Spaudos cenzorius tarpukario Lietuvoje: tarp realybės ir siekiamybės

Parengė Arida Riaubienė


Gegužės 7-oji – spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, primenanti rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Norint deramai įvertinti tokios dienos svarbą ir reikšmę, tikslinga sutelkti dėmesį į žodžio laisvės ribojimų ir cenzūros temą. Žinome, kad ir tarpukario Lietuvoje įstatymuose neapibrėžta cenzūra varžė knygų leidybą, jų platinimą. Augantis nepasitenkinimas tokia politika skatino įvairių diskusinių straipsnių spaudoje atsiradimą. 1939 m. dienraštyje „XX amžius“ buvo išspausdintas straipsnis „Spaudos priežiūra“, pasirašytas neišaiškintu slapyvardžiu Džiustras[1]. Straipsnyje aptariami spaudos priežiūros uždaviniai valstybės gyvenime, svarstoma apie cenzoriui reikalingą išsilavinimą.

Pateikiame keletą ištraukų iš šio straipsnio[2]:

„[…] Kiekvienas spaudos darbas paliekamas sauvališkai priežiūros žmonių interpretacijai ar net asmeniškai malonei spaudos darbą savaip iškomentuoti. Tokiu atveju ypač susiduriama su pačių priežiūros žmonių erudicija ir moraliniu lygiu. Spaudos darbininkai dažnai yra mokslininkai, eruditai, menininkai, sociologai ir bendrai, kūrybiniais gabumais apdovanoti žmonės. Tai yra tas kadras, kuris ir kuria valstybės bei tautos kultūrinį ir dvasinį gyvastingumą, kuris žadina ir veda visuomenę pažangos ir kūrybos keliais. Per spaudą ateina į gyvenimą naujos idėjos, nauji sumanymai ir projektai, prasiveria nauji dvasios ir kultūros horizontai. Savaime suprantama, kad priežiūros žmonės bent iš dalies turėtų prilygti spaudos kūrėjams, turėtų bent tinkamai juos suprasti. Šiuo atveju  spaudos priežiūros žmogaus pareigos yra atsakingesnės ir sunkesnės, negu atskirų leidinių redaktorių pareigos. Faktiškai valstybinės priežiūros žmogui ir tenka stovėti aukščiau redaktorių. Jo nurodymai redaktoriams yra privalomi. Tačiau ir praktikoje ir čia nestinga kurioziškumo. Tuo tarpu, kai įstatymas reikalauja iš redaktoriaus aukštojo mokslo cenzo, spaudos priežiūros žmogui šis nuostatas netaikomas. [„XX amžiaus“ redakcija skaitytojams priminė, kad Lietuvoje yra spaudos priežiūros sistemoje dirbančių valdininkų, baigusių aukštąjį mokslą – A. R.]. Dar ryškesnį vaizdą gausime, atkreipę dėmesį į priežiūros etatų lygį. Priežiūros žmonių kategorijos būva žemesnės už redaktoriaus. Tuomet savaime nereikia norėti, kad priežiūron patektų žmonės eruditai, didelio išsilavinimo ir stažo. Tose valstybėse, kur prieš D. karą veikė spaudos cenzūra, dažnai cenzoriais galėjo būti žmonės tik su ypatingai dideliu stažu mokslo, meno, literatūros ir politikos srityse. Cenzorių pareigoms dažnai buvo kviečiami profesoriai. Esą Puškino raštus cenzūruodavęs pats caras, kad nebūtų įžeistas ar nesuprastas didysis tautos kūrėjas. Daugelyj valstybių spaudos priežiūra neišeidavo iš policijos rankų.

Toliau skaityti „Spaudos cenzorius tarpukario Lietuvoje: tarp realybės ir siekiamybės“

Keletas faktų apie autorių teises Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940)

Parengė Arida Riaubienė


 Balandžio 23 d. minima Pasaulinė knygos ir autorių teisių diena. Pateikiame keletą faktų, susijusių su autorių teisėmis Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940).

 Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 m. nebuvo įstatymo, ginančio autorių teises, tačiau vadovautasi dar 1911 m. kovo 20 d. Rusijoje priimtu Autorių teisių įstatymu, kurio vertimas į lietuvių kalbą (drauge su kitais civiliniais įstatymais) pasirodė 1930 m[1]. Nepaisant to, būta bandymų kurti savąjį Autorių teisių įstatymą.

1920 m. rugpjūtį Rygoje įvykusi Pabaltijo valstybių konferencija „<…> rekomendavo sudaryti literatūros ir meno konvencijas, o pirmiausia – sutvarkyti autorių teisių apsaugą“[2]. Šiuos klausimus spręsti ėmėsi Lietuvių meno kūrėjų draugija (toliau – LMKD). Pažymėtina tai, kad ši literatų ir menininkų organizacija buvo įsteigta prieš šimtą metų, t. y. 1920 m. sausio 29 d. Ji suvienijo apie 100 įvairiuose menuose besireiškiančių žmonių. Draugijos tikslas buvo organizuoti krašto meninį gyvenimą ir jam vadovauti. Pirmąją LMKD valdybą sudarė Jonas Mačiulis–Maironis, Paulius Galaunė, Juozas Naujalis, Balys Sruoga, Antanas Sutkus, Faustas Kirša ir Stasys Šilingas. Aktyvių LMKD literatų ir menininkų dėka buvo sukurtos 4 sekcijos: literatūros, muzikos, dramos ir plastikų. Gausiausia buvo Vinco Krėvės vadovaujama literatų sekcija.

Lietuvių meno kūrėjų draugijos I-oji valdyba. 1920. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Toliau skaityti „Keletas faktų apie autorių teises Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940)“

Keletas pastabų apie Centralinio Valstybės knygyno pradžią ir jos pirmąjį vedėją

Kęstutis Raškauskas


Portretas_apie 1930_F32-267Kuomet 1919 m. rugsėjo 1 d. Kaune, Seimo rūmų pirmajame aukšte pradėtas kurti Centralinis Valstybės Knygynas (tarpukaryje bibliotekos dažnai vadintos knygynais), laikinoje sostinėje nebuvo likę jokių viešųjų bibliotekų. Karo išvakarėse įvairiataučių draugijų, valdiškų įstaigų tarnautojų, komercinių bei mokyklų bibliotekų tinkle dominavo Kauno skaitymo draugijos biblioteka, turėjusi apie 20000 įvairiakalbių universalaus pobūdžio knygų. Visos kitos bibliotekos nei iš tolo negalėjo jai prilygti pasiūlos įvairove ir apimtimi. Vokiečiai uždarė visas viešąsias bibliotekas, o jų fondai pradėjo „išsivaikščioti“. Toliau skaityti „Keletas pastabų apie Centralinio Valstybės knygyno pradžią ir jos pirmąjį vedėją“

Brazilijomanija

Parengė Arida Riaubienė


XIX a. pabaigoje išaugo emigruojančiųjų iš Lietuvos į Braziliją. Tautinio  judėjimo lyderiai ragino apmalšinti „brazilijomaniją“. Pateikiame ištrauką iš „Varpo“:

arida

Kudirka, V. Tevyniszki varpai. Q.D. ir K. Varpas, 1890,  rugs.(nr. 9), p. 137
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=28873&biRecordId=3555

Lentvario Tiškevičiai

Parengė Vytautas Smilgevičius


tyszkiewiczowie-rodem-z-landwarowa-neritonLilianos Narkowicz „Tyszkiewiczowie rodem z Landwarowa“  (Iš Lentvario kilę Tiškevčiai) – įdomi knyga apie Lietuvos bajorų giminę.

Lentvario Tiškevičių istorija prasideda 1850 m., kada grafas Juozapas Tiškevičius nupirko Lentvarį, pradėdamas dideles statybas ir rekonstrukcijas. Knygoje regime ir dvarą valdžiusių Tiškevičių karjerą, jų ūkinius sugebėjimus ir patriotinę veiklą. Už šią Tiškevičiai persekioti – ne kartą suimti, tremti. Represijas sustabdė I pasaulinis karas, bet jo metu dvarą nusiaubė Rusijos kariuomenė. 1925 m. Lenkijoje vykdoma dvaro reforma: ir Lentvario dvaras turi parduoti dalį savo žemių. Vėliau matome dvaro ir miestelio (patekusių tarp Sovietų Rusijos, Lietuvos ir Lenkijos) nuosmukį. II pasaulinis karas skaudžiai smogė Tiškevičiams: vieni nukankinti nacių, kiti – sovietų konclageriuose. Likę emigravo: kas į Skandinaviją, kas – per sovietų lagerius – į Braziliją. Toliau skaityti „Lentvario Tiškevičiai“

Užmirštoji Radvilų vila

Parengė Vytautas Smilgevičius


ALBANesvyžiaus priemiesčiai, XVI a. pabaiga. Mikalojaus Kristupo Radvilos-Našlaitėlio rūpesčiu čia kyla romėniško stiliaus vila. Ne tik stilius, pats pavadinimas Alba perimtas iš Romos priemiesčio. Vila veiks kaip rezidencija, medžioklės namelis ir net žvėrynas, kuriam M. K. Radvila negailės pinigų: įsigys leopardų, mangustų, beždžionių. Vilą apgaubs žaluma ir vanduo: oranžerija ir  pavėsingas parkas, vėsa dvelkiantys kanalai ir tvenkiniai. Metams bėgant, Albą lankys svarbiausi respublikos asmenys. Pats Stanislovas Augustas Poniatovskis stebės valandą trunkančius fejerverkus.

2014 m. Minske išėjusi A. Metelskio knyga „Забытая Альба : очерк истории загородной резиденции Радзивиллов под Несвижем“ („Užmirštoji Alba. Radvilų užmiesčio rezidencijos ties Nesvyžiumi istorijos apybraiža“) pristato mums mažai žinomą Radvilų vilą bei jos permainingą istoriją. 1655 m. Albą sudegino Rusijos, 1706 m. – Švedijos kariuomenė. Pastarojo antpuolio metu sudegintas sodas, iššaudyti žvėryne buvę žvėrys. Nepaisant to, XVIII a. 3 dešimtmetyje Alba atstatyta: įrengtas maniežas, žiemos sodas, atkurtas žvėrynas, vėliau ėmė veikti teatras, pastatyti nauji dviaukščiai mūriniai rūmai, ūkiniai pastatai. XVIII a. 7 dešimtmetyje Albą nė kartą užėmė ir plėšė Rusijos kariuomenė. Po 1795 m.  prasidėjo Albos nuopuolis: dalis tiesioginių paveldėtojų mirė, dalis nesirūpino ja, savo neigiamą indėlį įnešė ir Rusijos imperijos valdžia. XIX a. pabaigoje Alba tapo paprastu palivarku, kuriame Radvilos tebelaikė parką. Po II pasaulinio karo iš unikalaus parko liko tik alėja ir sugadinta tvenkinių sistema. Alba tapo tik istorija.