Marytė BURNEIKIENĖ: Valdas Papievis, „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios knygų anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas


Autorės knygų lentyna

  „Gal tik šviesiausius (žmones) traukia Paryžius, kiti važiuoja kitur…“ Ar tu esi tas „šviesiausias“, pagalvoji perskaitęs pasakojimą apie Odilę, devyniasdešimtmetę paryžietę, kurios gyvenimas (ir kūryba) dvelkia tikra belle epoque. Ji žino, “ką reiškia senti, bet taip ir nesuaugti“ ,t. y. jos gyvenimas puikiajame mieste pilnas pasitikėjimo savimi, nenukrypimas nuo savo įpročių – ji eina pasėdėti kavinukėje (rodos, užuodi kavos ir croissant kvapą), susitinka su draugėmis, nuklysta į prisiminimus (atrodo, keliauji su Odile po miestą ir pasaulį). Rašytojas vedžioja skaitytoją Paryžiaus gatvėmis, ir, jeigu esi bent kartą buvęs meilės mieste, skaitydamas šį romaną vėl išgyveni tą jausmą, lyg iš naujo žingsniuotum ten, tik šalia tavęs dar ir Odilė, petite dame, kuriai „viskas, kas bent truputėlį kitaip, nei buvo mūsų laikais, mums jau savaime prasčiau“.

  Pats miestas čia yra pasakotojas, nes net ir nebuvusiam jame, atsiras noras pamatyti jį,  galbūt, pereiti tomis gatvėmis, pasėdėti mažoje lauko kavinėje… Nes juk „atrodo, kad Paryžiuje visos dienos – sekmadieniai“.



Kalba neredaguota.

Kristina TAURINSKAITĖ: Antuanas de Sent Egziuperi „Mažasis princas“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios knygų anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas


Autorės nuotrauka

Mano knygų lentynoje gyvena viena gražiausių ir universaliausių knygų, tinkančių tiek vaikams, tiek vyresnio amžiaus žmonėms, – „Mažasis princas“. Tai 1943 m. išleista pasaka. Na o aš turiu garbės turėti vieną naujausių jos leidinių.

Mažasis prince,

Šiuo metu mano planetoje neramu. Galima sakyti, net chaosas. Dauguma gyvename baimėje. Bijome susirgti. Ar gali patikėti? Bijome to, ko negalime matyti. Sako, kažkoks pavojingas virusas… Mums patariama likti namie, niekur nevykti…

Toliau skaityti „Kristina TAURINSKAITĖ: Antuanas de Sent Egziuperi „Mažasis princas““

Beatričė ŽILINSKAITĖ: Juoda balta arba A. Jonyno „Rugsėjo pilnatis“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios knygų anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas


Autorės knygų lentyna

O būna grįžti nustekentas apsiniaukusios dienos: nusivylęs paliktu namie skėčiu (kai švariai išplautus plaukus sutaršo visai nelauktas lietus), išsunktas neišsenkančių užduočių ir neatsakytų klausimų, prisigėręs viso pasaulio emocijų, apsunkęs nuo atsakomybių krešulio – ir viskas aplink pasidaro taip tamsu, TAIP TAMSU… Juoda naktis tampa tokios pat spalvos minčių iliustracija ir kaip visgi sunku užmigti. Ir kas, žmogau, tau pagelbės? Gali pradėti melstis ir tikėtis nušvitimo, ne tokiems tikintiems, girdėjau, siūloma skaičiuoti avis – tik kaip išgauti baltą jų vilnos spalvą purvinose mintyse? Todėl aš renkuosi atsigręžti į mėnulį ir pasikliauti „Rugsėjo pilnatimi“.

Toliau skaityti „Beatričė ŽILINSKAITĖ: Juoda balta arba A. Jonyno „Rugsėjo pilnatis““

Milda Danytė: „Aš atvažiavau ant visados“

VDU profesorę Mildą Danytę apie gyvenimą išeivijoje, sprendimą atvykti į Lietuvą ir patirtis joje kalbino Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja Ilona Strumickienė. M. Danytė, 1950 m. gimusi Kanadoje, į Lietuvą pirmą kartą atvyko 1989 m., o sunkiais ir kupinais neaiškumo 1990 metais persikėlė į savo tėvų žemę nuolatiniam gyvenimui. Kaip ji interviu sakė, – „imigravo”. Įdomu tai, kad atvykdama į Lietuvą ji aiškiai žinojo, kad atvažiuoja „ant visados“. Pašnekovės neišgąsdino nei materialiniai sunkumai, nei sovietų smogikai Sausio 13–osios naktį, nei Lietuvos gyventojų bei kolegų šiurkštumas ir nesupratingumas. Trisdešimt metų (nuo pat atvykimo iki šiol) profesorė dirba atkurtajame Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ir ugdo jaunąją Lietuvos kartą. Po interviu ji taip pat išskubėjo pas jos laukiančius studentus.

Nors pokalbio tikslas buvo pristatyti gerbiamos profesorės patirtis, susijusias su atvykimu į Lietuvą, pokalbis natūraliai išsiplėtojo ir apie gyvenimą iki atvykimo į Lietuvą – lietuviškumą išeivijoje, visuomeninę ir mokslinę veiklą Kanadoje, o taip pat Italijoje, kur M. Danytė praleido keletą metų. Profesorės pasakojimo stilius labai vaizdingas, atskleidžiantis daug detalių.

Linkime įdomaus skaitymo!

Milda Danytė. Jono Petronio nuotr.
Toliau skaityti „Milda Danytė: „Aš atvažiavau ant visados““

Lituanistinis egzodo augintinio Kazio Almeno palikimas

Dalia Cidzikaitė


Rašytojo kelio pasirinkimo ženklų 2019 metais „Studijos „Versus“ išleistoje Kazio Almeno (1935–2017) atsiminimų knygoje Anuomet ieškantieji nusivils – daugiau nei dešimties prozos kūrinių autorius savo biografijoje mini svarbiausius vaikystės ir jaunystės įvykius, didžiausią dėmesį atkreipdamas į sąmoningus (apsi)sprendimus, iš kurių svarbiausias – pasirinkimas būti lietuviu. Tokia laikysena būdinga daugeliui savo jėgas kūryboje išbandžiusių Almeno kartos žmonių – gimusių prieš Antrąjį pasaulinį karą, karui baigiantis, su tėvais pasitraukusių į Vakarų Europą, vėliau emigravusių į Šiaurės Ameriką arba Australiją, galutinai subrendusių ir savo gyvenimus kūrusių jau svečioje šalyje. Dauguma jų dienos metu buvo inžinieriai, chemikai, fizikai, ekonomistai, pedagogai ir tik vakarais ir/ar savaitgaliais – rašytojai, aktoriai, režisieriai, dailininkai, scenarijų autoriai, redaktoriai… Literatūrologė Audronė Barūnaitė Willekes juos pavadino „egzodo augintiniais“. Tokio būta ir Almeno – visų pirma fiziko ir inžinieriaus (paklaustas apie pašaukimą, atsakydavo kalbėdamas apie savo darbą inžinerinės fizikos srityje[1]) ir tik paskui – rašytojo, aktyvaus JAV lietuvių kultūrinio gyvenimo dalyvio, stebėtojo, metraštininko.

Almenas į lietuvių literatūrą ir išeivijos gyvenimą įnešė nuotykio, egzotikos ir humoro. Barūnaitė Willeke knygoje Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990 rašo, kad rašytojui nerūpi veikėjų psichologinė analizė, jam kur kas svarbiau „papasakoti įdomią istoriją – užimti žmogų, suteikti jam pramogą ir šiek tiek informacijos”[2]. Literatūros kritikė Dalia Kuizinienė Almeno kūrybą vertina dar platesniame – tuometinės Amerikos – kontekste, pasak jos, jo „literatūrinė kūryba išplaukė iš bitnikų judėjimo, veikiamo jaunatviškos saviraiškos“[3].

Kazys Almenas keliauja po Afriką. Asmeninė K. Almeno nuotrauka / 15min.lt
Toliau skaityti „Lituanistinis egzodo augintinio Kazio Almeno palikimas“