„Auksinė kaukė“ – garbingiausias Rusijos teatro apdovanojimas. Šiais metais eksperimento kategorijoje jam pasiūlytas jaunos, 27-erių metų, režisierės Karolinos Žernytės spektaklis akliesiems „Gegužės naktis“ pagal Nikolajaus Gogolio apsakymą. Premijų laureatai paaiškės balandį. Todėl kol kas su menininke kalbamės apie pojūčių teatrą ir veiklą užsienyje.
Kaip vyksta pojūčių teatro spektakliai?
Į sceną kviečiame tiek dalyvių (jais gali tapti aklieji arba regintieji užrištomis akimis), kiek yra aktorių. Tai – svarbi detalė, nes toks kiekis žmonių pilnavertiškai pajunta spektaklį ir jaučiasi saugūs. Jie patiria siužetą ir personažų charakterius per garsą, lytėjimą, kvapą, judinamas kėdes, netgi skonį. Mūsų lėlės labai savotiškos: žmogaus vaizduotė pati jas susikuria, pačiupinėjus tik detalę – švelnią katės uodegą ar dvokiančią senio barzdą.
Galbūt Tau teko kurti arba studijuoti ir Vakarų Europoje?
Teko pačiai vesti kūrybines dirbtuves Centrinėje oratorystės ir dramos mokykloje Londone. Lėlininkų Meka vadinamame Šarlevilio-Mezjero (Charleville-Mézières) miestelyje Prancūzijoje esu rodžiusi savo spektaklio ištraukas. Tame pačiame miestelyje dalyvavau ir seminare apie kaukes ir marionetes su garsiu Čilės lėlininku Jaime Lorca. Į seminarą patekau laimėjusi tarptautinės lėlių teatrų asociacijos UNIMA stipendiją. Vėliau išsipildė mano svajonė patyrinėti prancūzų lėlininko Philippe Genty, kuriančio stebuklingą sapnų realybę scenoje, meną – Prancūzijoje patekau į jo trupės kūrybines dirbtuves. Šios patirtys gerokai praplėtė mano suvokimą apie save ir kūrybą ir dar kartą įrodė, kiek daug savyje talpina teatras.
Kuo skiriasi Vakarų Europos ir Rusijos teatras?
Aš manau, kad Rusijos teatro stiprioji pusė – gili personažų psichologija, konflikto, prasmės svarba ir visa kita, apie ką kalbėjo Konstantinas Stanislavskis. Vakaruose (nors kiekviena šalis skiriasi) daugiau dėmesio skiriama formai, estetikai, žiūrovo stebinimui ir šokiravimui. Abi tradicijos ir žavisi viena kita, ir labiau didžiuojasi savo pliusais. Vakaruose visiškai kitoks kūrybinis bendravimas. Tam daug įtakos turi ir politinė, ir ekonominė situacija, ir pati kultūros sistema. Ten režisierius ir aktoriai yra lygūs, sprendimus priima kartu ir nieko dėl to nekaltina. Ten tarpusavio pastabos suprantamos ne kaip kritika, o kaip pagalba. Rusijoje, kaip ir pas mus, vis dar galioja režisieriaus-diktatoriaus kultas. Manau, kad tai – labai blogas dalykas, nes nebelieka kolektyvinės kūrybos, ir visi yra po truputį luošinami – aktoriai turi vaidinti, kas patiems nepatinka, režisierius jaučiasi vienišas ir nesuprastas.
Kuriam braižui artimesnė lietuviška teatro mokykla?
Kol kas, manau, Rusijos – Stanislavskio „biblijai“. Tačiau mes iš prigimties kitokie – subtilesni, estetiškesni. Ne veltui Pabaltijo teatralus taip vertina svetur. Mes esame labai palankioje situacijoje – kurdami estetiką garbinančiame Europos lėlių teatre tyrinėjame gelmes, klausiame APIE KĄ? ir KODĖL? Rusijos teatrui nešame subtilumą ir kitokį žvilgsnį, savitos estetikos žvelgimo kampą.
Visą pokalbį publikuoja JAV lietuvių laikraščio „Draugas“ šeštadieninis priedas „Kultūra“, 2014 m. kovo 8 d. numeris. Primename, kad mūsų skyrius renka ir saugo užsienio lietuvių leidžiamą periodiką. Naujausius laikraščių ir žurnalų numerius rasite Lituanikos skaityklos lentynose.