Kęstutis Raškauskas
Šių metų rugpjūčio 29–rugsėjo 9 ir spalio 10–17 dienomis rinkau archyvinę medžiagą Centriniame marijonų kongregacijos archyve Romoje. Šias išvykas įgalino dvi stipendijos, gautos iš Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos mokslo tarybos. Išvykos turi savo priešistorę. Prieš ketvertą metų pradėjau rinkti medžiagą apie Londono lietuvių praeitį ir archyvinės medžiagos paieškos 2014 metais nuvedė mane į minėtąjį archyvą. Aplankyti jį paskatino aplinkybė, jog lietuvių marijonų kunigai 1931–1999 m. buvo Londono lietuvių religinio gyvenimo vadovai. Šis apsilankymas padėjo atkurti aiškesnį lietuvių bendruomenės Londone religinio gyvenimo vaizdą, nei kad jis skleidėsi iš fragmentiško lietuvių bažnyčios Londone archyvo bei emigracinės spaudos. Poros savaičių darbas archyve atskleidė Londone kunigavusių marijonų kunigų tarpusavio ryšius ir globalius kongregacijos veiklos pavidalus XX amžiaus lietuvių, lenkų, baltarusių ir rusų išeivijoje. Šių metų vasarą sugrįžęs prie minties detaliau pastudijuoti šio archyvo lituanistinę sudėtį, parašiau paraiškas į aukščiau minėtas tarybas.
Įdėmiau žvilgtelėjus į Centrinio marijonų archyvo sudėtį, tapo aišku, jog daugiau nei pusė jo medžiagos yra tiesiogiai susijusi su Lietuva ir lietuviais. Pagrindinė jo dalis yra marijonų provincijų, namų, misijų ar vikariatų dokumentacija bei asmeninės bylos. Kelias dešimtis metrų lentynų užima Lietuvos šv. Jurgio provincijos (provincija įsteigta 1930 m., bet medžiaga nuo 1909 m.) ir JAV šv. Kazimiero provincijos (provincija įsteigta 1930 m., bet medžiaga nuo 1916 m.) dokumentacija. Prie jų šliejasi palyginti nedideli lietuviškų vikariatų Argentinoje (nuo 1939 m.) ir Australijoje (nuo 1961 m.) bei misijos Londone (1931-1999 m.) dokumentų rinkiniai.
Marijonai buvo svarbus veiksnys pasaulio lietuvių religiniame ir visuomeniniame gyvenime – perėmę ar įsteigę parapijas, jie diegė švč. Mergelės Marijos kulto turiniu prisodrintą religingumą bei steigė ar perėmę administravo mokyklas, leidyklas ir periodinius leidinius. Provincijų bylose atsispindi marijampolietiško „Šaltinio“, amerikietiško „Draugo“ ar argentinietiško „Laiko“ leidimo bei Marianapolio vidurinės mokyklos JAV veiklos kasdienybė, užfiksuota tekstuose ir fotografijose.
Antras svarbus archyvo dėmuo yra mirusiųjų arba iš kongregacijos išėjusių marijonų asmeninės bylos, leidžiančios rekonstruoti daugybės užmarštyje atsidūrusių sielovadininkų ir visuomenininkų pagrindinius gyvenimo faktus. Šiose bylose kas keletą metų jie charakterizuojami pagal marijoniškos gyvensenos standartus, o išėjusių iš kongregacijos bylose netrūksta gyvenimiškų dramų pėdsakų ar kongregacijos veiklos kritikos. Kai kurios asmeninės bylos, peržengusios marijoniško pobūdžio ribas, yra tapusios mažais asmeniniais fondais.
Trečias dokumentų masyvas susideda iš keliasdešimt metrų besidriekiančių marijonų tarpusavio korespondencijos bylų, prie kurių šliejasi jų susirašinėjimo su nemarijonais medžiaga. Turinio prasme šios bylos neretai persipina su provincijų bylomis, nes jose gausu ataskaitinio pobūdžio laiškų. Novicijatuose užsimezgusios draugystės kartais išlaikydavo laiko išbandymus, todėl yra išlikusių daug epistoliarinių dialogų. Juose gausu detalių apie bendruomenes, kuriuose kunigauta ar apie visuomenines lietuvių akcijas, į kurias įsitraukta. Ypač svarbūs marijonų generolų ir provincijolų laiškai bičiuliams, kurie detaliai atspindi kongregacijos globalios ar lokalinės veiklos strategijas ar vidines polemikas bei trintis. Asmeninių draugysčių pėdsakai matyti ir nemarijonų laiškų fonde, pvz., išskirtinos Magdalenos Radvilienės, Zenono Ivinskio, Stasio Ylos, Stačio Lozoraičio, Eduardo Turausko ar Aleksandro Ružancovo susirašinėjimo su marijonais bylos.
Apie pusę archyvo užima asmeniniai archyvai. Pirmiausia išskirtinas marijonų atkūrėjo Jurgio Matulaičio (1871–1927 m.) fondas, susidedantis iš laiškų dialogų bylų bei jo tekstų. Šis fondas – vienintelis, susilaukęs detalesnio tyrinėtojų ir šaltinių leidėjų dėmesio. Su juo glaudžiai susijęs Jurgio Matulaičio beatifikacijos fondas, kuriame surinkta jo beatifikacijos bylos (vyko 1953–1987 m.) medžiaga. Bylos vadovai (postuliatoriai ir vicepostuliatoriai) buvo tik lietuviai. Tai būta akcijos, įtraukusios ne tik visą marijonų kongregaciją, bet ir visą katalikišką lietuvių pasaulį – fonde detaliai surinkti iš viso pasaulio į Romą keliavę liudijimai apie mažas ir dideles malones ar netgi stebuklus, kurias patirdavo besikreipiantys į jį maldoje. Beatifikacijos byla sunkiai judėjo Vatikano kongregacijų koridoriuose, ją lydėjo Jurgį Matulaitį pažinojusių apklausos JAV ir Europoje, kurių rezultatai būdavo verčiami į lotynų ir italų kalbas ir spausdinami vis storėjančiuose ir brangiai kainuojančiuose tomuose, skirtuose vidiniam naudojimui. Gausi bylos vadovų tarpusavio korespondencija atspindi jos užkulisius ir kontekstą.
Keletas iškilesnių marijonų, savo gyvenimą susiejusių su Romos namu (įsteigtas 1927 m.), savo asmeninius archyvus paliko būtent ten. Pirmiausia išskirtinas Pranas Pranciškus Būčys (1872– 1951 m.), kuris kartu su Jurgiu Matulaičiu atkūrė marijonų vienuoliją ir 1927–1933 ir 1939–1951 m. jai vadovavo. Būčio fonde gausu laiškų bylų, kurios, sujungtos su jo laiškais, esančiais marijonų korespondencijos fonde, atskleidžia detalią lietuvių visuomeninio gyvenimo ir globalios marijonų veiklos viziją karo ir pokario metais. Būčio, nuo 1927 m. tapusį ir unitų vyskupu, veiklos barą atspindi archyve nugulusios korespondencijos su rusų ir baltarusių dvasininkais ir visuomenininkais bylos. Su savimi jis į Romą atsivežė lotyniškai rašytą dienoraštį, kurį tęsė ir karo metais. Būčys atsivežė į Romą ir kai kuriuos antisemitizmu pasižymėjusio misionieriaus kun. Justino Pranaičio (1861–1917 m.) dokumentus, tarp kurių išskirtinas tyrinėtojams nežinomas didelės apimties dienoraštis.
Marijonų generolų sekretoriumi ir archyvaru ilgus metus buvo Kazimieras Rėklaitis (1887–1962 m.), tad jo korespondencija ypač gausi. Išskirtini jo studijų metų Romoje dienoraščiai bei atsiminimai, kuriuos suredagavo Zenonas Ivinskis. Nepavyko rasti pėdsakų, jog ši autobiografinė medžiaga būtų skelbta. Ypač gausus visuomenininko, publicisto, istoriko bei rašytojo Juozapo Vaišnoros (1905–1987 m.) fondas. Jis susirašinėjo su gausybe visuomenininkų, parašė keletą monografijų, paskelbė šimtus straipsnių išeivijos spaudoje bei skaitė paskaitų ciklus Vatikano radijuje. Visa ši veikla atsispindi nesutvarkytose jo asmeninio archyvo bylose. Visiškai netvarkyti marijonų misionieriaus ir lietuvių vyskupo išeivijai Prano Brazio (1915–1967 m.) dokumentai, dienoraščiai ir korespondencijos rinkiniai, ypač detaliai atspindintys jo, kaip vyskupo, veiklą 1965–1967 m. Jie atskleidžia dalies lietuvių dvasininkų pastangas įdiegti II Vatikano susirinkimo nutarimus išeivijos ir Lietuvos religiniame gyvenime.
Išvykų laiko pritrūko detaliam lituanistinės Centrinio marijonų archyvo medžiagos, užimančios apie 70 metrų lentynų, aprašymui. Nemenka jos dalis nesutvarkyta, nes beveik keturis dešimtmečius ten nebuvo archyvaro, kuris mokėtų lietuviškai. Nebuvau pirmas lietuvių tyrinėtojas šiame archyve. Pvz., Paulius Subačius šiemet paskelbė Prano Būčio ir Jurgio Matulaičio laiškų, kurių dalis paimta iš šio archyvo, dialogą. Veriasi perspektyva tęsti šaltinių iš šio archyvo publikacijas arba imtis istorinių tyrimų, kurių pamatu ar dalimi taptų šio archyvo medžiaga.