Dr. Aistė Niunkaitė-Račiūnienė
Rankraštis gali tapti raktu į epochos pasaulį – į jos istorinius, socialinius ir kultūrinius sluoksnius, kuriuose susipina žmonių likimai, bendruomenės gyvenimas, idėjų raida ir dvasinis kontekstas. Toks yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centre saugomas rabino Icchako Elchanano Spektoriaus (1817-1896) rankraštis Ein Icchak (hebr. עין יצחק – „Icchako šaltinis“). Tai halachinių klausimų ir atsakymų (responsų) rinkinys – vienas reikšmingiausių XIX a. halachinės teisės veikalų, o kartu šaltinis, liudijantis autorių, jo laikmetį, vėlesnius istorijos tarpsnius ir gyvą, daugiabriaunį žydų pasaulį Lietuvoje.
Kauno Gaonas ir jo kelias
Icchakas Elchananas Spektorius, dar vadinamas Gaonu Icchaku arba Kauno Gaonu, buvo vienas autoritetingiausių XIX a. Rytų Europos žydų religinės teisės žinovų ir halachinių mąstytojų. Jo patarimų ir sprendimų kreipdavosi žydų bendruomenės iš įvairių pasaulio kraštų, o jo autoritetas buvo pripažįstamas tiek diasporoje, tiek Erec Izraelyje.
Apie Icchako Elchanano Spektoriaus gyvenimą žinoma iš amžininkų prisiminimų ir biografinių apybraižų. Viena išsamiausių – jo ilgamečio sekretoriaus Jakovo Lipšico (1838–1913) parengta biografija, kurią hebrajų kalba jis publikavo Spektoriaus mirties metais – 1896-aisiais (pagal kitus šaltinius – 1897 m.) Varšuvoje – Toldot Icchak (hebr. תולדות יצחק – „Icchako istorija”), o po kelerių metų (1899 ir 1912) išleido ją ir jidiš kalba Vilniuje – Gaon Icchak (jidiš. גאון יצחק – „Gaonas Icchakas”). Visi leidiniai saugomi Nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijoje. Spektoriaus biografija, paremta asmeniniais jo sekretoriaus prisiminimais ir daugiau nei dvidešimtmetį trukusia betarpiška pažintimi, yra autentiškiausias Spektoriaus gyvenimo aprašymas ir vienas svarbiausių šaltinių, liudijančių jo autoritetą rabinų ir halachinės minties istorijoje. Antrame Gaon Icchak leidime (1912) publikuotas ir Kauno Gaono portretas su jo autografu, tapęs vizualiniu šio autoriteto atpažinimo ženklu.
Spektorius gimė Rosėje (Gardino gubernijoje, dab. Baltarusijoje) – mažame skurdžiame miestelyje, kuriame vyravo chasidizmas ir Amduro chasidų cadiko Šmuelio pasekėjų bendruomenė. Jo pirmasis mokytojas buvo tėvas – chasidų rebė Izraelis Iseris. Nors vaikystėje Icchakas Elchananas augo chasidiškoje aplinkoje, didelę įtaką jam padarė ir litvakiška mitnagedų pasaulėžiūra, mokymosi tradicija, grįsta Toros ir Talmudo studijomis, gilia, racionalia analize. Icchakas Elchananas anksti pasižymėjo išskirtiniais gabumais ir dar būdamas jaunuolis garsėjo kaip iluj (hebr. עילוי – „aukštasis“, „iškilusis“) – itin gabus Talmudo mokinys, pasižymintis išskirtiniu intelektu ir įžvalga. Anksti palikęs gimtąjį miestelį, jis mokėsi pas iškilius to meto Lietuvos rabinus – Eliją Šiką (Reb Elinkę) ir Benjaminą Diskiną. Dar prieš įsikurdamas Kaune, Spektorius tarnavo rabinu keliose Lietuvos žydų bendruomenėse – Izabeline (nuo 1837m.), Biarozoje (nuo 1839m.), Nesvyžiuje (nuo 1846 m.) ir Naugarduke (nuo 1859 m.), kur įgijo išmintingo dvasinio vadovo reputaciją.
Kai 1864 m. Icchakas Elchananas Spektorius buvo išrinktas Kauno vyriausiuoju rabinu ir įsikūrė Kaune, kur šias pareigas ėjo daugiau nei tris dešimtmečius – iki pat mirties 1896 m., jo autoritetas peržengė vietos bendruomenės ribas. Jis rūpinosi Lietuvos žydų bendruomenėmis, palaikė glaudžius ryšius su Erec Izraelio žydais, bendradarbiavo su iš Lietuvos kilusiu vyriausiuoju Jeruzalės rabinu Šmueliu Salantu (1816–1909), remdamas švietimo ir labdaros iniciatyvas. Jis ne tik sprendė halachinius klausimus, vadovavo rabinų teismui (beit din), bet ir skatino dvasinės bei intelektinės kultūros ugdymą. Šiuo laikotarpiu Kaune susiformavo pažangus Talmudo studijų kolelis, vadinamas Kolel avrechim, Kovno kolel, arba Kolel knesset beit Icchak, skirtas vedusiems, pažengusiems ješivos mokiniams (avrechim), norėjusiems tęsti aukštesnio lygio Toros ir halachines studijas po ješyvos. Spektorius teikė šiai iniciatyvai dvasinę globą ir halachinį pritarimą, taip prisidėdamas prie iškilių rabininės minties centrų formavimosi Lietuvoje.
Spektoriaus gyvenimo kelias atspindėjo ne tik jo asmeninę intelektinę ir moralinę laikyseną, bet ir platesnį XIX a. žydų pasaulio virsmą bei jo pastangas išlaikyti pusiausvyrą tarp tradicijos tęstinumo ir modernėjančios bendruomenės poreikių. Ši pusiausvyra ryškiai atsiskleidžia jo halachinėse responsose, kuriose jis sprendė klausimus, kylančius iš žydų gyvenimo realijų Rusijos imperijos Sėslumo riboje – nuo civilinės metrikacijos iki priverstinės tarnybos ar sudėtingų šeimos teisės situacijų. Kauno Gaonas tapo posek hador (hebr. פוסק הדור – „savo kartos halachinis autoritetas“) – rabinu, kurio žodis turėjo tiek teisinį, tiek moralinį autoritetą. Spektoriaus išmintis ir etika leido jam derinti ištikimybę tradicijai ir teisės griežtumą su empatija. Kaune Spektorius parengė brandžiausius savo veikalus, kuriuose atsiskleidžia jo halachinės analizės gylis ir etinis jautrumas – tai Nachal Icchak (hebr. נחל יצחק – „Icchako upė“ , 2t., 1872, 1884) ir Ein Icchak (hebr. עין יצחק – „Icchako šaltinis“, 2 t., 1888, 1895) Šie leidiniai saugomi Nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijoje. Juose nagrinėjami klausimai – nuo šeimos ir paveldėjimo teisės iki sudėtingų agunot (be žinios prapuolusių vyrų žmonų) atvejų, kuriuose Spektorius siekė rasti pusiausvyrą tarp teisingumo ir gailestingumo. Šie veikalai iki šiol cituojami halachinės teisės studijose ir rabinų seminarijose, liudydami jo įtaką žydų minties raidai.
Ein Icchak rankraštis ir jo kelias
Nuostabu, kad Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centre saugomi ne tik išspausdinti Spektoriaus veikalai, bet ir Ein Icchak veikalo rankraštis – vienas vertingiausių Spektoriaus kūrybinio palikimo šaltinių.
Autografas
Šis daugiau nei pusantro tūkstančio puslapių rankraštis liudija unikalų reiškinį: didelė jo dalis rašyta paties autoriaus ranka – autografu, išsiskiriančiu tvirta, aiškia rašysena. Išlikusių Spektoriaus autografų žinoma nedaug – dažniausiai tai pavieniai laiškai, šiandien saugomi privačiose kolekcijose. Todėl Ein Icchak rankraštis yra ne tik reikšmingas Kauno Gaono kūrybinio palikimo liudijimas, bet ir svarbus kaip retas autentiškas autografinis dokumentas – vienas iš nedaugelio išlikusių tekstų, kuriuose matyti paties Kauno Gaono rašysena ir parašas.
Veikalo įvadą Spektorius pasirašė taip: Icchakas Elchananas, mūsų mokytojo, garbingo rabino Izraelio Iserio sūnus, tebūna palaimintas teisuolio atminimas, vyriausias Kauno rabinas. Tą patį įrašą matome ir išspausdinto Ein Icchak veikalo puslapyje.
Kadangi rankraštyje aiškiai matyti kelių raštininkų rašysenos, galima spėti, kad kai kurios dalys buvo perrašytos, ar diktuojant autoriui užrašytos, jo mokinių ar padėjėjų, talkinusių rengiant veikalą spaudai.
Nors raštininkų vardų kol kas nepavyko nustatyti, bet galima daryti prielaidą, kad vienas iš jų galėjo būti Spektoriaus sūnus – rabinas Cvi Hiršas Rabinovičius, padėjęs tėvui sisteminti ir rengti spaudai halachinius tekstus, arba ilgametis Spektoriaus sekretorius ir biografas Jakovas Lipšicas. Šis klausimas tebelieka atviras ir laukia tyrinėtojų dėmesio.
Rankraštis Ein Icchak slepia savyje ne tik šią, bet ir daugiau mįslių, kurių gvildenimas pamažu leidžia pažvelgti į šį rankraštį ne tik kaip į jo autoriaus, bet ir kaip į visos epochos atspindį. Iškeliavęs iš Kauno rabinų aplinkos, rankraštis tarytum pradėjo gyventi savo atskirą gyvenimą ir kaupti ženklus, kuriuos mes šiandien turime galimybę skaityti. Apie keletą iš jų toliau ir pakalbėsime.
Cenzūra ir spaustuvė
Rankraščio pirmojo puslapio kampe esantis įrašas rusų kalba –„3 Aвгуста 1888 года“ (rus.1888 m. rugpjūčio 3 d.) – rodo, kad rankraštis buvo pateiktas Vilniaus vidaus cenzūros biurui vertinimui prieš spausdinimą. Tai atitiko to meto Rusijos imperijos leidybos tvarką, kai visi hebrajiški religiniai leidiniai, o taip pat ir pasaulietiniai, rašyti tiek jidiš, tiek hebrajų kalbomis, prieš juos išspausdinant turėjo būti patvirtinti cenzoriaus.
Nors rankraštis nepažymėtas cenzoriaus spaudu ir jame nėra įprastos formuluotės „Дозволено цензурою“ (rus. leista cenzūros), daryti prielaidą, kad ši data nurodo cenzūros leidimą spaudai, leidžia bibliotekos Judaikos kolekcijoje saugomas išspausdintas Ein Icchak egzempliorius, kurio antraštinio lapo verso pusėje įrašyta: „Дозволено цензурою 3 августа 1888 года“. Šis tikslus datų sutapimas leidžia manyti, kad rankraštyje esantis įrašas rusų kalba žymi Vilniaus vidaus cenzūros leidimo spausdinti datą.
Įdomu ir tai, kad spausdintame Ein Icchak antraštiniame lape šalia leidinio publikavimo datos „1888“ nurodyta hebrajiška data תרמ״ט (5649), atitinkanti 1889 metus. Šis skirtumas paaiškinamas žydų kalendoriumi – metai prasideda rudenį, todėl leidinys, cenzūruotas 1888 m. vasarą, spausdintas 1888 m. pabaigoje, hebrajiškai jau pažymėtas תרמ״ט (5649), t.y. 1889 m. Būtent šie metai (1889) ir nurodomi daugumoje Ein Icchak leidinio bibliografinių aprašų.
Ein Icchak leidinio antraštiniame lape nurodyta, kad mūsų turimas rankraštis buvo išspausdintas Vilniuje, Fino, Rozenkranco ir Šriftzecerio spaustuvėje. Ši spaustuvė, įkurta 1862 metais, buvo vienas reikšmingiausių XIX a. antrosios pusės Vilniaus žydų leidybos centrų. Ją įsteigė Šmuelis Josifas Finas (1818–1890) – žinomas to meto hebraistas, švietėjas ir publicistas, bei broliai Avromas Cvi (1815–1901) ir Mendelis (1819–1906), pasirašinėję Rozenkranco ir Šriftzecerio pseudonimais. Pastarieji buvo tipografai ir leidėjai, ilgą laiką dirbę Vilniuje, žymiojoje Romų spaustuvėje, o jų pavardės tapo jų pačių vėliau įkurtos naujos spaustuvės pavadinimo dalimi. Žodis šriftzecer jidiš kalba reiškia „šrifto rinkėjas“, ir šis pasirinkimas atspindėjo jų profesinę tapatybę bei glaudų ryšį su leidybos amatu. Spaustuvė leido religinius, mokomuosius ir pasaulietinius tekstus hebrajų ir jidiš kalbomis, populiarius liaudies pasakojimų rinkinius. Ji išsiskyrė plačia tradicinės religinės ir pasaulietinės žydų kultūros leidinių panorama, o jos darbuotojai – rinkėjai ir korektoriai – buvo aukštos kvalifikacijos hebraistai ir jidiš kalbos žinovai.
Š. An-skio draugija ir muziejus
Dar vienas šio rankraščio istorijos ženklas – rašytojo ir etnografo Š. An-skio Vilniaus žydų istorijos ir etnografijos draugijos antspaudas. Tai svarbus pėdsakas, liudijantis rankraščio kelią iš tradicija ir religija grįstu pasaulėvaizdžiu formuotos aplinkos į modernaus Vilniaus žydų kultūros kontekstą. Šis ženklas siejamas su rašytojo ir etnografo Š. An-skio (Šlomo Zainvelio Rapoporto, 1863–1920) vardu ir jo įkurtos Žydų istorijos ir etnografijos draugijos veikla.
Š. An-skis atvyko į Vilnių 1918 m. pabaigoje, po Pirmojo pasaulinio karo, ir greitai tapo aktyviu miesto visuomeninio gyvenimo dalyviu. 1919 m. jis inicijavo Vilniaus žydų istorijos ir etnografijos draugijos steigimą – institucijos, skirtos sistemingai rinkti, tirti ir saugoti Rytų Europos žydų kultūros paveldą. Drauge tai buvo siekis atkurti dar 1913 m. Žydų senovės mylėtojų draugijos Vilniuje įkurtą muziejų, kurio didžioji dalis kolekcijų per Pirmąjį pasaulinį karą buvo sunaikinta. Draugijos veikla prasidėjo dar An-skio gyvenimo metais – 1919 m. viduryje, kai buvo pradėti formuoti pirmieji rinkiniai: rankraščių, dokumentų, ritualinių objektų, liaudies kūrybos ir kasdienybės artefaktų kolekcijos. Kaip rodo to meto šaltiniai, pats An-skis parengė programą ir vadovavo pirmajam steigiamajam susirinkimui. Po An-skio mirties Varšuvoje 1920 m. lapkritį, jo bičiuliai – Abramas Viršubskis (1869-1943), Chaikelis Lunskis (1881-1943), Moiše Šalitas (1885-1941) ir kiti – tęsė šį sumanymą, siekdami paversti Vilnių nuolatiniu žydų kultūros tyrimų ir paveldo saugojimo centru. 1925 m. gruodžio 12 d. Žydų istorijos ir etnografijos draugijos posėdyje buvo priimtas sprendimas oficialiai suteikti draugijai Š. An-skio vardą, ir nuo tada ji vadinta Š. An-skio Vilniaus žydų istorijos ir etnografijos draugija, o draugijos įkurtas muziejus – An-skio muziejumi. Galima manyti, kad XIX a. pab. išspausdintas Ein Icchak rankraštis, kurį laiką likęs autoriaus ar leidėjo aplinkoje, vėliau – kaip vertingas Lietuvos žydų istorijos ir tradicijos šaltinis – pateko į An-skio muziejaus rinkinius, kur ir buvo pažymėtas spaudu su įrašu: חברה להיסטוריה ואתנוגרפיה בוילנה ע״ש אנ-סקי ז״ל (hebr. Istorijos ir etnografijos draugija Vilniuje, pavadinta šviesaus atminimo Š. An-skio vardu).
Konvoliutas su Baranovičiaus Luchot ha-pe‘alim
Rankraščio Ein Icchak kelionę dar labiau praturtina ir naujomis prasmėmis apipina tai, kad jis įrištas į konvoliutą su kitu rankraščiu hebrajų kalba – Luchot hapealim (hebr. לוחות הפעלים – „Veiksmažodžių lentelės”). Šis mažos apimties (33 lapų) darbas, parengtas Vilniuje XIX a. pabaigoje – atrodo visai nesusijęs su halachiniu Spektoriaus veikalu. Tačiau būtent šis netikėtas rankraščių sujungimas atveria dar vieną istorijos sluoksnį – leidžiantį pažvelgti į rankraščio kelią kaip į gyvą muziejinės atminties ženklą.
Kaip rodo rankraščio antraštinis puslapis, šio rankraščio autorius – Dovydas Eliezeris Baranovičius (1859–1915). Apie jį žinių išlikę nedaug: vilnietis hebraistas, kelių hebrajų kalbos gramatikos veikalų autorius.
Rankraštis pažymėtas Vilniaus vidaus cenzūros antspaudu ir cenzoriaus Asiro (Ašerio) Volio (1839–?) parašu, datuotu 1889 m. liepos 4 d.
Volis buvo Vilniaus rabinų mokyklos auklėtinis, o nuo 1862 m. – šios mokyklos mokytojas. Jis priklausė iškiliai rabinų mokyklos pedagogų kartai, buvo žinomas kaip švietėjiškos orientacijos asmenybė ir publicistas, straipsnius spausdinęs žurnale Ha Karmel. Nuo 1870 m. jis ėjo žydų leidinių hebrajų kalba cenzoriaus pareigas Vilniaus vidaus cenzūros biure, kur išdirbo apie trisdešimt metų – iki 1900 m., kai jį pakeitė jaunesni kolegos M. Volperis ir F. Maleckis. Volio parašas aptinkamas ant daugelio 1880–1890 m. Vilniuje spausdintų hebrajiškų leidinių, tarp jų ir religinių, ir filologinių darbų. Volis buvo vertinamas kaip nuosaikus ir kompetentingas cenzorius, gebėjęs išlaikyti pusiausvyrą tarp imperinės administracijos reikalavimų ir pagarbos žydų kultūrai.
Kaip liudija Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centro kolekcijoje saugomas spausdintas Luchot hapealim egzempliorius, rankraštis buvo išleistas Vilniuje 1889 m., Fino, Rozenkranco ir Šriftzecerio spaustuvėje – toje pačioje, kur vos metais anksčiau, 1888-aisiais, pasirodė ir rabino Icchako Elchanano Spektoriaus Ein Icchak.
Luchot hapealim rankraštyje taip pat matyti Vilniaus žydų istorijos ir etnografijos draugijos antspaudas – toks pat, kokį matome ir Ein Icchak rankraščio puslapiuose. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, galima manyti, kad abu rankraščiai – Spektoriaus Ein Icchak ir Baranovičiaus Luchot hapealim – buvo įrišti į vieną konvoliutą jau Š. An-skio muziejuje, veikiausiai taip siekiant sutvirtinti, stabilizuoti ir išsaugoti išlikusius paskirus hebrajiškų rankraščių lapus. Mažiau tikėtina, kad toks sujungimas buvo atliktas dar spaustuvėje. Kodėl šie tematiškai nesusiję tekstai buvo surišti kartu, tebelieka mįslė – galbūt tai padaryta tik iš praktinių sumetimų, o gal turėta ir kokių nors kitų motyvų.
Išlikimas, atmintis ir tęstinumas
An-skio muziejaus fondai buvo nuosekliai tvarkomi iki 1940 m., kai sovietinė valdžia perėmė rinkinius. Per Holokaustą muziejaus kolekcijos buvo perkeltos į buvusį YIVO instituto pastatą Vilniuje, Vivulskio gatvėje, kur jos buvo ruošiamos sunaikinimui arba išvežimui. Rankraščiai Ein Icchak ir Luchot hapealim, kaip ir dalis buvusių An-skio muziejaus bei YIVO rinkinių, išliko Vilniaus geto vadinamosios „popieriaus brigados“ dėka. Ši žydų intelektualų grupė – bibliotekininkai, rašytojai ir mokslininkai, tarp jų Hermanas Krukas, Avromas Suckeveris, Šmerelis Kačerginskis ir kiti – priverstinai rūšiuodami judaikos leidinius nacistų konfiskuotuose archyvuose, slapta gelbėjo knygas, rankraščius ir dokumentus, slėpdami juos po grindimis, geto teritorijoje ar patikimų vilniečių namuose. Jų veiksmai buvo ne tik archyvinė gelbėjimo akcija, bet ir sąmoningas kultūrinio pasipriešinimo aktas – bandymas išsaugoti žydų atmintį ir dvasinį paveldą, kai buvo naikinama pati bendruomenės egzistencija.
Konvoliutas, kuriame įrišti Icchako Elchanano Spektoriaus Ein Icchak ir Dovydo Eliezerio Baranovičiaus Luchot hapealim, atskleidžia dvi skirtingas žydų intelektinės tradicijos kryptis – halachinės teisės ir filologinės analizės – susiliejančias XIX a. pabaigos kultūros kontekste, kuriame tradicija ir modernėjimas egzistavo greta. Jis atspindi to meto Lietuvos žydų religinio ir intelektualinio gyvenimo įvairovę – nuo Kauno rabinų mokyklų iki Vilniaus žydų spaustuvių, besiformuojančių muziejinių rinkinių ir Holokausto metų gelbėtojų pastangų. Tai ne tik svarbus halachinės teisės ir hebraistikos šaltinis, bet ir vienas iškalbingiausių XIX a. antros pusės – XX a. pirmos pusės Lietuvos žydų istorijos ir kultūros liudijimų, atveriantis galimybę per išlikusius ženklus prisiliesti prie gyvo Lietuvos žydų pasaulio patirčių.
Šis konvoliutas slepia dar daug neatskleistų istorijų ir tebelaukia išsamaus tyrinėtojų dėmesio. Šiandien su Kauno Gaono, rabino Icchoko Elchanano Spektoriaus rankraščiu Ein Icchak ir į konvoliutą įrištu Dovydo Eliezerio Baranovičiaus Luchot hapealim gali susipažinti kiekvienas – abu rankraščiai suskaitmeninti ir prieinami portale ePaveldas: Ein Icchak, Luchot hapealim
Parašykite komentarą