Spaudos cenzorius tarpukario Lietuvoje: tarp realybės ir siekiamybės

Parengė Arida Riaubienė


Gegužės 7-oji – spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, primenanti rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Norint deramai įvertinti tokios dienos svarbą ir reikšmę, tikslinga sutelkti dėmesį į žodžio laisvės ribojimų ir cenzūros temą. Žinome, kad ir tarpukario Lietuvoje įstatymuose neapibrėžta cenzūra varžė knygų leidybą, jų platinimą. Augantis nepasitenkinimas tokia politika skatino įvairių diskusinių straipsnių spaudoje atsiradimą. 1939 m. dienraštyje „XX amžius“ buvo išspausdintas straipsnis „Spaudos priežiūra“, pasirašytas neišaiškintu slapyvardžiu Džiustras[1]. Straipsnyje aptariami spaudos priežiūros uždaviniai valstybės gyvenime, svarstoma apie cenzoriui reikalingą išsilavinimą.

Pateikiame keletą ištraukų iš šio straipsnio[2]:

„[…] Kiekvienas spaudos darbas paliekamas sauvališkai priežiūros žmonių interpretacijai ar net asmeniškai malonei spaudos darbą savaip iškomentuoti. Tokiu atveju ypač susiduriama su pačių priežiūros žmonių erudicija ir moraliniu lygiu. Spaudos darbininkai dažnai yra mokslininkai, eruditai, menininkai, sociologai ir bendrai, kūrybiniais gabumais apdovanoti žmonės. Tai yra tas kadras, kuris ir kuria valstybės bei tautos kultūrinį ir dvasinį gyvastingumą, kuris žadina ir veda visuomenę pažangos ir kūrybos keliais. Per spaudą ateina į gyvenimą naujos idėjos, nauji sumanymai ir projektai, prasiveria nauji dvasios ir kultūros horizontai. Savaime suprantama, kad priežiūros žmonės bent iš dalies turėtų prilygti spaudos kūrėjams, turėtų bent tinkamai juos suprasti. Šiuo atveju  spaudos priežiūros žmogaus pareigos yra atsakingesnės ir sunkesnės, negu atskirų leidinių redaktorių pareigos. Faktiškai valstybinės priežiūros žmogui ir tenka stovėti aukščiau redaktorių. Jo nurodymai redaktoriams yra privalomi. Tačiau ir praktikoje ir čia nestinga kurioziškumo. Tuo tarpu, kai įstatymas reikalauja iš redaktoriaus aukštojo mokslo cenzo, spaudos priežiūros žmogui šis nuostatas netaikomas. [„XX amžiaus“ redakcija skaitytojams priminė, kad Lietuvoje yra spaudos priežiūros sistemoje dirbančių valdininkų, baigusių aukštąjį mokslą – A. R.]. Dar ryškesnį vaizdą gausime, atkreipę dėmesį į priežiūros etatų lygį. Priežiūros žmonių kategorijos būva žemesnės už redaktoriaus. Tuomet savaime nereikia norėti, kad priežiūron patektų žmonės eruditai, didelio išsilavinimo ir stažo. Tose valstybėse, kur prieš D. karą veikė spaudos cenzūra, dažnai cenzoriais galėjo būti žmonės tik su ypatingai dideliu stažu mokslo, meno, literatūros ir politikos srityse. Cenzorių pareigoms dažnai buvo kviečiami profesoriai. Esą Puškino raštus cenzūruodavęs pats caras, kad nebūtų įžeistas ar nesuprastas didysis tautos kūrėjas. Daugelyj valstybių spaudos priežiūra neišeidavo iš policijos rankų.

Toliau skaityti „Spaudos cenzorius tarpukario Lietuvoje: tarp realybės ir siekiamybės”

Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: „Lietuvos Vyčių“ leidinio „Vytis-The Knight“ istorija

Parengė Dalia Cidzikaitė



 „Vyties“ 30 metų jubiliejiniame viršelyje – leidinio redaktoriai nuo 1915 iki 1945, 1945 m. rugsėjo mėn.

Žurnalo „Vytis“ istorija – tai ne tik vienos iš seniausių Amerikoje lietuviškų organizacijų „Lietuvos vyčiai“ (angl. The Knights of Lithuania) istorija. Joje atsispindi ir pirmosios lietuvių emigracinės bangos Amerikoje bei lietuvius emigrantus priglaudusios šalies – Jungtinių Amerikos Valstijų – istorija. 1915 m. pradėtas leisti kaip lietuvių jaunimui skirtas laikraštis, kurį vienu metu skaitė apie 5 000 skaitytojų, savo laiku turėjęs net spaustuvę Čikagoje ir rinktinės lietuvių literatūros knygynėlį, į 105-uosius metus įžengęs „Vytis“ neketina sustoti. Nors žurnalo prenumeratorių ir skaitytojų skaičius nepalyginamai mažesnis, nei organizacijos klestėjimo laikais, kas keturis mėnesius narių ir rėmėjų pastangomis išleidžiamas spalvotas žurnalas anglų kalba toliau pasakoja „Lietuos vyčių“ Amerikoje istoriją (http://knightsoflithuania.com/).

Ačiū informaciją apie leidinį ir pačią organizaciją surinkusiems „Lietuvos vyčių“ garbės nariui, dabartiniam „Vytis-The Knight“ redaktoriui Robertui A. Martinui, jaunesniajam ir „Lietuvos vyčių“ garbės narei, Centro valdybos pirmininkei ir ryšių su visuomene komiteto pirmininkei Reginai Juškaitei-Švobienei.


Romos katalikų jaunimo organizacija „Lietuvos vyčiai“, viena iš seniausių lietuvių organizacijų JAV, buvo įsteigta 1913 m. balandžio 27 d. Lorense, Masačiusetse (Lawrence, Massachusetts). Organizacijos steigėjas Mykolas Norkūnas ir vienas iš Norkūno šalininkų, laikraščio „Draugas“ pirmasis redaktorius kun. Antanas Kaupas nutarė organizaciją pavadinti „Lietuvos sakalai“. Naujos jaunimo organizacijos globėju pasirinktas Lietuvos globėjas šv. Kazimieras. Lietuvių spaudoje pranešus apie steigiamąjį susirinkimą ir jame priimtus nutarimus, Norkūnas sulaukė gausių palankių atsiliepimų iš kunigų, vargonininkų ir studentų.

Dėl oficialaus organizacijos pripažinimo kreiptasi į centrinę organizaciją – Amerikos lietuvių katalikų federaciją (ALKF). Savo idėją kunigas Norkūnas pristatė 1913 m. Pitsburge, Pensilvanijoje (Pittsburgh, PA) vykusiame ALKF kongrese.

Organizacijos pavadinimas buvo pakeistas į „Lietuvos vyčius“, organizacijos globėju patvirtintas šv. Kazimieras, „Dievui ir Tėvynei“ tapo organizacijos šūkiu. Taip pat patvirtintas „Lietuvos vyčių“ simbolis: jojantis raitelis su iškeltu kardu, virš kardo esantis kryžius simbolizuoja „Vyčių“ idealą – Jėzų Kristų. Organizacijos ženklas užpatentuotas Norkūno vardu.

Pirmieji leidybos metai

Trečiame metiniame „Lietuvos vyčių“ seime, vykusiame 1915 m. liepos 1–2 d. Šv. Jurgio parapijoje, Čikagoje (Chicago, Illinois), pranešta, kad nuo organizacijos įsteigimo narių skaičius išaugo iki 30 kuopų su 3 000 narių. Suorganizuota daug vakarų su vaidinimais, koncertais, paskaitomis apie organizaciją ir kitomis temomis. Buvo steigiamos lituanistinės mokyklos, rengiamos tautinio meno parodos, ruošiamos išvykos į muziejus, kultūrines įstaigas. Dauguma lietuvių iš savo gimtojo krašto atvyko, nežinodami „anei druko anei rašto“, todėl mokyklos, vakariniai kursai, įvairios iškylos ne vienam norinčiam prasilavinti lietuviui suteikė tokią progą.

Organizacijai augant, nebuvo galima apsieiti be savo leidinio, todėl šiame seime buvo nutarta įsteigti „Vytį“. Entuziazmo kupini seimo atstovai surinko 50 JAV dol. leidiniui išleisti ir jam paremti. 1915 m. spalio 21 d. išleistas oficialus „Lietuvos vyčių“ žurnalas „Vytis“ (adresu 731 West 18th St., Chicago, IL). Leidinys buvo 24 puslapių, 6,5 x 9,5 colių dydžio. Pirmieji redaktoriai buvo dr. Aleksandras M. Račkus ir prof. Kazys Pakštas, pirmasis administracijos vadovas – Leonardas Šimutis, vėliau redagavęs „Draugą“. Pirmasis „Vyties“ numeris pasaulį išvydo geltonais viršeliais su dailininko Izidoriaus Ilekio piešiniu. Leidinys buvo nedidukas, bet vis dėlto graži pradžia lietuvių katalikiškos spaudos pasaulyje. Prie naujo leidinio greit susispietė visi anuometiniai jauni rašytojai, prisidėdami savo poezija, proza, paskaitomis. Tais pačiais metais buvo priimtas oficialus „Vyčių“ himnas, kuriam muziką parašė kompozitorius Aleksandras Aleksis (Aleksandravičius), žodžius – organizacijos garbės narys kun. dr. Motiejus Gustaitis. Leidinyje taip pat buvo spausdinami pastatyti vaidinimai ir muzikiniai spektakliai.


Pirmasis „Lietuvos vyčių“ jaunimo laikraščio „Vytis“ numeris, 1915 metai.
Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: „Lietuvos Vyčių“ leidinio „Vytis-The Knight“ istorija”

Susivienijimo Lietuvių Amerikoje dovanos iš Niujorko

Šiandien į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką atkeliavo dar keturios dėžės siuntinių iš Amerikos. Niujorke iki šiol veikianti seniausia Amerikos lietuvių organizacija Susivienijimas Lietuvių Amerikoje (SLA) atsiuntė dovanų – per šimtmetį išsaugotų leidinių, kurie liudija mūsų tėvynainių kultūrinę veiklą, atspindi jų kasdienybės rūpesčius ir švenčių džiaugsmus.

Toliau skaityti „Susivienijimo Lietuvių Amerikoje dovanos iš Niujorko”

Brazilijomanija

Parengė Arida Riaubienė


XIX a. pabaigoje išaugo emigruojančiųjų iš Lietuvos į Braziliją. Tautinio  judėjimo lyderiai ragino apmalšinti „brazilijomaniją“. Pateikiame ištrauką iš „Varpo“:

arida

Kudirka, V. Tevyniszki varpai. Q.D. ir K. Varpas, 1890,  rugs.(nr. 9), p. 137
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=28873&biRecordId=3555