„Auštant rytui daužėsi perkūnas, švytavo žaibai ir tirštas debesis dengė kalną. Rago gaudesys buvo toks skardus, kad visi esantieji stovykloje žmonės drebėjo… Visas Sinajaus kalnas buvo dūmuose, nes Viešpats buvo nužengęs ant jo ugnyje. Nuo jo kilo dūmai tarsi iš krosnies, o visas kalnas baisiai drebėjo. … Mozei kalbant, Dievas atsakė jam perkūno griausmu. Kai Viešpats nužengė ant Sinajaus kalno, ant kalno viršūnės, jis pašaukė Mozę pas save ant kalno viršūnės“. Taip įspūdingai Biblijos Išėjimo knygoje atvaizduojamas svarbiausias žydų dvasinės istorijos įvykis – Toros įteikimas. Jį mini sivano mėnesio 6 dieną švenčiamas Šavuotas.
Šavuotas vadinamas Toros dovanojimo švente. Kodėl dovanojimo, o ne gavimo? Todėl, kad Toros dovanojimas įvyko vieną kartą istorijoje, konkrečią dieną, o jos tikras gavimas per įsisąmoninimą ir įsigilinimą vyksta nuolatos, studijuojant Torą. Šiam principui pabrėžti skirtas vienas pagrindinių Šavuoto papročių – visą naktį trunkančios Toros studijos.
Biblijoje pasakojama, kad ant Sinajaus kalno Mozė gavo dešimt Dievo įsakymų, iškaltų akmens plokštėse – Dekalogą. Tačiau Šavuotas yra visos Toros gavimo šventė, nes priimdama dešimt įsakymų kaip savo pasaulėžiūros pagrindą, žydų tauta pasižadėjo vadovautis Dievo mokymu. Žydų komentatoriai teigia, kad Dekalogas yra visų Toros įstatymų kvintesencija, bet jo žinojimas neatleidžia nuo visų kitų (tradiciškai skaičiuojamų 613) prievolių.
Dekalogas įtraukia penkis įsakymus, reglamentuojančius santykį tarp žmogaus ir Dievo, ir penkis – santykius tarp žmonių. Dekalogas – tai žmogaus dvasinio tobulėjimo sistema. Ją suvokus ir perpratus atsiveria kelias formuoti save kaip harmoningą asmenybę.
Jei pažvelgsime į šių pagrindinių principų išdėstymo tvarką, pamatysime, kad ji išreiškia dar vieną tiesą, ne mažiau svarbią nei pagrindinės Dieviškojo įstatymo sąvokos. Pirmoji dešimties įsakymų pusė, kurioje atsispindi santykis tarp žmogaus ir Dievo, prasideda „aš esu jūsų Dievas“ ir baigiasi „gerbk savo tėvą ir motiną“. Tokiu būdu, reikalavimas pažinti Dievą pateikiamas kaip intelektualus reikalavimas. Kelias į Dievą prasideda nuo to, kad žmogus pradeda galvoti apie jį, stengiasi suprasti, kas yra Dievas. Tai yra pradžia, bet negalima ties tuo sustoti. Nepakanka Dievą teoriškai pripažinti, mes turime išreikšti savo pripažinimą praktikoje, kontroliuodami savo kalbą (III įsakymas – neminėti Dievo vardo veltui), savo veiksmus (IV – Šabo laikymasis) ir mūsų šeimos gyvenimą (V – gerbk savo tėvą ir motiną). Bet kodėl gi penktasis įsakymas (gerbk savo tėvą ir motiną) priskirtas santykiui tarp žmogaus ir Dievo? Juk tėvai – tai žmonės, ir jiems turėtų būti skirta vieta antroje pusėje? Tačiau tėvai – ne tokie patys kaip likusieji milijardai žemėje. Tai – ypatingi žmonės. Ir jeigu žmogus nesugeba teisingai gerbti savo tėvų, nesugebės teisingai teikti garbę ir Dievui. Tėvai duoda vaikui daugiau nei fizinę egzistenciją, jie sukuria ryšį, jungiantį vaiką su tautos praeitimi. Būtent tėvai per mokymą turi perduoti tautos tradicijas ir dorovės principus savo vaikams, kurie savo ruožtu juos perduos kitoms kartoms. Nesant pagarbių tarpusavio santykių, ryšys tarp kartų nutrūksta ir tautai gresia išnykimas.
Antroji penkių įsakymų išdėstymo tvarka – socialinių santykių nuostatos – priešingai nei pirmoji, prasideda ne nuo intelektualaus reikalavimo, o nuo praktinių veiksmų. Tai reiškia, kad norint tobulėti santykių su žmonėmis sferoje, reikia pradėti nuo veiksmų. Iš pradžių pasistenk kontroliuoti savo poelgius, vėliau – savo kalbą ir paskiausiai galėsi pasiekti tai, kad sugebėsi valdyti ir savo mintis – kad ne tik nedarytum žmonėms blogo, bet ir negalvotum apie juos blogai.
Todėl darnios asmenybės vystymas, remiantis dešimčia Dievo įsakymų, turi vykti paraleliai dviejuose lygmenyse – pradedant intelektualiu, baigiant praktiniu santykyje su Kūrėju; ir atvirkščiai – pradedant praktiniu, baigiant intelektualiu santykyje su žmogumi.
Ilgainiui Dekalogas tapo ir krikščionių bendruomenės pagrindu, o Mozės figūra su Dekalogo lentelėmis – vienu pamatinių krikščioniškojo meno motyvų.
Bet žydų bendruomenei Toros gavimo šventė turi papildomos reikšmės: tai tam tikra prasme laisvės šventė. Pasak žydų komentatorių, Tora negalėjo būti įteikta žydų bendruomenei Egipte, nelaisvėje, nes vergai negali kontroliuoti savo gyvenimo ir veiksmų. Tik laisvai žydų tautai galėjo būti patikėta dvasinė konstitucija. Taigi Šavuotas tęsia fizinio ir dvasinio išlaisvinimo – Pesacho šventės – pasakojimą, su tai susijęs ir jo pavadinimas (hebrajįškai reiškiantis „Savaitės“: septynios savaitės po Pesacho). Laisvi žmonės, laisva valia priimantys Dievo mokymą ir dvasinius įsipareigojimus – tai idealios žydų bendruomenės vizija.
Parengė Ruta Bloštein ir Lara Lempertienė
Nuotrauka: Kunigų knyga iš Varšuvoje 1867 m. išleistos Penkiaknygės. Titulinis lapas vaizduoja Mozę su Dekalogo lentelėmis. Iš Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijos
Parašykite komentarą