M. Valančiaus užrašų sužinome, kad jo laikais žiemos buvo šaltos, kartais permainingos. Štai 1847 metais dažnai siautė pūgos, daug prisnigo. Visus metus orai buvo permainingi, sulaukta prasto derliaus. Nuo gruodžio 5 d. iki pat metų galo laikėsi stiprūs šalčiai be atodrėkio, o sniego nebuvo visiškai![3]

Visi 1848 metai pasitaikė šalti, su vos keliomis karštomis dienomis liepos mėnesį, tačiau derlius buvo labai geras. O žiema prasidėjo savo laiku. Šalti buvo ir kiti – 1849 – metai. Valančius net pažymi, kad „iki liepos mėnesio be kailinių negalima buvo apsieiti“.[4] Štai po dešimtmečio 1857 metai buvo labai sausi, tačiau derlingi. O žiemiški šalčiai nestojo net iki 1858 m. pradžios.[5]

Apie visa tai galima perskaityti ir minėtoje Vaižganto išleistoje knygelėje. O štai 1846 metų orai į ją nepateko. Bet galime grįžti prie paties vyskupo rankraščio. 1846-iesiems skirti beveik du puslapiai. [6] Pateikiame vyskupo įrašo vertimą:

Rankraščio fragmentas

1846 metų žiema buvo labai švelni: didžiausias šaltis tesiekė vos 19 laipsnių pagal Reumierą. Vasario antroje pusėje visiškai atšilo. Visiems atrodė, kad ta šiluma, per daug anksti atėjusi, netrukus turės užleisti vietą šalčiams: tačiau šis spėjimas pasirodė visiškai klaidingas, nes šalčiai daugiau nebegrįžo. Kovo pirmoje pusėje niekur nebeliko sniego, visi upokšniai ir upės nuo ledo apsivalė; antroje pusėje atskrido gandrai, pempės, kielės, gulbės itd. Balandis buvo net ne šiltas, bet tiesiog karštas:  šį mėnesį visoje Žemaitijoje daug žmonių netikėtai mirė, kas buvo priskiriama nelauktiems karščiams; tuo metu staigiai mirė:  teisėjas Zaleskis,  Ivoniškio Laukonių parapijoje paveldėtojas, teisėjas Bytautas, Pagirgždučių paveldėtojas, ponia Gedvilienė [gyvenanti] netoli kalno, vadinamo Medvėgaliu, itd. Gegužės ir birželio mėnesiai buvo nenutrūkstamai gana vėsūs: šalnos laikėsi  kasnakt net iki pat šv. Petro, kurios pakenkė lankoms ir žiemkenčiams, rudenį labai gražiai sužėlusiems. Rugiai, jau margavę, apie Šv. Joną daugelyje vietų, ypač prie žvyrynų, visiškai iššalo, o vietomis nemažai nukentėjo. Prasidėjus liepai, tuoj pat stojo nepaprasti karščiai, kurie be perstojo truko net iki rugsėjo. Reumiero termometras net pavėsyje nuolat rodė 30 laipsnių šilumos. O liepos 21 d. pakilo iki 42 laipsnių: nuo tokių karščių pražūtų ištisi pasėliai, jeigu apdairi gamta nors  laikas nuo laiko nepašlakstytų lietumi išdžiūvusios žemės: visą vasarą nebuvo lietaus be griaustinio, o griaustinio nebuvo be  perkūnijos; tad po kiekvienos žinios apie praėjusius lietus  arba krušas galima buvo išgirsti apie perkūnijos padarytą žalą. Rugsėjo ir spalio mėnesiai buvo tokie šilti kaip kitais metais būdavo liepa ir rugpjūtis. Spalio pabaigoje  dar buvo lietaus su griaustiniu. Apie visus šventus miškuose buvo pilna baravykų ir kitokių grybų, nors miškai jau buvo apsinuoginę nuo lapų. Šiųmetiniai rugiai buvo vešlūs ir tinkami šiaudams, tačiau dėl pavasarinių šalnų prikulta buvo menkai. Daržovių derlius gana prastas – bulvės nuo bereikalingos šilumos bemaž iškepė lysvėse. Derlius buvo mažas ir pernelyg linkęs pūti. Grūdų kainos buvo gana aukštos, jau lapkričio mėnesį už 24 gorčių pūrą[7] žieminių kviečių buvo mokama po 4 sidabro rublius[8], už rugių pūrą po 5 sidabro rublius ir 50 kapeikų. Obuoliai ir kriaušės ypač užderėjo. Rinktinius kelius turėjome iki vėlyvo rudens, pirmieji rudeniniai lietūs vos apie lapkričio 16 d. pasirodė, dėl to keliai nuo to laiko pradėjo blogėti. Lapkričio 20 d. pašalo, 24 d. iškrito sniegas: iškart stojo žiema, vienok šalčiai nepakilo aukščiau 13 laipsnių pagal Reumierą. Apie Kalėdas iškrito gausus sniegas, kuris išsilaikė iki metų galo.

Visgi 1846 m. žiema, Valančiaus pavadinta švelnia, mums tokia greičiausiai nepasirodytų… Kaip matome, Valančius oro temperatūrą matuoja ne mums įprasta Celsijaus skale. Reomiūro skalė gana retai pastebima moksliniuose darbuose, vartojama tik buitinėms reikmėms kai kuriose vietovėse. Ši skalė 1730 m. buvo sudaryta prancūzo mokslininko Reomiūro (René Antoine Ferchault de Réaumur, 1683 –1757)[9]. Jis atlikinėjo eksperimentus su spiritiniu termometru ir priėjo išvadą, kad termometro skalę galima graduoti pagal spirito šiluminį plėtimąsi. Nustatęs, kad jo naudojamas spiritinis tirpalas, sumaišytas su vandeniu santykiu 5:1, plečiasi santykiu 1000:1080, kai temperatūra keičiasi nuo vandens užšalimo iki užvirimo, mokslininkas pasiūlė naudoti skalę, graduotą laipsniais nuo 0 iki 80. Šiuo atveju 0°R atitinka vandens užšalimo temperatūrą, o 80°R – virimo temperatūrą. Su Celsijaus skale galioja priklausomybė: R = 0.8 °C    

Taigi M. Valančiaus minimi 19 °Ré  žiemą pagal Celsijaus skalę būtų 23,7 °C šalčio,  vasaros 30°Ré šilumos – 37,5°C . O minimi 42°Ré liepos mėnesį net sunkiai įtikėtini – 52,5°C ! Belieka tikėti, kad M. Valančiaus prietaisas veikė nepriekaištingai.               


[1] 1896–1904 m. Tilžėje leistas katalikiškas mėnesinis leidinys. J. Tumas Vaižgantas iki 1902 m. buvo jo leidėjas ir redaktorius.

[2] Valančius, Motiejus (1801-1875).Pastabos pačiam sau / Motiejus Valančius Žemaičių vyskupas ; iš lenkiškosios vyskupo Motiejaus rašliavos sulasė ir savo pastabų pridėliojo doc. J. Tumas. – [Kaunas] : [Švietimo ministerijos Knygų leidimo komvja], 1929

[3] LNMMB RKRS F421, p.125126.

[4] Ten pat, p.130, 150151.

[5] Ten pat., p.180.

[6] Ten pat, p.9798.

[7] Pūras, gorčius – senoviniai tūrio matavimo vienetai, skirti birioms medžiagoms matuoti. XVIXIX a. pr. lietuvių (žemaičių) pūras buvo lygus šeštadaliui statinės, 12 senųjų gorčių (arba 24 naujųjų gorčių), 62,7 l.

[8] Žodis rublis (nuo slaviško рубить – „kirsti, kapoti“) atsirado XIII a. Novgorode; jis turėjo apie 200 gramų sidabro. 1704 m. Petras I įvedė kaldintas rublio monetas ir nustatė nuolatinę jos vertę – 28 g. sidabro.  1769 m. pradėtos naudoti rublio asignacijos – popierinis vekselis su ranka įrašyta paskolos verte rubliais. 1849 m. asignacijos pradėtos spausdinti iš karto nurodant jų vertę sidabru.

[9] https://lt.wikipedia.org/wiki/Termometras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*