Aistė Puidokaitė
1919 metų gegužę Malachovkoje, populiarioje maskviečių vasarojimo vietoje vos už 30 kilometrų nuo sostinės, buvo įkurti žydų našlaičių namai. Griūvanti carinė Rusija, tebevykstantis pilietinis karas ir žiaurūs pogromai stipriai paveikė žydų bendruomenę ir pažeidžiamiausius jos narius – vaikus. Tūkstančiai žydų vaikų bei jaunuolių neteko tėvų ir namų, patyrė skurdą, badą ir nepriežiūrą. Poreikis pagerinti šių vaikų situaciją paskatino kurtis įvairias švietimo ir rūpybos organizacijas.
Malachovkos prieglaudos direktoriumi tapo Baruchas Švarcmanas, pasižymėjęs pedagogas, anksčiau dirbęs švietimo srityje Ukrainoje. Didelė dalis prieglobstį Malachovkoje radusių vaikų taip pat buvo kilę iš Ukrainos regiono, kuris buvo ypač paveiktas prieš žydus vykdytų pogromų. 1919 metų vasarį raudonajai armijai užėmus Kijevą ir likvidavus daugelį žydiškų organizacijų, Švarcmanas nusprendė pedagoginį darbą tęsti sovietinėje sistemoje. Atvykęs į Malachovką, ten rado sunkias darbo sąlygas ir nykų vaizdą. Vienas iš buvusių namų auklėtinių prisimena: „Vietovė buvo visiškai apleista. Viskas buvo išplėšyta, sulaužyta ir sugriauta. Turėjome viską taisyti: namus, kelius… užsiėmėme ūkio darbais, kepėme duoną. Mes – mokiniai ir mokytojai – buvome drauge, visi dalinomės tomis pačiomis užduotimis“.[1] Iš tiesų šių namų direktorius, įstaigos įkūrimo pradžioje turėjęs pakankamai laisvės veikti savo nuožiūra, kūrė naują vaikų auklėjimo modelį – savotišką „Kinder-komune“ (liet. „Vaikų komuna“). Tai buvo vieta, kurioje vaikai gavo laisvę veikti, imtis iniciatyvos, tačiau kartu prisiėmė atsakomybę gyventi bendruomeniškai ir buvo įtraukti į bendrą namų valdymą drauge su suaugusiaisiais.[2] Pavyzdžiui, pirmaisiais gyvenimo metais visi našlaičių namų vaikai buvo padalinti į keturias grupes. Kiekviena grupė, kurią sudarė 20-25 vaikai nuo aštuonių iki šešiolikos metų, gyveno atskirame name. Ilgainiui buvo įkurta bendruomenės taryba, kuriai priklausė visi čia dirbę pedagogai ir po tris vaikų atstovus iš kiekvieno namo. Tarybos susitikimuose, kuriuose buvo sprendžiami administraciniai, ekonominiai ir švietimo klausimai, galėjo visateisiškai dalyvauti ir vaikų namų auklėtiniai.[3]
Zalmenas Aronas, vaikų namų vadovo bendražygis ir kronikininkas, 1932 metais išleistoje knygoje „Malakhovker kinder-kolonye“ (liet. „Malachovkos vaikų komuna“) rašo: „Besibaigiant pirmajai žiemai, vaikų namų auklėtiniai nebebuvo bejėgiai ir beteisiai kaip anksčiau, jie įgavo jėgų, energijos ir pasitikėjimo savimi“.[4]
Galima būtų diskutuoti dėl direktoriaus Švarcmano taikytų metodų radikalumo, tinkamumo ir poveikio vaikams. Turint omenyje, jog į šią įstaigą patekę vaikai buvo patyrę stiprių emocinių išgyvenimų, galima daryti prielaidą, kad vaikams taip pat reikėjo suaugusiųjų autoriteto ir rūpesčio. Čia atsiveria dar vienas labai įdomus vaikų namų auklėtinių gyvenimo aspektas.
Malachovka buvo ne tik vieta, kurioje augo žydų našlaičiai vaikai, bet ir vieta, kurioje trumpesnį ar ilgesnį laikotarpį svečiavosi ar mokytojavo tokie žinomi žydų kultūros veikėjai kaip dailininkas Markas Šagalas, jidiš rašytojas simbolistas Pinchas Kahanovičius (geriau žinomas literatūriniu pseudonimu Der Nister, jid. „Paslėptasis“), literatūros kritikas Ezekielis Dobrušinas, muzikologas Joelis Engelis ir kiti.[5] Galima numanyti, jog vaikų namų atmosfera, jos kultūrinė autonomija, galimybė laisvai veikti jidiš kultūriniame lauke ir matyti „jidiš kalbos dvasioje“ augančią jaunąją kartą skatino kai kuriuos žydų intelektualus čia apsistoti ilgesniam laikui ir skirti savo kūrybinę energiją mokytojavimui. Ryškiausi Malachovkoje mokytojavę kūrėjai buvo Der Nister ir dailininkas Markas Šagalas. 1920 metų pradžioje abu menininkai rezidavo vaikų namuose. Nors mokytojavimo laikas nebuvo ilgas – Der Nister paliko Malachovką 1921 metais, o Šagalas po metų, tačiau jų buvimas šalia, bendravimas ir pavyzdžio rodymas buvo labai reikalingas vaikams. Šagalas savo prisiminimuose rašo: „Jie mėgo piešti. Ir basi, lengvai aprengti, šaukė garsiau vienas už kitą „drauge Šagalai, drauge Šagalai!“… Tik jų akys nesišypsojo, ar negalėjo šypsotis“.[6] Rašymas taip pat buvo svarbi vaikų edukacijos dalis. Nors iš pradžių kai kurie vaikai buvo net neraštingi, rašymas pamažu tapo nuolatine veikla, vaikai leido savaitinį sienlaikraštį, užrašinėjo savo prisiminimus.[7]
Rašytojas Der Nister, mokytojavęs vaikų namuose, buvo žinomas ne tik kaip simbolistas, įgijęs paslaptingo, sunkiai perprantamo rašytojo įvaizdį, bet kaip ir vaikams rašęs kūrėjas. Jis pasakas vaikams kūrė tiek pats (žinomiausios iš jų: „A mayse mit a hon“, liet. „Pasaka apie gaidelį”, ir „Dos tsigele“, liet. „Ožkelė”, abi pasakų knygelės buvo iliustruotos M. Šagalo), tiek vertė jas iš kitų kalbų. Vienas iš pavyzdžių – Der Nister verstos Hanso Kristiano Anderseno pasakos.[8] Jo buvimas šalia, gebėjimas pažvelgti į vaiko vidinį pasaulį galėjo padėti vaikų namų auklėtiniams bent iš dalies atgauti pasitikėjimą gyvenimu. Yra žinoma, kad pasakos vaikams gali suteikti saugumo jausmą, jos turi galią ištaisyti neteisybę, atkurti suardytą pasaulio tvarką.
Markas Šagalas prieš atvykdamas į Malachovką dirbo Maskvos valstybiniame žydų kameriniame teatre. Besitęsiantis pilietinis karas ir suirutė paskatino Šagalą ieškotis ramesnės gyvenamosios vietos, taigi dailininkas priėmė pasiūlymą mokytojauti Malachovkoje. Biografiniuose užrašuose Markas Šagalas prisiminė šią vietą ir joje gyvenusius vaikus, kuriuos jis apibūdino kaip “pačius nelaimingiausius našlaičius iš visų”.[9] Šagalas vaikų namuose gyveno kartu su žmona Bela ir dukrele Ida. Turėjo palėpę, kurioje tapė, o likusį laiką leisdavo vesdamas dailės pamokas, buvo dviejų gabių vaikų mentorius, suteikdavo jiems papildomo dėmesio. Dailininko atsiminimuose iškyla ryškūs vaikų portretai: „Vienas iš berniukų atrodė esantis nuolatinėje kūrybinėje manijoje. Jis piešė, kūrė muziką, rašė poeziją. Kitas berniukas kūrė preciziškai, kaip inžinierius. Kai kurie iš jų kūrė abstraktų meną. Buvau sužavėtas jų paveikslais ir jų netobulumu. Tačiau turėjau juos palikti“.[10] Iš tiesų, dėl sunkių materialinių sąlygų ir vis labiau slegiančios politinės situacijos, dailininkas nusprendė patraukti į Vakarus. 1923 metais jis grįžo į Prancūziją.
Šis neįprastomis aplinkybėmis įvykęs dviejų žinomų kūrėjų susitikimas įamžintas ir grožinėje literatūroje. Amerikiečių rašytoja Dora Horn 2006 metais išleistoje knygoje „The World to Come“ (liet. „Kitame gyvenime“) gyvai aprašo dviejų menininkų draugystę, perteikia moksleivių santykį su mokytojais, į kuriuos jie žiūrėjo susižavėjimo kupinomis akimis, ir atskleidžia tarp rašytojo ir dailininko tvyrojusią įtampą. Šių dviejų asmenybių gyvenimai simbolizuoja dvi priešingas žydų kultūros kryptis. Markas Šagalas, pasukęs į Vakarus, liko gyvas ir sulaukė pasaulinio pripažinimo, o Der Nister, kelis metus pagyvenęs Berlyne, 1926 metais sugrįžo į Sovietų Sąjungą, kur jo laukė toks pats likimas, kaip ir kitų iškilių žydų kultūros veikėjų. 1949 metais jis buvo suimtas sovietinės valdžios ir po metų mirė nežinomoje sovietinio kalėjimo ligoninėje. Šio rašytojo literatūrinis palikimas Vakaruose liko nepažintas ar užmirštas.
Jei pradžioje Malachovkos vaikų namai galėjo veikti palyginti laisvai, tai po penkerių metų, augant sovietinės valdžios galiai, įstaiga buvo paversta į vaikų koloniją, kurioje pagal sovietinį modelį visas dėmesys buvo skiriamas žemdirbystei ir gyvulininkystei. Malachovkos našlaičių vaikų namai buvo uždaryti ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kartu su kitomis Sovietų Sąjungoje veikusiomis žydiškomis įstaigomis.
[1] J. Wullschlager, „Chagall: A Biography“, New York: Alfred A. Knopf, 2008, p. 269.
[2] D. Mantovan, „The Yiddish »Children’s Republic« of Malakhovka. A Revolutionary Experiment in Education“ Aschkenas, vol. 24, no. 1, 2014, p. 42. [Interaktyvus], in: https://doi.org/10.1515/asch-2014-0013 (2021-05-27).
[3] Ibid. pp. 41-43.
[4] Ibid. p. 43.
[5] Mantovan, „The Yiddish »Children’s Republic« of Malakhovka“, p. 47. Kiti žinomi žydų kultūros veikėjai, kurie svečiavosi Malakhovkoje: vaikų rašytojas Leybas Kvitko, poetas Dovydas Hofšteinas, rašytojas Lipe Reznikas, kompozitorius Mozė Milneris, žinomas Maskvos valstybinio žydų teatro direktorius Benjaminas Zuskinas ir artistas Solomonas Michoelsas ir Lietuvos žydų kilmės poetas, prozininkas Morisas Vinčevskis, atvykęs į Malakhovką 1924 metais vizitu iš Amerikos.
[6] Wullschlager, „Chagall: A Biography“, p. 270.
[7] Mantovan, „The Yiddish »Children’s Republic« of Malakhovka“, p. 48.
[8] G. Estraikh, „Uncovering the Hidden: The Works and Life of Der Nister“, London: Routledge, 2014, p. 42.
[9] M. Chagall „My Life“, New York: Orion Press, 1960, p. 169.
[10] Ibid, p. 170.
Parašykite komentarą