Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Veidai

Apie kabalistinį ryšį tarp r. Šlomo Elijaševo iš Šiaulių ir Telšių ješivos vadovo r. J.J.L. Blocho

Nors pati ezotericizmo sąvoka ir jos turinys šiandien neturi vienareikšmiško apibrėžimo, kuris leistų nedvejojant tuos ar kitus reiškinius išskirti kaip tokius, tačiau kabala pagal savo pobūdį (kaip neišsitenkanti nei religijotyros, nei filosofijos, nei teologijos, nei kokio nors kito mokslo rėmuose), o be to, teikianti gausią medžiagą įvairiems pripažintiems ezoteriniams ir okultiniams judėjimams, taip pat gali rasti čia tam tikrą vietą. Taigi, vienaip ar kitaip konferencija buvo gera galimybė pateikti platesnei akademinei visuomenei šiek tiek daugiau žinių apie dviejų XX a. pradžios Lietuvos žydų asmenybių mąstymą. Tai  

žinomas kabalistas r. Šlomo  Elijaševas iš Šiaulių (1841-1926)

 ir rabinas, Telšių ješivos vadovas, Josefas Jehuda Leibas Blochas (1860-1929).

Šiaulių kabalistas r. Šlomo Eljaševas šiandien kabalos istoriją tiriančių mokslininkų ir kabalą studijuojančių adeptų yra pripažįstamas kaip paskutinis didis klasikinės r. Icchako Lurijos kabalos atstovas, o r.  J. J. L. Blochas kelis dešimtmečius vadovavo Telšių ješivai. Jis, nors ir nebuvo kabalistas, tačiau ją studijavo, ir jo studentų surinktose jo musaro („religinės etikos“) bei halakhos („religinės teisės“) surinktose ir publikuotose pamokose Šiurei Da‘at (Žinojimo pamokos) nesunku atpažinti jo mąstymo įsišaknijimą kabalistinėse sampratose. Liudijimai apie jo susitikimą su kabalistu  iš Šiaulių ir patirtą pastarojo įtaką leidžia imtis jų abiejų naudotų prieigų (hermeneutikos) prie klasikinių sakralių tekstų lyginimo. Pranešime buvo siekiama atskleisti, kokiu būdu r. Šlomo Elijaševo hermeneutiką ar jos įtaką (kurią kai kurie tyrėjai buvo įvardinęparadoksaliu metaforiniu pažodiškumu), galima apčiuopti rabino Josefo Jehudos Leibos Blocho biblinių tekstų ir Talmudo interpretacijose. Metaforinis pažodiškumas čia aiškinamas taip, kad jis pripažįsta pažodžiui  Zoharo ir r. Icchako Lurijos aprašytų aukščiausių dieviškų realybių ir procesų ontologinę realybę, tačiau atmeta tai, kad tas realumas gali būti aiškinamas per  žmogiškas materialias ir naivias antropomorfines kategorijas. Jos lieka metaforomis, alegorijomis, palyginimais, nes tik taip pasiekiamos žmogaus protui (vaizduotei).

O rabinas Blochas savo pamokose tiek naratyvinius Toros, tiek teisinius (Toros ir Talmudo) tekstus skaitė per ontologinio realizmo prizmę. Priimdamas nuostatą, kad pažodinis teksto supratimas priklauso nuo asmens „lygio“ ir gali kasdien keistis, jis stengėsi atskleisti realias šaknis tiek biblinių patriarchų, tiek ir Toros įsakų. T.y. tai, kad tikroji jų realybė yra ta, kad siekia aukščiausius dieviškos emanacijos pasaulius. Kasdienei sąmonei bibliniame tekste aprašyti kai kurie patriarchų poelgiai gali pasirodyti nusikalstami, nesuprantami, pertekliniai, pernelyg lengvai paaiškinami bendražmogiškais psichologiniais dėsniais (pavydas, pyktis). Tačiau tikrosios jų realybės negalima vertinti pagal bendražmogiškus kriterijus. Analogiškai ir halachos aiškinime –  Toros įsakai nėra tiesiog socialiniai ar utilitariniai susitarimai, bet pačios metafizinės tikrovės dėsniai, kuriais apibrėžiamas dvasinės formos ir materialaus veiksmo santykis. Halachiniai reikalavimai (pavyzdžiui, būtinybė sužadėtuvėse turėti liudytojus), reikalaujantys žmogaus sąmoningo galutinio vidinio įsipareigojimo (da‘at), įgalina aktualizuoti naują tikrovę. Ją transformuoti.

Galima teigti, kad nors rabinas Blochas ir nebuvo grynas kabalistas, tačiau jo musaro ir halachos interpretacijos buvo grįstos per r. Šlomo Elijaševą perimta lietuviška kabalistine tradicija.    

Parašykite komentarą