Jamim Noraim – Šiurpiosios dienos
Prieš keletą dienų prasidėję Naujieji metai (Roš Hašana) dar ne iš karto pradeda įsibėgėti. Dar yra dešimties dienų laikotarpis – atgailos laikas, kuris užbaigiamas Permaldavimo Dieną (Jom Kipur). Visas šis laikas vadinamas Jamim Noraim – „Šiurpiosiomis dienomis“. Lietuviškas žodis gal ne visai tiksliai perteikia žodžio noraim reikšmę, nes ne pačios dienos yra šiurpios ar baisios. Tai dienos, per kurias žmogus turi save matyti stovint Kūrėjo, kuris „antspauduoja“ nuosprendžius, akivaizdoje, ir suvokti šios akistatos šiurpą, nes sprendžiamas, o tiksliau – užtvirtinamas, jo likimas, kuris jau buvo numatytas per Roš Hašana. Peržiūrimi praėjusių metų prasižengimai, nuodėmės, nuopuoliai, ir tvirtinamas būsimų metų likimas. Tačiau iki pat Jom Kipuro paskutinės akimirkos dar yra galimybė kreiptis į Kūrėjo gailestingumą, prašant atleidimo ir palankaus galutinio sprendimo. Jis gali priklausyti nuo paties žmogaus įdėtų pastangų atsiprašyti tų, kurie buvo įskaudinti, ar kuriems buvo pakenkta, o taip pat ir kuo gausiau padedant kitiems, prisidedant prie gailestingumo darbų.
Mūsų Nacionalinės bibliotekos Judaikos fonde turime Vilniaus žydų bendruomenės rabinų tarybos (Vaad harabanim) atsišaukimą, paskelbtą 1933 metų rugsėjo mėnesį, prasidedant Atgailos laikotarpiui. Atsišaukime, pristatant sukrečiančią žydų situaciją hitlerinėje Vokietijoje, sunkią teisinę ir ekonominę būklę, ištikusią dešimtis tūkstančių šeimų, mokslininkams ir verslininkams praradus darbus, vykstant persekiojimams, primenama pareiga padėti broliams nelaimėje.
Žemiau pateikiame paties atsišaukimo, kuris buvo parašytas hebrajų ir jidiš kalbomis, vertimą.
Mūsų bendruomenės rabinų kreipimasis dėl pagalbos
Mūsų brolių padėtis Vokietijoje yra tokia baisi, kokios nėra buvę jau ištisas kartas, ji prilygsta 1648-1649 m. pogromams, ir net viduramžių laikams. Staiga viskas pasikeitė – jie stebėtinai greitai nusirito iš svaiginančių aukštybių nugarmėjo į giliausią bedugnę. Baisu tai, kas vyksta kultūringojoje Vokietijoje. Tarsi gimdymo skausmas užgriuvo nelaimė: pakilo priešiškas engėjas, įteisinantis neteisybės įstatymus, kad atimtų iš mūsų brolių žmogaus teises ir pragyvenimo šaltinius iš šimtų tūkstančių Izraelio tautos žmonių. Jų kraujas ir turtas tapo niekieno neginami; kiekvienas, kas juos skriaudžia, jaučiasi nekaltas, o jie patys pasmerkti pražūčiai, smūgiams ir paniekai.
Mums plaukai stojasi piestu girdint apie baisius persekiojimus, kankinimus ir ištrėmimus, apie mūsų brolių, mokslo žmonių ir prekybininkų, šalinimą iš visų pareigų. Taip jų ekonominė padėtis ten buvo visiškai sugriauta, o labdaros ir gailestingumo institucijos sužlugdytos.
Padaugėjo iš šalies išvarytų pabėgėlių ir tų, kurie, gelbėdamiesi nuo engėjo kardo, pabėgo į kaimynines valstybes. Tarp jų yra daug Rytų Europos žydų, kuriems buvo paskirtas ištrėmimas. Jiems neleidžiama išsivežti savo pinigų ir turto. Dešimtys tūkstančių šeimų liko be jokio teisinio statuso ir pragyvenimo šaltinio, o dauguma jų skursta ir merdi nepritekliuje.
Ir koks siaubingas yra tas faktas, kad mūsų broliai žydai Vokietijoje, kurie pirmieji steigė bendrąsias labdaros institucijas ir kiekvienos nelaimės metu skubėdavo į pagalbą savo broliams visose diasporos bendruomenėse, kurie dosnia ranka ir savo organizacinėmis jėgomis rodė kilnumą bei gerino kenčiančių ir engiamų brolių padėtį visur, kur tik jie buvo, dabar patys atsidūrė tokioje padėtyje, kad jiems tenka prašyti pagalbos.
Dėl šių siaubingų įvykių buvo sukrėsta visa tauta, ir geriausi mūsų žmonės visose šalyse pakilo padėti puolusiems mūsų broliams Vokietijoje. Buvo įsteigti pagalbos komitetai ir surinktos nemažos lėšos benamių ir pabėgėlių labui, siekiant pasirūpinti jų išlikimu ir ateitimi: tiek kuriant produktyvius pragyvenimo ir ekonominės veiklos pagrindus, tiek teikiant paramą, kad nuo bado būtų išgelbėti tūkstančiai pabėgėlių šeimų.
Taip pat ir mūsų mieste, mieste, kuris yra tarsi motina Izraelyje, buvo įsteigtas toks pagalbos komitetas. Jis rengiasi artėjančiomis dienomis tarp Roš Hašanos ir Jom Kipuro surengti pagalbos akciją.
Todėl kreipiamės į savo brolius mūsų mieste ir krašte šauksmu: „Gelbėkite, prašome!“ Dalyvaukite, brangūs broliai, Abraomo Dievo tautos geradariai, savo aukomis ir pagalbos organizavimo darbuose. Būkite tie, kurie veikia ir skatina kitus veikti, ir paskubėkite prisidėti prie šio didžiojo darbo, nuo kurio priklauso dešimčių tūkstančių žmonių gyvybės!
Mes prašome iš jūsų ne išmaldos, bet pareigos vykdymo, nes esame skolingi savo broliams Vokietijoje. Tai pareiga, tenkanti tiek bendruomenei, tiek kiekvienam jos nariui. Nors mums gerai žinoma sunki padėtis, ekonominė krizė ir skurdas mūsų mieste bei apylinkėse, vis dėlto negalime nusimesti šios šventos pareigos būti broliais nelaimėje. Tebūnie toli nuo mūsų mintis nusigręžti nuo šių savo brolių ar kokiu nors pasiteisinimu išsisukti nuo šios šventos pareigos.
Kiekvienas Izraelio tautos žmogus privalo prisidėti prie pagalbos pagal savo išgales ir galimybes.
Tikimės, kad mūsų broliai dar labiau sustiprins savo paramą šiam pagalbos darbui gailestingumo ir atgailos (Slichot) dienomis, per Dešimt atgailos dienų (Asarat jemei tšuva). Už šį nuopelną tepakyla visų Valdovo akivaizdon mūsų atminimas į gera. Tegu Jis pasigaili vargšės ir skurstančios tautos. Tegu baigiasi [šie] metai ir jų prakeikimai, o prasideda [kiti] metai ir jų palaiminimai. Tegu būsime apdovanoti gyvenimo ir taikos metais, atpirkimu ir išgelbėjimu, kai Viešpats netrukus sugrąžins savo tautos tremtinius.
Rabinų taryba
Vilnius, pirmoji Slichot diena, 5694 m. [1933 m. rugsėjis]
Parašykite komentarą