Robinzono Kruzo nuotykiai EPAVELDE

Pastebėjo Deimantė Žukauskienė


Rašytoją ir publicistą Danielį Defoe visame pasaulyje išgarsino romanas „Robinzonas Kruzas“, pirmąkart išėjęs 1719 m. „Robinzonas Kruzas“ tapo vienu iš dažniausiai į užsienio kalbas verčiamų ir perleidžiamų kūrinių istorijoje. Pirmasis romaną į lietuvių kalbą vertė Simonas Daukantas, jo atliktas laisvas vertimas vadinosi „Rubinaičio Pelūzės gyvenimas“.

 Epavelde turime „Robinzono Kruzo“ variantų, kurie šiandien kelia švelnią šypseną:

Toliau skaityti „Robinzono Kruzo nuotykiai EPAVELDE“

Keletas faktų apie autorių teises Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940)

Parengė Arida Riaubienė


 Balandžio 23 d. minima Pasaulinė knygos ir autorių teisių diena. Pateikiame keletą faktų, susijusių su autorių teisėmis Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940).

 Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 m. nebuvo įstatymo, ginančio autorių teises, tačiau vadovautasi dar 1911 m. kovo 20 d. Rusijoje priimtu Autorių teisių įstatymu, kurio vertimas į lietuvių kalbą (drauge su kitais civiliniais įstatymais) pasirodė 1930 m[1]. Nepaisant to, būta bandymų kurti savąjį Autorių teisių įstatymą.

1920 m. rugpjūtį Rygoje įvykusi Pabaltijo valstybių konferencija „<…> rekomendavo sudaryti literatūros ir meno konvencijas, o pirmiausia – sutvarkyti autorių teisių apsaugą“[2]. Šiuos klausimus spręsti ėmėsi Lietuvių meno kūrėjų draugija (toliau – LMKD). Pažymėtina tai, kad ši literatų ir menininkų organizacija buvo įsteigta prieš šimtą metų, t. y. 1920 m. sausio 29 d. Ji suvienijo apie 100 įvairiuose menuose besireiškiančių žmonių. Draugijos tikslas buvo organizuoti krašto meninį gyvenimą ir jam vadovauti. Pirmąją LMKD valdybą sudarė Jonas Mačiulis–Maironis, Paulius Galaunė, Juozas Naujalis, Balys Sruoga, Antanas Sutkus, Faustas Kirša ir Stasys Šilingas. Aktyvių LMKD literatų ir menininkų dėka buvo sukurtos 4 sekcijos: literatūros, muzikos, dramos ir plastikų. Gausiausia buvo Vinco Krėvės vadovaujama literatų sekcija.

Lietuvių meno kūrėjų draugijos I-oji valdyba. 1920. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Toliau skaityti „Keletas faktų apie autorių teises Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940)“

In memoriam Vincui Bartusevičiui (1939 06 04 – 2020 04 21)

Jolanta Budriūnienė


Dr. Vincas Bartusevičius per parodos „Lietuviškoji leidyba Vakarų Europoje 1944–1952 m.“ atidarymą LR Seime, 2015 m.

Šiuo neramiu visam pasauliui metu iš Vokietijos mus pasiekė žinia apie ilgamečio ir nuoširdaus Nacionalinės bibliotekos bičiulio dr. Vinco Bartusevičiaus mirtį.

Dr. Vincas Bartusevičius – vadinamosios DP ( DP – Displased Persons, perkeltieji asmenys) kartos atstovas, 1944 m. su tėvais pasitraukęs į Vokietiją ir su šia šalimi susiejęs visą savo tolesnį gyvenimą. 1959 m. jis baigė Vasario 16-osios gimnaziją, Miuncheno ir Tiubingeno universitetuose studijavo sociologiją, istoriją ir psichologiją. 

Toliau skaityti „In memoriam Vincui Bartusevičiui (1939 06 04 – 2020 04 21)“

Valės PETKEVIČIENĖS anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios knygų anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas


Autorės knygų lentyna

„Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“

                       arba Romualdo Granausko kūrybos antkaklis ant skaitytojo sprando. Nuo pirmo iki paskutinio knygos puslapio. Iki gilia išpažintimi pažymėto laiško geriausiam draugui – šuniui Buliui. Laiško, kuriame visos Romualdo Granausko gyvenimo kūrybos prasmė. Pasilikti. Šiapus ir Anapus. Užsispyrusio žemaitiško būdo žmogumi ir gilios, jautrios sielos kūrėju, kurio, anot jo paties, kūnas Lietuvoje, siela kalboje. Granausko žodis užkabina lengvai, tačiau įtraukia taip, kad pajunti priklausomybę jo kūrybai, kuri nepaleidžia. Lengva su tuo susitaikyti ir tiesiog mėgautis. Žmogaus ir šuns draugystės istorijoje  tu atsiduodi žodžio ir meilės jausmo galiai. Abipusės, tikros, kasdienybėje išgyvenamos meilės jausmui. Romualdo kalbos laukas toks didelis, toks beribis, gilus ir platus, toks paprastai nepaprastas ir įtraukiantis, kad negyventi tąja besąlygiška šuns ir žmogaus meile tiesiog negali. Ji įauga į kiekvieną tavo kūno ląstelę, pulsuoja tavo gyslomis, tu ją jauti kiekviename savo širdies dūžyje ir ji nė akimirkai neleidžia tau suabejoti – esi savanoris Granausko kūrybos pėdsekys! Draugystės ekstazė nepaleidžia iki paskutinio atodūsio, kai šventa sąjunga staiga įtrūksta ir nutrūksta. Matai, jauti ir išgyveni, kaip stiprus žemaitiškas rašytojo būdas suklumpa prieš besąlyginę draugo – šuns meilę.  Tavo protą ir širdį užvaldę, knygos puslapiais vedžioja kalbančios rašytojo ir šuns akys. Jų abiejų žvilgsniuose įskaitai meile ir nerašytos ištikimybės priesaika sujungtą draugystę, kuriai nereikia pažadų, įsipareigojimų. Privalu – jausti vienas kitą. Tuomet nevalingai suklumpa ir tavo, skaitytojo, širdis, protas, tačiau meilė ir toliau veda šventu Granausko tikėjimu, kad mirtis nėra pabaiga. Ar verta tikėti, skaityti ir būti ištikimu Romualdo Granausko kūrybos pėdsekiu? Taip. Nes tai ir yra ta tikroji gyvenimo pusė – rašto, knygos ir žmogaus kūrybos ilgaamžiškumo galia. Realybės akivaizdoje, kai mirtis išsivedė abu – ir draugą, ir rašytoją – knyga pasilieka Granausko liudininku, pažadu ir laišku, kad mirtis bejėgė prieš kūrybos galią – GYVENTI!



Kalba neredaguota.

Simonas RASIMAVIČIUS: Mažvydo Palangos knygos „Dūzgė ir baltieji piratai“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios knygų anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvio darbas


Autoriaus knygų lentyna

Mielas Jokūbai,

mama sako, kad mes broliai. Kartais tuo netikiu. Tu man esi liūtė kruvinais nasrais, kuri medžioja bandoje, bet ėda viena.

Džiaugiuosi, kad sutikai perskaityti „Dūzgė ir baltieji piratai“. Visada buvai geras pasakotojas. Dažniausiai sakydavau, kad buvo visai ne taip, kad prikūrei. Tavo prasimanymai dažniausiai būdavo geri. Ir šį kartą, įtariu, kad tyčia prikūrei. Norėjai įgelti man dėl pernelyg griežto įvertinimo per mamos gimtadienį, kai net nepadovanojai jai gėlių.

Toliau skaityti „Simonas RASIMAVIČIUS: Mažvydo Palangos knygos „Dūzgė ir baltieji piratai“ anotacija“

Monika ŠULCAITĖ-JAUNIENĖ: Valdo Papievio romano ,,Odilė, arba oro uostų vienatvė“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios knygų anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas


Autorės knygų lentyna

Odile, sakyk,

kieksyk turės kilti

ir leistis lėktuvai,

kieksyk mums šypsosis

malonios dangaus stiuardesės,

kieksyk dar beviltiškai, naiviai

bandysim užkariauti dangų?

Toliau skaityti „Monika ŠULCAITĖ-JAUNIENĖ: Valdo Papievio romano ,,Odilė, arba oro uostų vienatvė“ anotacija“