Pernai festivalis „Poezijos pavasaris“, prieštaraudamas savo pavadinimui, įvyko antroje vasaros pusėje. Šiemet jo renginiai taip pat perkelti į vasarą. Tai parodo, kad pandemija – force majeure: nors festivalis sukasi apie poeziją, dideli formos pokyčiai, struktūros „džiazas“ jam nebūdingas. „Poezijos pavasarį“ ilgus dešimtmečius lydi tradicijos: pakilius uždarymus ir atidarymus transliuoja nacionalinė televizija, dvi savaites poetai dalyvauja renginiuose visoje Lietuvoje, teikiami įvairūs prizai, ąžuolo lapų vainiku padabinamas laureatas, išleidžiamas almanachas…
Nuo pradžių, paties pirmojo poezijos pavasario, jį lydėjo ir bohemiška neformalaus bendravimo tarp poetų atmosfera. Tai liudija Violetos Palčinskaitės plunksna (knygoje „Paslapties babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“):
Lyja. Mūsų vilnoniai megztukai kiaurai permirko. Judita[1] jau ėmė drebėti nuo šalčio. […] Pirmas „Poezijos pavasaris“ Lietuvoje. Netrukus už savo eilėraščius bus vainikuojamas Justinas Marcinkevičius, jis, beje, ir tos šventės sumanytojas. Mūsų daug, visas būrys. Šventė prasideda, ir poetai, pakilę nuo šlapių medinių suolų, vienas po kito eina prie mikrofono. […]
Lietus ne tik nesiliauja, bet dar sustiprėja. Staiga Vladas Šimkus, sėdintis greta mūsų, sako:
– Na, mergaitės, negi taip negerbiate savęs, kad per tokią liūtį eisite skaityti? Ar mes vergai? O jeigu jau eisit, tai nepamirškit prie mikrofono išgręžti rankraščių.
Mums linksma. Kaip smagu maištauti, kai esi jaunas. Todėl, lietui pliaupiant ant galvų ir rankraščių, išgirdusios savo pavardes, mes su Judita prie mikrofono neiname. Tą patį daro ir kurstytojas Vladas Šimkus. Esame patenkinti savo „išdidumu“.
Nebeprisimenu, ar turėjome sekėjų, bet mūsų „išdidumo“ taip niekas ir nepastebėjo, ir net mūsų nepasigedo… Matyt, nebuvome jau tokie reikšmingi, kaip norėjome. Ko gero, nepavyko ir kitas planuojamas maištas, kai į Juditos namus atvykęs Tomas Venclova ragino visus boikotuoti „Poezijos pavasarį“, kuris sutapo su Vinco Mykolaičio-Putino mirtimi…
Nakvojome palapinėse pušyne netoli Pažaislio. Persirengti neturėjome kuo, sausų rūbų nebuvo, todėl susiglaudusios su Judita plepėjome, iš paskutiniųjų bandydamos sušilti ir sulaukti ryto. Aplinkui aidėjo nemiegančių kolegų balsai, šurmuliavo naktinis gyvenimas. Staiga į mūsų palapinę įgriuvo Paulius Širvys su savo plačiu pilku kareivišku apsiaustu, kuris buvo tarsi neatskiriama jo kūno dalis.
– Mergos, mergos! – šaukė poetas. – Greičiau įsileiskit mane. Mane tuoj užmuš!
Skaityti daugiau: „V. Palčinskaitė atsiminė „Poezijos pavasario“ pradžią: „Staiga į palapinę įgriuvo P. Širvys…“ [ištraukos iš knygos „Paslapties babilonai arba Aš tau siunčiu labų dienų“]. Lrytas.lt, 2019, geg. 22.Prieiga: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2019/05/22/news/v-palcinskaite-atsimine-poezijos-pavasario-pradzia-staiga-i-palapine-igriuvo-p-sirvys–10441421