Spaudos cenzorius tarpukario Lietuvoje: tarp realybės ir siekiamybės

Parengė Arida Riaubienė


Gegužės 7-oji – spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, primenanti rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Norint deramai įvertinti tokios dienos svarbą ir reikšmę, tikslinga sutelkti dėmesį į žodžio laisvės ribojimų ir cenzūros temą. Žinome, kad ir tarpukario Lietuvoje įstatymuose neapibrėžta cenzūra varžė knygų leidybą, jų platinimą. Augantis nepasitenkinimas tokia politika skatino įvairių diskusinių straipsnių spaudoje atsiradimą. 1939 m. dienraštyje „XX amžius“ buvo išspausdintas straipsnis „Spaudos priežiūra“, pasirašytas neišaiškintu slapyvardžiu Džiustras[1]. Straipsnyje aptariami spaudos priežiūros uždaviniai valstybės gyvenime, svarstoma apie cenzoriui reikalingą išsilavinimą.

Pateikiame keletą ištraukų iš šio straipsnio[2]:

„[…] Kiekvienas spaudos darbas paliekamas sauvališkai priežiūros žmonių interpretacijai ar net asmeniškai malonei spaudos darbą savaip iškomentuoti. Tokiu atveju ypač susiduriama su pačių priežiūros žmonių erudicija ir moraliniu lygiu. Spaudos darbininkai dažnai yra mokslininkai, eruditai, menininkai, sociologai ir bendrai, kūrybiniais gabumais apdovanoti žmonės. Tai yra tas kadras, kuris ir kuria valstybės bei tautos kultūrinį ir dvasinį gyvastingumą, kuris žadina ir veda visuomenę pažangos ir kūrybos keliais. Per spaudą ateina į gyvenimą naujos idėjos, nauji sumanymai ir projektai, prasiveria nauji dvasios ir kultūros horizontai. Savaime suprantama, kad priežiūros žmonės bent iš dalies turėtų prilygti spaudos kūrėjams, turėtų bent tinkamai juos suprasti. Šiuo atveju  spaudos priežiūros žmogaus pareigos yra atsakingesnės ir sunkesnės, negu atskirų leidinių redaktorių pareigos. Faktiškai valstybinės priežiūros žmogui ir tenka stovėti aukščiau redaktorių. Jo nurodymai redaktoriams yra privalomi. Tačiau ir praktikoje ir čia nestinga kurioziškumo. Tuo tarpu, kai įstatymas reikalauja iš redaktoriaus aukštojo mokslo cenzo, spaudos priežiūros žmogui šis nuostatas netaikomas. [„XX amžiaus“ redakcija skaitytojams priminė, kad Lietuvoje yra spaudos priežiūros sistemoje dirbančių valdininkų, baigusių aukštąjį mokslą – A. R.]. Dar ryškesnį vaizdą gausime, atkreipę dėmesį į priežiūros etatų lygį. Priežiūros žmonių kategorijos būva žemesnės už redaktoriaus. Tuomet savaime nereikia norėti, kad priežiūron patektų žmonės eruditai, didelio išsilavinimo ir stažo. Tose valstybėse, kur prieš D. karą veikė spaudos cenzūra, dažnai cenzoriais galėjo būti žmonės tik su ypatingai dideliu stažu mokslo, meno, literatūros ir politikos srityse. Cenzorių pareigoms dažnai buvo kviečiami profesoriai. Esą Puškino raštus cenzūruodavęs pats caras, kad nebūtų įžeistas ar nesuprastas didysis tautos kūrėjas. Daugelyj valstybių spaudos priežiūra neišeidavo iš policijos rankų.

Toliau skaityti „Spaudos cenzorius tarpukario Lietuvoje: tarp realybės ir siekiamybės“