dr. Mangirdas Bumblauskas
Turbūt nepasakysiu nieko naujo tiems, kurie domisi YIVO ar apskritai tarpukario žydų kultūra. Bet aš pabandysiu paliesti kiek mažiau akcentuojamus dalykus apie pačią tarpukarinio YIVO instituto esmę, tokius kaip: instituto pavadinimas, instituto įkūrimo aplinkybės, instituto konkurentai mokslo pasaulyje, instituto tiriami mokslai.
Ką turėjo galvoje patys instituto kūrėjai geriausiai pamatome iš istorinio pavadinimo vertimų: angliškai – „Yiddish Scientific Institute“, vokiškai – Jiddisches Wissenschaftliches Institut. Be to, kaip žinome, institutas, persikėlęs į Niujorką, 1955 m. sąmoningai keitė savo angliškąjį pavadinimą į „YIVO Institute for Jewish Research“, siekdamas mažiau prisirišti prie jidiš kalbos tyrimų.
Taigi, kalbant apie YIVO vilnietišką periodą, tiksliausia būtų sakyti – „Jidiš mokslinis institutas“. Tai šiek tiek keičia esmę, nes YIVO įkūrėjus ideologiškai galime vadinti jidišistais ir žymiausias iš jų buvo Chaimas Žitlovskis, 1908 m. Černovicų konferencijos, kuri paskelbė jidiš žydų nacionaline kalba, dalyvis. Taip pat ir iš pagrindinio YIVO „variklio“, jo vadovo Makso Vainraicho žinome, kad ilgalaikėje perspektyvoje YIVO siekis buvo tapti pagrindine viso pasaulio jidiš kalbančiųjų bendruomenės moksline institucija.
Instituto įkūrimas
YIVO buvo įkurtas Berlyne 1925 m.,bet centrinė būstinė netrukus buvo perkelta į Vilnių. „Kodėl pasirinktas Vilnius“? – dažnai keliamas klausimas, taip pat ir šioje parodoje. Kaip teigia kai kurie tyrinėtojai, Vilnius iki I pasaulinio karo nebuvo toks reikšmingas jidiš kultūrai kaip Varšuva, Kijevas ar Odesa. Visos Vilniaus inteligentijos kalba buvo rusų. Ir tik po I pasaulinio karo dėl pasikeitusios demografinės situacijos, dėl vokiečių politikos ir pačios žydų inteligentijos apsisprendimo rusų kalbą ėmė keisti lenkų ir jidiš. Svarbus konkurentas buvo ir Berlynas, kuriame telkėsi nuo sovietų bėganti žydų diaspora.
Pagal žydų populiacijos dydį tarp Europos miestų Vilnius buvo tik dvidešimtuko gale. Tačiau Vilniaus unikalumas slypėjo tame, kad čia gyveno mažiausiai asimiliavusi žydų diaspora, netgi Lenkijos miestų kontekste. Pagal 1931 m. surašymą – net 99 proc. Vilniaus žydų nurodė gimtąja kalba jidiš arba hebrajų, o jidiš kalbančiųjų procentas – net 85 proc. visų žydų.
Vis dėlto turbūt Vilniaus pasirinkimą lėmė ne tiek išskaičiavimas, kiek tiesiog Vilniaus bendruomenės aktyvumas – vilniečiai buvo pirmieji ir su entuziazmu atsiliepę į Berlyno konferencijos planus kurti Jidiš mokslinį institutą.
Reikia pridurti, kad Vilnius žydų pasaulyje visuomet asocijavosi su mokslo žiniomis. Juk tarp litvakų buvo posakis: „Oyb ir darfn gelt, geyn tsu Lodzh, oder oyb ir darfn khokhme – geyn tsu Vilne“ – „Jei Jums reikia pinigų, vykite į Lodzę, o jei jums reikia išminties, vykite į Vilnių“. Kaip aiškino Maksas Vainraichas 1935 m., kodėl pasirinktas Vilnius: „Vilnius pasižymi privalumu, kurio neturi joks kitas miestas. Žydiškoji tradicija čia jungiasi su žydiškąja modernybe. Tik iš šių dviejų elementų jungties galima kurti žydiškosios kultūros ateitį“.
Apibendrinant galima pasakyti: jei Vilnius XVIII amžiaus pabaigoje tapo tradicinio judaizmo dvasiniu centru (dėka Vilniaus Gaono), XIX a. pirmoje pusėje buvo svarbiu žydų švietimo (Haskala) judėjime, XIX-XX a. sandūroje tapo žydų socialinio judėjimo bundizmo lopšiu, o tarpukariu – YIVO instituto dėka – tapo ir jidiš kultūros sostine.
Ar būta konkurentų žydų mokslo pasaulyje?
Kartais apie YIVO sakoma – vienintelis pasaulyje žydų mokslo institutas. Bet tuo pačiu pamirštama, kad jau 1919 m. Berlyne buvo įkurta „Akademie für die Wissenschaft des Judentums“ (veikusi tik iki 1934 m.), tuo pat metu kaip ir YIVO (1925 m.) Jeruzalėje įsikuria Hebrajų universitetas, veikiantis iki šiol, o Varšuvoje netrukus (1928) įsikurs Judaikos mokslų institutas (veikęs iki 1939-ųjų), kur pagrindinėmis kalbomis buvo lenkų ir hebrajų, o žymiausias Lenkijos istorikas Mejeris Balabanas buvo jo priešakyje. Vis dėlto nė vienai šių mokslo įstaigų, išskyrus trumpai veikusias žydų sekcijas prie Ukrainos ir Baltarusijos mokslo akademijų, jidiš nebuvo mokslo kalba. Taigi YIVO išskirtinumas – atstovavimas jidiš kultūrai. Būtent jidiš kalba jį išskiria iš visų kitų žydų mokslo įstaigų. Todėl visada reikia pridurti, kad YIVO buvo vienintelis pasaulyje jidiš mokslinis institutas.
Ką tyrinėjo YIVO?
Institutą sudarė keturios sekcijos – filologijos, istorijos, sociologijos (kartu su ekonomika) ir pedagogikos (kartu su psichologija). Svarbi sritis buvo ir etnografija, veikusi šalia filologijos sekcijos. Pagal YIVO kūrėjų sumanymą, tai buvo tos mokslo sritys, kurios netyrinėjamos kitur pasaulyje ir kurios buvo svarbios išskirtinai žydams. Tačiau (kaip rašė, Maksas Vainraichas 1929 m.) ilgalaikėje perspektyvoje institutas siekė apimti visas žmonijos žinių sferas. Reikia atkreipti dėmesį, kad tarp šių žydams svarbių mokslų nebuvo religijotyros. Ir čia atsiskleidžia vienas iš pagrindinių YIVO bruožų – pasaulietiškumas.
Dar viena YIVO savybė – novatoriškumas. Tiesa, YIVO vertė iš kitų kalbų į jidiš reikšmingus mokslo darbus, kaip pavyzdžiui: Vilniuje 1936 m. išleistas Zigmundo Froido „Įvadas į psichoanalizę“ („Araynfir in psikhoanaliz“), o 1938-40 m. Simono Dubnovo daugiatomė „Žydų tautos pasaulinė istorija“ („Veltgeshikhte fun Jidishn folk“). Tačiau visų pirma siekė vykdyti ir publikuoti originalius tyrinėjimus, pavyzdžiui: 1930-33 m. Vilniuje išlesta to paties Simono Dubnovo dviejų tomų „Chasidizmo istorija“ („Geshikhte fun Hasidizm“). Ir tai pasakytina apie visų sekcijų darbą. Pavyzdžiui, argi neoriginalu tai, kad YIVO Psichologijos sekcija pasišovė organizuoti jaunimo biografijų konkursus (1932, 1934 ir 1939 m.)?
Tarpukario YIVO geografija ir rezultatai
Nors instituto centrinė būstinė buvo Vilniuje ir iš čia veikė lingvistikos sekcija, kitos instituto sekcijos buvo išsibarsčiusios: Berlyne, Niujorke, Varšuvoje, vėliau Paryžiuje. O bičiulių draugijų bei korespondentų geografija – dar platesnė, apėmė net Kiniją ir Australiją. YIVO bendradarbiavo su 70 institucijų iš daugiau nei 30 šalių.
Taigi, YIVO buvo sėkmingas ir rezultatyvus projektas. Apie tai byloja skaičiai: štai Bibliografijos centras turėjo sukaupęs 220 000 registruotų pozicijų, bibliotekos fonduose – 40 000 knygų, tarp jų nemaža retų. Spaudos archyve – apie 10 000 tomų įvairių šalių ir įvairiomis kalbomis žydų laikraščių. Kiekviena iš sekcijų leido savo atskirą serijinį leidinį, nuo 1931 m. pradėjo eiti centrinis instituto leidinys „YIVO Bleter“ (iki 1940-ųjų išėjo 15 numerių). Kitas pavyzdys – žydų bendruomenių istorinių metraščių (vadinamųjų pinkų) rinkimo rezultatai: surinkti beveik 300 pinkų iš beveik 200 miestų ir miestelių.
Bendras publikacijų skaičius per 15 veiklos metų – du su puse tūkstančio bibliografinių įrašų, tai yra straipsnių, monografijų ir kitų leidinių. Taip pat YIVO turėjo aspirantūrą, kurioje rengė mokslininkus – per 7-erius veikimo metus parengė apie septynias dešimtis mokslininkų, nors mokslinių laipsnių ir neteikė. Surengtos dvi stambios mokslinės konferencijos – 1929 ir 1935 m.
Instituto ir jo paveldo kolekcijų likimas
Pabaigai galime pasidžiaugti, kad apie YIVO kalbame ne kaip apie buvusią instituciją ar tik istorinį faktą. YIVO įgijo tęstinumą ir egzistuoja ir šiandien Niujorke. YIVO yra viena iš nedaugelio žydų institucijų, pergyvenusių Holokaustą, ir todėl išsaugojo unikalią archyvinę Rytų Europos žydų paveldo kolekciją. Tai pavyko įdėtų milžiniškų YIVO bendradarbių pastangų dėka.
YIVO pergyveno Holokaustą su dideliais nuostoliais – tiek žmogiškaisiais, tiek dokumentinio paveldo. Bet šiandien didžiuojamės, kad esame viena iš kelių Lietuvos institucijų, kurios saugo YIVO dokumentus. Po nacių okupacijos dalis Vilniuje saugoto YIVO sukaupto archyvo buvo instituto bendradarbių slapstoma Vilniaus gete, taip saugant jį nuo nacių ketinimo jį išvežti arba sunaikinti. Šią, išlikusią archyvo dalį jau sovietiniais laikais vėlgi norėta sunaikinti, bet bibliotekininko Antano Ulpio pastangomis, ji buvo paslėpta šiandieninėje Šv. Jurgio bažnyčioje, sovietmečiu vadintoje Knygų rūmais. Iš čia ji dalimis pateko į dabartinį Lietuvos centrinį valstybės archyvą, Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių biblioteką bei Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Būtent iš pastarojoje bibliotekoje saugomos Judaikos kolekcijos atrinktų YIVO dokumentų sudaryta paroda „YIVO bičiuliai“.
Parašykite komentarą