Sukanka 180 metai, kai gimė Émile’is Zola

Apmaudu, kad pandemija nutraukė tradicines Frankofonijos dienas. Siūlome prisiminti, kad 1840 m. balandžio 2 d. Paryžiuje gimė prancūzų rašytojas, natūralizmo atstovas Émile’is Zola. Jo knygų – tiek originalo kalba, tiek vertimų – rasite visos Europos virtualioje bibliotekoje Europeana: https://www.europeana.eu. Du vertimus aptikome ir lietuviškajame Epavelde (tiesa, jie yra seni, iš pačios XX a. pradžios):

Toliau skaityti „Sukanka 180 metai, kai gimė Émile’is Zola“

Stepas Zobarskas – vaikų ir jaunimo rašytojas

Parengė Deimantė Žukauskienė


Stepas Zobarskas – lietuvių rašytojas, vertėjas, leidėjas. Tarpukario Lietuvoje buvo vienas iš žinomiausių vaikų ir jaunimo rašytojų. Pradėjęs savo kūrybinį kelią nuo eilių rašymo, greitai perėjo prie prozos tekstų kūrimo. Rašytojas bendradarbiavo kultūriniuose leidiniuose, kartu su kolegomis parengė vadovėlį pradžios mokykloms „Aušrelė“. Prieškariu Paryžiaus aukštojoje socialinių mokslų mokykloje studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą, po karo tęsė studijas Heidelbergo (Vokietija) ir Niujorko (JAV) universitetuose.

1944 m. su šeima pasitraukė į Vokietiją. Čia įsteigtoje leidykloje „Patria“ perspausdino keletą Lietuvoje išleistų knygų: stilizuotą pasaką „Brolių ieškotoja“, „Per šaltį ir vėją“, apysakų rinkinį iš lietuviško kaimo gyvenimo „Ganyklų vaikai“ (knyga vėliau pasirodė ir vokiečių kalba), bei išleido spalvingas pasakas mažiesiems „Riestaūsio sūnus“ ir „Gandras ir Gandrytė“ (1947).

Rašytojas nuo 1947 m. apsigyveno JAV. Emigracijoje visa Stepo Zobarsko veikla sutelkta į knygų leidybą, išėjo vos keletas jo knygų vaikams. Niujorke rašytojas įsteigė knygų leidyklą „Manylands“ (vėliau „Manyland Books“), kurioje leido lietuviškas knygas anglų kalba ir tokiu būdu populiarino lietuvių literatūrą. Taip pat kurį laiką redagavo žurnalą vaikams „Eglutė“. 1952 m. išleido apysakų rinkinį „Doleris iš Pitsburgo“. Stepo Zobarsko kūrinių kalba gyva, vaizdinga. Knygose pavaizduoti vaikai dažniausiai nekomplikuoti, linksmi, savimi pasitikintys, nerūpestingi, optimistiški. Kūrybai būdinga psichologiškumas, veikėjų poelgių ir vidinių išgyvenimų analizė. 

Toliau skaityti „Stepas Zobarskas – vaikų ir jaunimo rašytojas“

Kun. Antanas Saulaitis: reikia „branginti kiekvieną žmogų, ne tik lietuvį, bet ypač lietuvį“

Šiais metais, minint Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 30 metų sukaktį, prisimename žmones, prisidėjusius prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir įtvirtinimo. Nors viešojoje erdvėje daugiausia dėmesio skiriama Sąjūdžio aktyvistams, Kovo 11-osios akto signatarams, tačiau nedera pamiršti ir tų, kurie savo palaikymu ir kantriu kasdieniniu darbu statė ir tebestato šiuolaikinės Lietuvos valstybės ir visuomenės mūrą. Valstybingumo atkūrimo ir įtvirtinimo procese dalyvavo ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir išeivija. Jos vaidmuo ypač svarbus keliant Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo klausimą tarptautinėje erdvėje, stabdant sovietinį terorą ir teikiant materialinę paramą nepriklausomybės pradžioje.

Nepriklausomybės atkūrimas sudarė sąlygas nevaržomam po pasaulį išblaškytų Lietuvos vaikų bendravimui. Į tėvynę trumpesniam ar ilgesniam laikui ėmė grįžti ir lietuviai išeiviai. Kai kurie iš jų į tėvynę persikėlė nuolatiniam gyvenimui. Tarp jų – Adolfas ir Jadvyga Damušiai. 1997 m. (po 53 metų praleistų emigracijoje) jie grįžo gyventi į Lietuvą. Nors būdami garbingo amžiaus jie stengėsi dalintis savo žiniomis ir patirtimi su Lietuvos visuomene.

Adolfo ir Jadvygos Damušių pavyzdys paskatino mus labiau pasidomėti sugrįžusiaisiais – jų motyvais, patirtimis, sėkmės ir nesėkmės istorijomis. Sumanėme parengti interviu ciklą, kurį pavadinome „30 istorijų30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui“. Šiuo projektu siekiame „tiltų“ tarp gyvenančių Lietuvoje ir už jos ribų formavimo, o taip pat populiarinti suvokimą, kad grįžusieji ir grįžtantieji yra judri Lietuvos visuomenės dalis, kuri savo žiniomis, patirtimi ir sukauptu kapitalu gali prisidėti prie pozityvių pokyčių Lietuvos valstybėje ir visuomenėje.

Pristatome pirmąjį šio ciklo pokalbį – Ilonos Strumickienės interviu su kunigu, jėzuitu Antanu Saulaičiu. Projektą vykdo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centras.

1941 m., būdamas tik pusantrų metų, A. Saulaitis kartu su tėvais išvyko iš Lietuvos. Saulaičių šeima, kaip ir daugelis, tuo metu tikėjo, kad pasitraukimas – laikinas ir po karo bus galima grįžti į tėvynę. Šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti. A. Saulaitis į Lietuvą trumpam vizitui galėjo atvykti tik 1987 m. Po to kelionės vis dažnėjo. Pirmaisiais nepriklausomybės metais tėvas Antanas dažniausiai atvykdavo neilgiems vizitams, dažniausiai -„vertėjauti“. 1997 m. paskirtas į Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos provincijolo pareigas, jis Lietuvoje gyveno iki 2006 m. Nuo 2014 m. (po 8 metų praleistų JAV) jis ir vėl darbuojasi Lietuvoje. Kalbėjomės apie A. Saulaičio šeimos išvykimo aplinkybes, lietuviškos tapatybės išlaikymą išeivijoje, ryšius su sovietų okupuotoje Lietuvoje likusiais artimaisiais, įspūdžius, atvykus į Lietuvą ir darbus, kuriuos reikėjo ir dar reikia padaryti. Po švelniu, tik tėvui Antanui būdingu humoru, slypi didžiulis susirūpinimas žmogumi, Lietuvos visuomene, o ypač – Katalikų bažnyčia. Linkime malonaus skaitymo!

I.S. Šiais metais švenčiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį daug kalbama apie Sąjūdžio žmones, Kovo 11-osios akto signatarus ir kitas žmonių grupes, prisidėjusias prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo. Vis dėlto, viena grupė žmonių kaip ir lieka pamiršta – tai grįžusieji iš emigracijos ir prisidėjusieji prie Lietuvos valstybės ir visuomenės kūrimo. Jūs esate vienas iš tų žmonių. Labai ačiū, kad sutikote pasikalbėti.

Pokalbį norėčiau pradėti klausimu, kiek Jums buvo metų, kai išvykote iš Lietuvos.

A.S. Pusantrų metų. 1941 metais per pirmą okupaciją sovietinę.

I.S. Jūsų tėveliai pasitraukė per pirmąją okupaciją, ne per antrąją – kaip daugelis kitų?

A.S. Jie gyveno Kaune ir tėveliui grėsė ištrėmimas į Sibirą. Jis dirbo Raudonajam Kryžiui, buvo reikalų vedėjas. Darbininkai įspėjo, sakė: – čia tokie landžioja, klausinėja. Tai tada išvykom.

I.S. Į Vokietiją?

A.S. Į Rytprūsius. Rytprūsiuose [praleidome] kažkiek tai metų ir paskui 1945 m. pradžioj (gal vasario mėnesį) atsiradome Pietų Vokietijoje.

Toliau skaityti „Kun. Antanas Saulaitis: reikia „branginti kiekvieną žmogų, ne tik lietuvį, bet ypač lietuvį““

Juokdarys

Balandžio pirmoji – juokų ir melagių diena. Ši diena minima krečiant pokštus, daug juokaujant ir bandant nepiktai  apgauti vienas kitą.

 Rygoje 1906–1907 m.  spaudos darbuotojas, lietuvių teatro veikėjas Liudvikas Jakavičius (1871–1941)  leido ir redagavo žurnalą (tuo metu vadintą laikraščiu) „Juokdarys“. Pavartykime….

Juokdarys, 1906, nr. 1

https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=79810&biRecordId=7735

Juokdarys, 1907, nr. 3

https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=79807&biRecordId=7735