Spaudos cenzorius tarpukario Lietuvoje: tarp realybės ir siekiamybės

Parengė Arida Riaubienė


Gegužės 7-oji – spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, primenanti rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Norint deramai įvertinti tokios dienos svarbą ir reikšmę, tikslinga sutelkti dėmesį į žodžio laisvės ribojimų ir cenzūros temą. Žinome, kad ir tarpukario Lietuvoje įstatymuose neapibrėžta cenzūra varžė knygų leidybą, jų platinimą. Augantis nepasitenkinimas tokia politika skatino įvairių diskusinių straipsnių spaudoje atsiradimą. 1939 m. dienraštyje „XX amžius“ buvo išspausdintas straipsnis „Spaudos priežiūra“, pasirašytas neišaiškintu slapyvardžiu Džiustras[1]. Straipsnyje aptariami spaudos priežiūros uždaviniai valstybės gyvenime, svarstoma apie cenzoriui reikalingą išsilavinimą.

Pateikiame keletą ištraukų iš šio straipsnio[2]:

„[…] Kiekvienas spaudos darbas paliekamas sauvališkai priežiūros žmonių interpretacijai ar net asmeniškai malonei spaudos darbą savaip iškomentuoti. Tokiu atveju ypač susiduriama su pačių priežiūros žmonių erudicija ir moraliniu lygiu. Spaudos darbininkai dažnai yra mokslininkai, eruditai, menininkai, sociologai ir bendrai, kūrybiniais gabumais apdovanoti žmonės. Tai yra tas kadras, kuris ir kuria valstybės bei tautos kultūrinį ir dvasinį gyvastingumą, kuris žadina ir veda visuomenę pažangos ir kūrybos keliais. Per spaudą ateina į gyvenimą naujos idėjos, nauji sumanymai ir projektai, prasiveria nauji dvasios ir kultūros horizontai. Savaime suprantama, kad priežiūros žmonės bent iš dalies turėtų prilygti spaudos kūrėjams, turėtų bent tinkamai juos suprasti. Šiuo atveju  spaudos priežiūros žmogaus pareigos yra atsakingesnės ir sunkesnės, negu atskirų leidinių redaktorių pareigos. Faktiškai valstybinės priežiūros žmogui ir tenka stovėti aukščiau redaktorių. Jo nurodymai redaktoriams yra privalomi. Tačiau ir praktikoje ir čia nestinga kurioziškumo. Tuo tarpu, kai įstatymas reikalauja iš redaktoriaus aukštojo mokslo cenzo, spaudos priežiūros žmogui šis nuostatas netaikomas. [„XX amžiaus“ redakcija skaitytojams priminė, kad Lietuvoje yra spaudos priežiūros sistemoje dirbančių valdininkų, baigusių aukštąjį mokslą – A. R.]. Dar ryškesnį vaizdą gausime, atkreipę dėmesį į priežiūros etatų lygį. Priežiūros žmonių kategorijos būva žemesnės už redaktoriaus. Tuomet savaime nereikia norėti, kad priežiūron patektų žmonės eruditai, didelio išsilavinimo ir stažo. Tose valstybėse, kur prieš D. karą veikė spaudos cenzūra, dažnai cenzoriais galėjo būti žmonės tik su ypatingai dideliu stažu mokslo, meno, literatūros ir politikos srityse. Cenzorių pareigoms dažnai buvo kviečiami profesoriai. Esą Puškino raštus cenzūruodavęs pats caras, kad nebūtų įžeistas ar nesuprastas didysis tautos kūrėjas. Daugelyj valstybių spaudos priežiūra neišeidavo iš policijos rankų.

Kai spaudos priežiūra patenka jauniems, neprityrusiems, neaukšto išsilavinimo  žmonėms, ypač prieš akis neturintiems tikslių valstybės spaudos priežiūros nuostatų, nesusipratimai lieka savaime neišvengiami. Tarnybinis tokių žmonių uolumas nueina tiek toli, kad kiekviena kritiškesnė mintis, kiekviena naujesnė idėja, kiekviena sveikesnė pastaba esti sulaikoma, kaip priešvalstybinė ar tendencinga režimui. Nekalčiausi straipsniai, romanai, novelės ar apysakaitės lieka savaip interpretuojamos. Visur išskaitinėjamos „užkulysinės mintys“. Išversk Dantės „Dieviškosios Komedijos“ straipsnį be autoriaus parašo, uolūs cenzoriai greit įžiūrės pragare pasodintus valstybės vyrus. Pasak Gogolio, prasitark, kad mieste yra vienas kvailys, ryt sutiksi dešimt žmonių, kurie bus užsigavę pritaikydami sau epitetą. Nušlijus tokia linkme spaudos priežiūrai, minties pasaulis toje valstybėje lieka neįmanomas. Vienintelė  sritis, ką dar gali kūrėjai, yra tai girti esamo režimo geruosius privalumus. Priešvalstybinės tendencijos ir demoralizacija, kuri gali pasireikšti nesant cenzūros, yra mažiau pavojinga valstybės gyvastingumui, negu cenzūros  slopinantieji kūrybinį gyvenimą „nuopelnai“. […] Būva net tokių atsitikimų, kad silpnesnis cenzorius neskiria savo uždavinių nuo redaktoriaus pareigų. Pasakojama, kad vienam užsienio profesoriui išleidus veikalą apie akmens anglis, cenzorius jį uždraudęs kaip priešvalstybinį, nes anglių liepsna gali simbolizuoti revoliucines idėjas. […] Viena tik yra aišku, kad kūrybinės dvasios pasaulio, kuris yra prieinamas tik didžioms asmenybėms, negalima pavesti operuoti silpniems tarnautojams. […] Ir tuo atveju, kai spaudos priežiūroje būtų pastatytos didelės asmenybės, kai joms būtų duotos aiškios precizijos vadovautis, vis dėlto subjektyvizmas vargiai pasirodytų išvengiamas. Kas vienam gali atrodyti moralu, tas kitam bus nedorovinga. Religingasis kiekvieną antireliginį leidinį traktuos kaip pavojingą visuomenės dorai, kai netikinčiam jis bus ideologiniu dalyku. Vienas smerks  pacifizmą kaip valstybei pragaištingą, kitas jame matys žmonijos išganymą. Visa tai ir rodo, kad negalima palikti kūrybinės minties pasaulio priežiūros valdininkų subjektyviniam mastui. Šiuo atveju dar nepakanka aiškių priežiūros nuostatų ir parinktų žmonių. Kilus nesusipratimui dėl didesnių kūrybinių dalykų turėtų būt instancija, kuri galėtų tarti savo žodį platesnio objektyvumo apimtyje […]“.

Visą straipsnį galima skaityti čia: https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=53647


[1] Džiustras. Spaudos priežiūra. XX amžius, 1939, birželio 20, nr. 137, p. 3.

[2] Straipsnio kalba netaisyta.