Amerikos balsas (angl. Voice of America, VOA) – JAV radijo stotis, kuri veikė nuo 1942 m. vasario 24 d. II pasaulinio karo metu buvo transliuojamos laidos net 27 kalbomis. 53-ejus metus transliuota programa ir lietuvių kalba. Radijo laidos lietuvių kalba pradėtos rengti 1951 m. vasario 16 d. iš Niujorko. Jas ruošė Kazys Grinius ir Povilas Julius Labanauskas. Iš pradžių lietuviškai programai skirta 15 min., 1952 m. gegužės 15 d. lietuvių padalinys ėmė transliuoti ir 15 min. laidas iš Europos, ten dirbo K. Grinius ir J. B. Laučka. Ilgą laiką „Amerikos balso“ redakcijai vadovavo Romas Sakadolskis, o nuo 1995 m. jau Linas Rimkus. Lietuviškas laidas rengė Jurgis Bradūnas, Vytautas Dambrava, Antanas Dambriūnas, Konstantinas Jurgėla, Romas Kasparas, Alfonsas Petrutis, Jolanta Raslavičiūtė, Antanas Vaičiulaitis, Virginija Vengrienė ir kt. „Amerikos balso“ programa buvo labai svarbus informacijos šaltinis už geležinės uždangos atsidūrusiai Lietuvai. Sovietmečiu buvo daromi įvairūs trukdžiai, kad Lietuva negalėtų išgirsti „Amerikos balso“. Lietuvai atgavus nepriklausomybę „Amerikos balso“ laidos buvo retransliuojamos per Lietuvos radijo pirmąją programą ir per radijo stotį M-1 plius. Pasibaigus Šaltajam karui JAV Kongreso sprendimu buvo nutrauktas finansavimas laidoms kai kuriomis Rytų Europos kalbomis. Paskutinė „Amerikos balso“ laida lietuvių kalba transliuota 2004 m. vasario 27 d.
San Paule Brazilijos lietuvių bendruomenė, vadovaujama Waldemar Mališka Sidaravičiaus, surengė didelę Vasario 16-osios šventę. Šventė įvyko lietuvių rajone, Vila Zelina (statytas apie 1927 m. kada vyko didžioji lietuvių imigracija). Renginio metu Lietuvos aikštėje (Praca Republica Lituania) pagerbti kovotojai už Lietuvos laisvę. 1977 m. pastatytas paminklas Laisvei, kuriame iškalti Gedimino stulpai bei lietuviškos dainos žodžiai „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“. Toliau iškilmingos mišios vyko šv. Juozapo bažnyčioje. Į bažnyčią susirenka ir lietuvių kilmės žmonės, ir vietiniai brazilai. 
Ketvirtadienį Vilniaus knygų mugėje pristatyta monografija „Žibuntas Mikšys“. Renginį vedė Dailininkų sąjungos leidyklos Artseria direktorė Danutė Zovienė. Ji paminėjo, kad knygos idėja kilo tuometiniam kultūros ministrui Arūnui Gelūnui. Knygos sudarytoja ir tekstų autorė menotyrininkė Erika Grigoravičienė pasakojo, kad darbas prasidėjo 2012 m. kovo mėn., kai ji nuvyko pas dailininką. Pradžia nebuvo lengva. Žibuntas Mikšys – grafikas, intelektualas, kuriantis Paryžiuje, nors ir buvo knygos priežastimi ir objektu, tačiau garsėjo „įsigilinimu ir pedantiškumu“, jis norėjo prisidėti prie leidinio sudarymo. Dešimt dienų, praleistų su grafiku, sudarytoja prisimena, kaip įdomią, bet gan sunkią patirtį. Žibuntas Mikšys daug pasakojo apie žmones, kuriuos sutiko prieškario Lietuvoje, DP stovyklose, JAV, o vėliau Prancūzijoje. Tiesa, apie save pasakojo mažai. Net uždraudė minėti bet kokias jo asmeninio gyvenimo detales. Nors pokalbių buvo daug, tačiau teksto knygoje liko mažai, pačiam Ž.Mikšiui „gerokai pabraukius“. Pati knygos idėja nebuvo parašyti Ž.Mikšio biografiją. Tai kūrybos albumas, kurį sudaro vienuolika skyrių. Jame pristatyta 300 grafiko darbų su trumpais dailėtyriniais komentarais. Kūrėjas išliko reiklus albumo bendraautorius. Jis norėjo, kad kiekvienas kūrinys būtų vertinamas, kaip savarankiškas objektas; be paralelių ir aliuzijų. 
Petronėlė Orintaitė-Janutienė gimė 1905 m. vasario 18 d. Liepalotuose, Lukšių valsčiuje. P. Orintaitė – Lietuvos pedagogė, poetė, prozininkė, visuomenės veikėja. Orintaitė 1925 m. baigė Vilkaviškio gimnaziją, o 1929 m. – Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Dirbo Mežeikių, Vikaviškio, Šiaulių gimnazijose, rengė švietėjiškus renginius, bičiuliavosi su Salomėja Nėrimi. 1939 m. susituokė su teisininku Kaziu Januta. 1944 m. su lietuvių banga pasitraukė į Vokietiją. Ten 1945–1949 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Augsburgo lietuvių gimnazijoje. 1949 m. su šeima persikėlė į JAV. Pirmuose kūrėjos eilėraščiuose jungiama liaudies dainų poetika ir sentimentalaus romanso tradicija. Vėlesnioje lyrikoje ryškūs tėvynės ilgesio motyvai, romantizuotas požiūris į istoriją. Žymiausi romanai priskiriami psichologinio tipo prozai. Romanuose ryškios feministinės idėjos, vaizduojamas provincijos inteligentų gyvenimas, realistiškai perteikiama šeimos dramos. Orintaitės atsiminimams būdinga emocinga, ekspresyvi kalba, ryškiai piešiami rašytojų Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio-Putino, Jono Jablonskio, Balio Sruogos portretai. Atsiminimuose pasakojama apie pasitraukimą iš Lietuvos, apie nykią kasdienybę pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Publicistiniuose darbuose svarstomos moters padėtis šeimoje ir visuomenėje. 
Moksle labai svarbu asmenybės, galinčios generuoti tikrus proveržius, 
Didelę Lozoraičių šeimos bibliotekos dalį sudaro Lietuvos dailę pristatantys leidiniai. Ryški Lietuvos sakralinės dailės paveldo dalis, gausu liaudies meno, modernistinės, molbertinės tapybos albumų. Svarbią fondo dalį sudaro Lietuvos dailės aukso fondu laikomų dailininkų kūryba. Lozoraičių bibliotekoje turime Kazio Šimonio – vieno populiariausių lietuvių dailininkų ir fantastinės tapybos atstovų, primityvistų tapybos albumų. Siūlome kartu atrasti mistinę M. K Čiurlionio kūrybą, susipažinti su Stasio Eidrigevičiaus grafikos darbais. Lituanikos skyrius atviras visiems skaitytojams, besidomintiems Lietuvos kultūra, dailės istorija.