Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Mūsų kalendorius

Šofaras

Šofaras

Ruta Bloshtein

Septintą mėnesį, pirmą mėnesio dieną, surinkite šventą bendruomenę; jokio darbo nedirbkite; tebūnie tai jūsų trimitavimo diena“. (Skaičių kn.29:1)

pp1

Religinio švietimo koordinacinio centro Vaad haješivot (Ješivų taryba), veikusio Vilniuje ir Lietuvoje tarpukariu, naujametinis atvirukas su linkėjimais būti įrašytiems į gyvybės knygą ir prisijungti prie gyvybės medžio (biblinė Toros metafora). Iš Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijos

Šofaras – taip vadinamas ragas, dažniausiai avino arba ožio, pučiamas Elulo mėnesį, paskutinį mėnesį prieš žydų Naujuosius metus – Roš Hašana, ir per pačią šventę. Ši diena Toroje vadinama Jom hatrua, kur viena žodžio trua reikšmių yra „stiprus, audringas jausmų išreiškimas, lūžis“. Šofaro pūtimas per Roš Hašana rodo ryškų išorinį skirtumą tarp šios ir kitų judėjų švenčių.

Bibliniais laikais šofaras kaip signalinis instrumentas tarnavo įvairiems tikslams: sušaukti bendruomenę, pranešant karo pradžią, taip pat apgarsinti draudimus, įspėti šabo artėjimą ir kt.

Dabar sinagogose šofaras pučiamas visą Elulio mėnesį, pasibaigus rytinei maldai darbo dienomis, su tikslu prabudinti žydus atgailai Teismo dienos išvakarėse. Tačiau paskutinę mėnesio dieną, Roš Hašana išvakarėse, šofaras nepučiamas, pabrėžiant skirtumą tarp laisva valia pasirinkto pūtimo ir privalomo, įpareigoto Dievišku įstatymu.

Garsus žydų teologas ir filosofas Maimonidas, arba Rambamas (1135-1204) „Atgailos įstatymuose“ rašo: „nors Visagalio įsakymas pūsti šofarą per Roš Hašana pranoksta žmogaus supratimą, tačiau jame glūdi užuomina, kuri iš dalies padeda suvokti jo prasmę. Ir mes suprantame, kad ši užuomina susijusi su unikalia šofaro garso savybe, turinčia neįprastai stiprų poveikį žydų sielai. Šofaras, rašo Rambamas, tarsi maldauja: „Atsibuskit miegantys, kelkitės snaudžiantys! Apžvelkite savo reikalus, grįžkite į tiesos kelią, prisiminkite savo Kūrėją. Jūs, laiko šurmulyje pamiršę apie gyvenimo prasmę! Jūs, visus metus praleidę tuščiuose rūpesčiuose, kurie neprideda (laimės), nesumažina (liūdesio) ir negelbėja. Pažvelkite į savo sielas, pakeiskite savo reikalus! Tegul kiekvienas iš jūsų palieka savo kelią, vedantį į kančias ir nusivylimą, atsisako mąstymo būdo, kuris nėra nei geras, nei doras!“

Šofaras yra muzikos instrumentas, tačiau jo „balsas“ visiškai skiriasi nuo kitų muzikos instrumentų skambesio. Jūs sunkiai galite jį pavadinti muzikaliu – šis garsas yra skrodžiantis ir aštrus, jis neturi melodingumo. Paprasto muzikos instrumento skambesys mus žavi, užgniaužia kvapą, užburia sielą. Kitaip veikia šofaras. Jo garsas įsiveržia į mus, sukrečia aprambėjusią sielą ir perverčia mūsų vidinį pasaulį. Jis tartum praplėšia kasdienybės rutiną, į kurią mes įsisukame per metus ir patogiai lindime.

Yra svarbus paaiškinimas, kodėl šofaro garsas daro tokį gilų įspūdį žydo sielai. Šofaras skambėjo Toros dovanojimo, kuriame dalyvavo visi žydai be išimties, akimirką: išėję iš Egipto – tiek siela, tiek kūnu, visi kiti – tik siela. Atmintis Dieviškojo šofaro, išgirsto prie Sinajaus kalno, nesąmoningai išsaugota kiekvienoje žydų sieloje, ir yra pažadinama žemiškojo šofaro garsu.

Ir ateityje šofaras tarnaus žydų tautai iš tremties surinkti, kaip sakoma: „Ir tai bus tą dieną: skambant didžiajam šofarui, ateis tie, kurie pasiklydę Ašuro žemėje ir apleisti Egipto žemėje, ir jie garbins Viešpatį ant švento kalno Jeruzalėje “ (Izaijas 27:13).

Kaip ir visi kiti Toros įstatymai, pūtimas šofaru reikalauja labai tikslaus atlikimo: kiekvienas garsas turi būti atitinkamos trukmės, turėti konkretų skambėjimo toną, nepažeisti nustatyto skirtingų garsų trukmės tarpusavio santykio. Net ir profesionalus dievobaimingas baal tokea (šofaro pūtikas) labai anksti pradeda ruoštis šventei. Juk jo laukia ypatingai atsakinga užduotis – nepriekaištingai, griežtai pagal nurodymus išgauti šimto garsų derinį, kad juos išklausiusi bendruomenė atliktų esminę Roš Hašana šventės priedermę.

Prieš Roš Hašana įprasta palinkėti saldžių ir malonių metų, tačiau palinkėkime vienas kitam ir to dvasinio ilgesio, kurį neša šofaro garsas. Šis skausmingas sielos maudulys gydo nejautrumo ir abejingumo žaizdas. Ir tegul jūsų gyvenime nebus kito skausmo, o tik šis – sielą gydantis nepilnatvės jausmas širdyje.

pp2

Religinio švietimo koordinacinio centro Vaad haješivot (Ješivų taryba), veikusio Vilniuje ir Lietuvoje tarpukariu, naujametinis atvirukas su linkėjimais būti įrašytiems į gyvybės knygą ir prisijungti prie gyvybės medžio (biblinė Toros metafora). Iš Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijos

 

 

Parašykite komentarą