Keletas faktų apie autorių teises Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940)

Parengė Arida Riaubienė


 Balandžio 23 d. minima Pasaulinė knygos ir autorių teisių diena. Pateikiame keletą faktų, susijusių su autorių teisėmis Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940).

 Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 m. nebuvo įstatymo, ginančio autorių teises, tačiau vadovautasi dar 1911 m. kovo 20 d. Rusijoje priimtu Autorių teisių įstatymu, kurio vertimas į lietuvių kalbą (drauge su kitais civiliniais įstatymais) pasirodė 1930 m[1]. Nepaisant to, būta bandymų kurti savąjį Autorių teisių įstatymą.

1920 m. rugpjūtį Rygoje įvykusi Pabaltijo valstybių konferencija „<…> rekomendavo sudaryti literatūros ir meno konvencijas, o pirmiausia – sutvarkyti autorių teisių apsaugą“[2]. Šiuos klausimus spręsti ėmėsi Lietuvių meno kūrėjų draugija (toliau – LMKD). Pažymėtina tai, kad ši literatų ir menininkų organizacija buvo įsteigta prieš šimtą metų, t. y. 1920 m. sausio 29 d. Ji suvienijo apie 100 įvairiuose menuose besireiškiančių žmonių. Draugijos tikslas buvo organizuoti krašto meninį gyvenimą ir jam vadovauti. Pirmąją LMKD valdybą sudarė Jonas Mačiulis–Maironis, Paulius Galaunė, Juozas Naujalis, Balys Sruoga, Antanas Sutkus, Faustas Kirša ir Stasys Šilingas. Aktyvių LMKD literatų ir menininkų dėka buvo sukurtos 4 sekcijos: literatūros, muzikos, dramos ir plastikų. Gausiausia buvo Vinco Krėvės vadovaujama literatų sekcija.

Lietuvių meno kūrėjų draugijos I-oji valdyba. 1920. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Toliau skaityti „Keletas faktų apie autorių teises Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940)“

Keletas pastabų apie Centralinio Valstybės knygyno pradžią ir jos pirmąjį vedėją

Kęstutis Raškauskas


Portretas_apie 1930_F32-267Kuomet 1919 m. rugsėjo 1 d. Kaune, Seimo rūmų pirmajame aukšte pradėtas kurti Centralinis Valstybės Knygynas (tarpukaryje bibliotekos dažnai vadintos knygynais), laikinoje sostinėje nebuvo likę jokių viešųjų bibliotekų. Karo išvakarėse įvairiataučių draugijų, valdiškų įstaigų tarnautojų, komercinių bei mokyklų bibliotekų tinkle dominavo Kauno skaitymo draugijos biblioteka, turėjusi apie 20000 įvairiakalbių universalaus pobūdžio knygų. Visos kitos bibliotekos nei iš tolo negalėjo jai prilygti pasiūlos įvairove ir apimtimi. Vokiečiai uždarė visas viešąsias bibliotekas, o jų fondai pradėjo „išsivaikščioti“. Toliau skaityti „Keletas pastabų apie Centralinio Valstybės knygyno pradžią ir jos pirmąjį vedėją“

Brazilijomanija

Parengė Arida Riaubienė


XIX a. pabaigoje išaugo emigruojančiųjų iš Lietuvos į Braziliją. Tautinio  judėjimo lyderiai ragino apmalšinti „brazilijomaniją“. Pateikiame ištrauką iš „Varpo“:

arida

Kudirka, V. Tevyniszki varpai. Q.D. ir K. Varpas, 1890,  rugs.(nr. 9), p. 137
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=28873&biRecordId=3555

Lentvario Tiškevičiai

Parengė Vytautas Smilgevičius


tyszkiewiczowie-rodem-z-landwarowa-neritonLilianos Narkowicz „Tyszkiewiczowie rodem z Landwarowa“  (Iš Lentvario kilę Tiškevčiai) – įdomi knyga apie Lietuvos bajorų giminę.

Lentvario Tiškevičių istorija prasideda 1850 m., kada grafas Juozapas Tiškevičius nupirko Lentvarį, pradėdamas dideles statybas ir rekonstrukcijas. Knygoje regime ir dvarą valdžiusių Tiškevičių karjerą, jų ūkinius sugebėjimus ir patriotinę veiklą. Už šią Tiškevičiai persekioti – ne kartą suimti, tremti. Represijas sustabdė I pasaulinis karas, bet jo metu dvarą nusiaubė Rusijos kariuomenė. 1925 m. Lenkijoje vykdoma dvaro reforma: ir Lentvario dvaras turi parduoti dalį savo žemių. Vėliau matome dvaro ir miestelio (patekusių tarp Sovietų Rusijos, Lietuvos ir Lenkijos) nuosmukį. II pasaulinis karas skaudžiai smogė Tiškevičiams: vieni nukankinti nacių, kiti – sovietų konclageriuose. Likę emigravo: kas į Skandinaviją, kas – per sovietų lagerius – į Braziliją. Toliau skaityti „Lentvario Tiškevičiai“

Užmirštoji Radvilų vila

Parengė Vytautas Smilgevičius


ALBANesvyžiaus priemiesčiai, XVI a. pabaiga. Mikalojaus Kristupo Radvilos-Našlaitėlio rūpesčiu čia kyla romėniško stiliaus vila. Ne tik stilius, pats pavadinimas Alba perimtas iš Romos priemiesčio. Vila veiks kaip rezidencija, medžioklės namelis ir net žvėrynas, kuriam M. K. Radvila negailės pinigų: įsigys leopardų, mangustų, beždžionių. Vilą apgaubs žaluma ir vanduo: oranžerija ir  pavėsingas parkas, vėsa dvelkiantys kanalai ir tvenkiniai. Metams bėgant, Albą lankys svarbiausi respublikos asmenys. Pats Stanislovas Augustas Poniatovskis stebės valandą trunkančius fejerverkus.

2014 m. Minske išėjusi A. Metelskio knyga „Забытая Альба : очерк истории загородной резиденции Радзивиллов под Несвижем“ („Užmirštoji Alba. Radvilų užmiesčio rezidencijos ties Nesvyžiumi istorijos apybraiža“) pristato mums mažai žinomą Radvilų vilą bei jos permainingą istoriją. 1655 m. Albą sudegino Rusijos, 1706 m. – Švedijos kariuomenė. Pastarojo antpuolio metu sudegintas sodas, iššaudyti žvėryne buvę žvėrys. Nepaisant to, XVIII a. 3 dešimtmetyje Alba atstatyta: įrengtas maniežas, žiemos sodas, atkurtas žvėrynas, vėliau ėmė veikti teatras, pastatyti nauji dviaukščiai mūriniai rūmai, ūkiniai pastatai. XVIII a. 7 dešimtmetyje Albą nė kartą užėmė ir plėšė Rusijos kariuomenė. Po 1795 m.  prasidėjo Albos nuopuolis: dalis tiesioginių paveldėtojų mirė, dalis nesirūpino ja, savo neigiamą indėlį įnešė ir Rusijos imperijos valdžia. XIX a. pabaigoje Alba tapo paprastu palivarku, kuriame Radvilos tebelaikė parką. Po II pasaulinio karo iš unikalaus parko liko tik alėja ir sugadinta tvenkinių sistema. Alba tapo tik istorija.

„The Oxford history of Poland-Lithuania“ – jau Nacionalinėje bibliotekoje

OxfordNacionalinę biblioteką pasiekė vertingas naujas leidinys pirmasis „The Oxford history of Poland-Lithuania“  tomas (Oxford University Press, 2015.). Šis tomas skirtas Abiejų Tautų Respublikos (ATR) susikūrimui: istorikas Robertas Frostas aptaria 1385-1569 metus – t.y., beveik du amžius trukusį suartėjimą,  kurį vainikavo Liublino unija. Pasak autoriaus, pagal pradinį sumanymą šis periodas turėjęs patekti į įvadinį ATR istorijos skyrių, tačiau veikiai paaiškėjo, kad priešistorė labai svarbi norint suvokti ATR politinę dinamiką, o anglų kalba apie ATR susiformavimą rašyta labai mažai.

Pristatydama šią knygą leidykla „Oxford University Press“ pabrėžia, kad istorikų darbuose apie Rytų Europos istoriją dominuoja Rusijos imperija,  nors Rusija kaip didelė galybė iškilo tik po 1700 m. Tris amžius Rytų Europoje didžiausia galybė buvusi Lenkijos karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudaryta valstybė, viena iš ilgiausiai gyvavusių politinių sąjungų Europos istorijoje. Pasak leidėjo, moderni Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos bei Ukrainos istorija negali būti tinkamai suprasta neapmąsčius ATR palikimo. Knyga skirta istorikų Oskar Halecki, Adolfo Šapokos, Mykhailo Hrushevsky ir Matvey K. Liubavskii atminimui.

Daugiau apie knygą: https://global.oup.com/academic/product/the-oxford-history-of-poland-lithuania-9780198208693?cc=lt&lang=en&#