In memoriam Vincui Bartusevičiui (1939 06 04 – 2020 04 21)

Jolanta Budriūnienė


Dr. Vincas Bartusevičius per parodos „Lietuviškoji leidyba Vakarų Europoje 1944–1952 m.“ atidarymą LR Seime, 2015 m.

Šiuo neramiu visam pasauliui metu iš Vokietijos mus pasiekė žinia apie ilgamečio ir nuoširdaus Nacionalinės bibliotekos bičiulio dr. Vinco Bartusevičiaus mirtį.

Dr. Vincas Bartusevičius – vadinamosios DP ( DP – Displased Persons, perkeltieji asmenys) kartos atstovas, 1944 m. su tėvais pasitraukęs į Vokietiją ir su šia šalimi susiejęs visą savo tolesnį gyvenimą. 1959 m. jis baigė Vasario 16-osios gimnaziją, Miuncheno ir Tiubingeno universitetuose studijavo sociologiją, istoriją ir psichologiją. 

Ilgus dešimtmečius didelę savo jėgų ir energijos dalį V. Bartusevičius skyrė ir lietuviškai veiklai – leidybinei, visuomeninei, pedagoginei. Vadovavo Vokietijos lietuvių studentų ateitininkų sąjungai, buvo  biuletenio „Ateitin“ redaktorius, Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungos aktyvus veikėjas, laikraščio „Jaunimo žodis“ redaktorius.  1967–1974 m. dėstė Vasario 16-osios gimnazijoje. Aktyviai dalyvavo Vokietijos lietuvių bendruomenės valdybos veikloje, buvo šios organizacijos Tarybos narys.  2010 m. VLB Tarybos nutarimu jam suteiktas Vokietijos LB Garbės pirmininko titulas.

Nuo 1981 m. iki mirties V.Bartusevičius vadovavo Lietuvių kultūros institutui  (LKI) (https://vlbe.org/kitos-organizacijos/lietuviu-kulturos-institutas-lki/). Jo pastangomis suorganizuota daugiau nei trisdešimt  LKI metinių mokslinių konferencijų, rūpintasi instituto leidinių serijos „Suvažiavimo darbai“ ir „LKI leidiniai“  redagavimu ir leidyba.

V. Bartusevičius mokslo tyrimų interesas buvo lietuvių išeivijos, Vokietijos lietuvių bendruomenės, Lietuvos raidos XX a.pabaigoje problematika. Jis – daugybės mokslinių ir mokslo populiarinimo, informacinių straipsnių, penkių knygų autorius.

Su Nacionaline biblioteka V. Bartusevičius siejo daugiau nei tris dešimtmečius trukusi draugystė. Jo ir kitų LKI bendradarbių pastangų dėka dar 1990 m. mūsų biblioteką pasiekė viena iš pirmųjų  išeivijos knygų siuntų, leidusi bent truputį praverti „geležinės užtvaros“ vartus. Ir vėliau, kone kasmet lankydamasis Lietuvoje, V. Bartusevičius kartu žmona p. Ona buvo laukiami svečiai Nacionalinėje bibliotekoje, nuolat besirūpinantys pateikti mums naujus Vokietijos LB leidinius, plėtodami bendrų projektinių veiklų idėjas. 2012 m. pasirodžiusi mokslinė monografija Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje 1945–1951 ( Vilnius: Versus aureus, 2012) buvo pristatyta ir Nacionalinėje bibliotekoje. Šių eilučių autorė turėjo galimybę 2014 m. nuvykti stažuotei į Vokietijos LKI ir ženkliai papildyti Lietuvių išeivijos spaudos bibliografijos duomenyną.  O 2015 m., minint Lietuvių DP 70-ąsias metines, kartu parengti kilnojamąją parodą „Lietuviškoji spauda Vakarų Europoje 1945–1952“.

Už aktyvią visuomeninę ir mokslinę veiklą dr. V. Bartusevičius yra pelnęs ne vieną Lietuvos ir Vokietijos respublikos apdovanojimą:

Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių 1999;

TMID prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės „Garbės aukso ženklą“ už nuopelnus 2005;

Reino-Maino/Pietinio Hesseno regiono „Garbės žymenį“ už ypatingas pastangas ir nuopelnus Lietuvių kultūros institute Lampertheime ir tautų draugystės suvienytoje Europoje skatinimą 2005;

LR URM „Lietuvos diplomatijos žvaigždę“ už ypatingus nuopelnus garsinant Lietuvos vardą, puoselėjant ir plėtojant tarpvalstybinius santykius 2014;

LR Švietimo ir mokslo ministerijos Mokslo premiją, skiriamą užsienio lietuviams mokslininkams, už viso gyvenimo nuopelnus mokslui ir pasiekimus mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veikloje humanitarinių ir socialinių mokslų srityse 2015.

Regis ką tik skaitėme ir džiaugėmės žinia, kad 2020 m., minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną ir Vasario 16-osios gimnazijos septyniasdešimtmetį Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius dr. Vincą Bartusevičių apdovanojo Garbės ženklo medaliu „Už pasaulio lietuvių nuopelnus Lietuvai“.

Deja šios dienos žinia negailestingai nubraukė viltį ir vėl, ramesniems laikams atėjus, susitikti p. Vincą drauge su žmona mūsų bibliotekoje ir jaukiai įsitaisius prie kavos puodelio išgirsti Vokietijos LB naujienas, aptarti ir pristatyti lietuviškas aktualijas.

Gal ir pretenzingai pasakyta, tačiau tokių iškilių žmonių išėjimas, iš tiesų užverčia ištisą lietuvybės istorijos puslapį. Šie žmonės tampa istorija. Istorija, kurią mename ir kurią dar turime parašyti.