Kai vieši Lietuvoje, Tomas Venclova užsuka į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, kur saugoma jo asmeninė biblioteka. T. Venclova ją papildo naujais leidiniais – knygomis ir žurnalais, dažniausiai jie būna išleisti už Lietuvos ribų. Per pastarąjį apsilankymą poetas pradžiugino padovanodamas 2015-2016 m. leidinių iš Rusijos, Lenkijos ir Austrijos.
Pernai lietuvių ir rusų kalbomis išėjusią knygą „Encomium insulae. Rinktiniai eilėraščiai. 1965–2015“ T. Venclova pristatė per vasarį vykusią Vilniaus knygų mugę. Rinktinę, kurioje greta pateikiami eilėraščiai originalo kalba bei jų vertimai, Sankt Peterburge išleido Ivano Limbacho leidykla , pastaraisiais metais Rusijos skaitytojams pristačiusi nemažai lietuvių autorių knygų. Ji išleido net kelias T. Venclovos knygas, per jį atrado kitus Lietuvos autorius. „Nežinojome, kas ta Lietuva, kokie rašytojai, pažinojome tik nuostabų publicistą T. Venclovą, kuris 2000-aisias parašė straipsnį mažai kam žinomo rusų poeto Vasilijaus Komarovskio poezijos knygai. 2008 metais mums pasiūlė išleisti jau mirusio rašytojo J. Kunčino romaną „Tūla“, tuomet paprašėme T. Venclovos parašyti įžangą“, – yra sakiusi I. Limbacho leidyklos vyr. redaktorė Irina Kravcova.
Kita rusakalbė knyga, taip pat išėjusi pernai Rusijoje, tik jau Maskvoje, – Jeilio universitete studijas baigusio T. Venclovos auklėtinio slavisto Jakovo Kloco darbas „Поэты в Нью-Йорке. О городе, языке, диаспоре“ („Poetai Niujorke. Apie miestą, kalbą, diasporą“) . Į knygą surinkti pokalbiai su poetais, kurie į Niujorką ir jo literatūrinę orbitą atvyko iš Rusijos, Baltarusijos, Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos. Pokalbiuose paliečiamos diasporos, emigracijos ir jos bangų, gimtųjų ir užsienio kalbų, politinių bei semiotinių sienų bei kitos sudėtingos temos. Lietuvai knygoje atstovaujantis T. Venclova ilgame pokalbyje prisimena pasiryžimą išvykti iš tuometinės Sovietų Sąjungos, patį išvykimą (jo momentui skirto eilėraščio „Šeremetjevo, 1977“ vertimas į rusų kalbą pateikiamas prieš pokalbį), įvairius gyvenimo emigracijoje aspektus – pvz., santykius su rusų emigrantais, tarp kurių jis susirado daugybę bičiulių, ir lietuvių emigracijos bangas bei joms atstovaujančius literatus, pvz., poetą Henriką Radauską. T. Venclova teigia dabar savęs net nelaikantis emigrantu: jis Lietuvoje, kad ir ne fiziškai (parvyksta tik kelis kartus per metus). Jo emigracija pasibaigusi, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę.
Kitas interviu – ir jame daug dėmesio skiriama migracijos temai – pateikiamas žurnale „Zvezda“ (2016, № 5), ne sykį publikavusiame pokalbius su T. Venclova bei jo darbus. Vladimiras Želtovas poetą kalbino po mokslinės konferencijos „Milošas–Venclova–Brodskis. Rytų Europa: kultūrų dialogo erdvė“ . Šiame interviu T. Venclova pasakoja apie jaunystę, santykius su tėvu Antanu Venclova ir daugelį kitų klausimų; paliečiamas ir šiuolaikinės emigracijos iš Lietuvos klausimas. Pasak T. Venclovos, būtų keista, jeigu žmonės nepasinaudotų galimybe išvykti į šalis, kuriose uždarbis triskart didesnis negu Lietuvoje. Pokalbyje teigia nemanąs, kad su migracija reikia kovoti, nemanąs, kad ji yra katastrofa Lietuvai, ir nemanąs, kad visas jaunimas išvažiuos. Lietuvą jis lygina su Airija, kuri, nepaisant emigracijos, kaip šalis išliko. Paklaustas, ar laiko save pasaulio piliečiu, T. Venclova atsako: „Visi mes pasaulio piliečiai. Klausimas, kokia šalis tau svarbesnė. Tau įdomiau tai, kas vyksta Lietuvoje, ar tai, kas vyksta Amerikoje, ar tai, kas vyksta Rusijoje? Man įdomiausia, kas vyksta Lietuvoje.“
Knyga iš Lenkijos – tai 2015 m. stilingai išleistas T. Venclovos ir šviesaus atminimo Leonido Donskio knygos „Optimizmo paieškų pesimizmo amžiuje : Rytų Europos nuojautos ir pranašystės“ vertimas į lenkų kalbą . Poeto ir filosofo dialoge svarstomos visai Rytų Europai svarbios temos: padėtis šiuolaikinėje Rusijoje, Vakarų santykiai su ja, žmogaus teisės bei demokratija… „Tikiu, kad laisvės ir demokratijos vertybės tebėra Europos kūnas ir kraujas – to, kas įsigėrė per šimtmečius, lengvai nesunaikinsi. <…> Deja, mūsų politinė sąmonė dar ne visai europietiška: dar madinga isterija ir demagogija – „Klonio gatvės“ mentalitetas. Iš dalies tebegyvename XIX a., kur svarbiausios kategorijos buvo stipriojo teisė, įtakos sferos, teritorijos plėtimas, „šventa tautinė misija“ ir panašūs dalykai. Tokiame pasaulyje gyvena Putinas, ir juo tikrai neverta sekti, nes tai kelias į aklavietę“, – dialogo pabaigoje rašo T. Venclova.
Leidinys iš Austrijos yra naujas literatūrinio žurnalo „Wespennest“ numeris – didelė jo dalis skirta Sovietų Sąjungos temai. Žurnale publikuojamas iš rusų kalbos išverstas Tomo Venclovos tekstas „Juden und Litauer. Eine Rede“, kuriame prisimenamas žydų pogrindiniam leidiniui „Tarbut“ 1975 m. parašytas straipsnis „Žydai ir lietuviai“. Straipsnis pasiekė Vakarus, kur sukėlė didelį šurmulį tarp lietuvių. Beje, straipsnis „Žydai ir lietuviai“ publikuojamas ir neseniai išėjusioje Tomo Venclovos publicistikos straipsnių rinktinėje „Prarasto orumo beieškant“ : čia jis perspausdinamas iš „Naša strana“ (Izraelis), 1975 m., paredaguotas.